Turėtų būti maždaug akivaizdu, jog tai neseniai pasibaigusi fuksų stovykla! Ta pati, kuri kasmet pasitinka jaunus, drąsius (ir nelabai) komunikacijos ištroškusius būsimus studentus. Po įtemptos vasaros (pradedant brandos egzaminais, baigiant laukimu eilėje norint priduoti dokumentus) stovykla yra ta vieta, kur gali atsipalaiduoti ir iš dalies suvokti, į kokią „košę“ įsivėlei ateinantiems keturiems metams.

KomFakas.lt beveik nepastebėtas įsisuko į naująją fuksų kartą ir neleido laiko veltui – kamantinėjo juos apie stovyklavimo ypatumus. Išbuvę kartu jau dvi dienas, jie tikrai turėjo kuo pasidžiaugti. Fuksų mes klausėme, ko jie tikėjosi važiuodami į Molėtus, į poilsio bazę kodiniu pavadinimu „Rūta“. Taip pat mus domino organizatorių sugalvotos pramogos, kurių būsimi komfakiečiai niekada neužmirš ir, žinoma, ką fuksai norėtų pakeisti ir kuo jie yra nelabai patenkinti.

Būsima informologė Aistė teigė, jog tikėjosi griežtesnės tvarkos, tačiau suteikta laisvė jos nė kiek nenuvylė. Į atmintį labiausiai įstrigo netikėtos orientacinės varžybos ir nuotakos paieškos bei visos užduotys, nukamavusios ne tik kūną, bet ir protą. Jeigu Aistė būtų stovyklos organizatorė, ji pasistengtų suderinti dienotvarkę taip, kad liktų šiek tiek, tik truputėlį daugiau laisvo laiko ir bandytų išvengti vėlavimo problemų. O iš esmės, priekaištų tikrai nėra, juk tai pirmoji fuksų stovykla ir kokia ji bebūtų, ji yra nepakartojama.

Teko susipažinti ir su Andriumi, bibliotekininkystės (ne bitininkystės) specialistu. Anot jo, viskas buvo tiesiog nuostabu. Jis nepamirš stovyklą aplankiusių komfako veteranų, kurie pasidalino savo patirtimi ir pradžiugino fuksus užduodami trijų litrų talpos klausimą (jis kalba apie litrabolą) prieš antrajį socialinį vakarą. Be abejonės, patys socialiniai vakarai ir jų suteikiamos galimybės taip pat nepaliko Andriaus abejingo. Vieninteliu trūkumu jis įvardino nesaugius stovyklos namelius, bet ir ši problema negalėjo sugadinti pirmųjų studentiško gyvenimo akimirkų.

Informologui Dariui buvo sunku nupasakoti įspūdžius. Tačiau akivaizdu buvo tai, jog būtent pirmas kartas fuksų stovykloje, nauja patirtis ir žmonės yra labiausiai nepakartojami dalykai Dariaus gyvenime. Važiuodamas čia, jis tikėjosi susipažinti su daug jaunų žmonių, mokančių ir nebijančių komunikuoti (juk tai komfakas!). Visa tai ir dar daugiau jis rado, gavo ir patyrė. Informologas mielai būtų atsisakęs rytiniės mankštos. Juk po socialinių vakarų (o tiksliau – naktų) ir vos kelių valandų saldžiausio miego, bėgimas ir mankštinimasis, pasak jo, primena nemalonią ekzekuciją.

Dar vienas bibliotekininkas Zenonas nenustygo vietoje ir buvo kupinas komfakietiško fuksiško entuziazmo. Paklaustas apie įspūdžius, teigė, jog nepamirš per vieną orientacinių varžybų rungčių atiduotų kelnių (viskas juk komandos labui). Dvi dienos stovykloje praėjo neįtikėtinai greitai ir viskas, ką patyrė, buvo nauja, malonu ir nepamirštama. Šis vaikinukas nepabijojo išsakyti šiokios tokios kritikos organizatoriams. Vaikinui, besidominčiam kulinarija, patiko tikrai ne visas maistas (puiku, turim savanorį, kitąmet maitinsiantį šimtą burnų! :) ). „Tačiau žinant tai, jog net ir organizatoriai neturėjo laiko absoliučiai viskam, už tai jiems galima atleisti,“ – šypsojosi bibliotekininkas. Taip pat pirmas socialinis vakaras, jo manymu, buvo kiek per trumpas. Tačiau per antrąjį vakarą, prasitęsusį iki paryčių, tikrai galima buvo atsigriebti. Ir dar vienas minusas buvo tai, kad „išmėtyti“ (toli vienas nuo kito) nameliai, didelė teritorija ir niūroka aplinka truputėlį (bet nepakankamai) temdė socilizavimosi procesą.

Aurimas iš informologijos džiaugėsi buvimu stovykloje ir nepraleido progos pagirti savo mylimų kuratorių ir mamyčių Godos bei Justės, kurios rūpinosi savo fuksiukais ir puikiai nuteikė dar prieš važiuojant į stovyklą. Vaikinas pagyrė organizatorius už gerai suplanuotą dienotvarkę ir už tai, jog nebuvo laiko krapštyti nosį. Daug komplimentų susilaukė stovyklos antrakursiai, kuratoriai, organizatoriai ir visi kiti, kurie buvo tokie patys žmonės kaip ir fuksai, buvo supratingi ir bendraujantys, padėjo bet kokioje situacijoje. Juk svarbiausia, anot Aurimo, yra bendravimas.

Žurnalistė Aura taip pat negailėjo gerų žodžių kuratoriams ir stovyklos organizatoriams. Dėkojo jiems už jų pastangas. Tiesa, pirma diena iš dalies buvo sunkesnė tuo, kad fuksai dar bijojo vieni kitų, o gal buvo nepakankamai įsijautę ir įsidrąsinę. Tačiau ilgai laukti neteko ir komfako dvasia išplito ir įstrigo kiekvieno fukso širdyje. Į atmintį stovykla Aurai įstrigs dėl to, jog tai pirmas kartas. Pirmosios studentiškos linksmybės, pažintys su dėstytojais, nauja patirtis ir nuostabūs žmonės.

Pakalbinus fuksiukus buvo įdomu sužinoti, o ką gi apie visa tai mano jų mamytės ir tėveliai – kuratoriai. Žurnalistų tėvo Artūro manymu, stovykloje teko gerokai pavargti norint viską padaryti gerai ir nepamirštamai. Sunkiausia buvo neatsilikti nuo dienotvarkės ir visus darbus atlikti pagal planą. Pagrindiniu gyvenimo nesklandumu Artūras vadina faktą, jog paroje yra tik 24 valandos. Kaip dažniausiai tokiais atvejais ir būna, kelios papildomos valandos būtų tikrai padėjusios išvengti kai kurių nesklandumų. Kaip ten bebūtų, fizinį nuovargį ir nepasitenkinimą dėl nenuginčijamų tiesų gerokai nustelbė jaunųjų komfakiečių aktyvumas, kuris įrodė, jog jie įstojo būtent ten, kur ir turėjo – į Komfaką.

Likę jaunieji komfakiečiai kaip susitarę gyrė socialinius vakarus, aktyvią dienotvarkę ir beribę organizatorių fantaziją. Priekaištų neturėjo beveik niekas, tačiau visi suvokė, jog vietos tobulėjimui tikrai yra. Leidėja Neringa nesitikėjo tiek linksmybių ir naujų pažinčių. Fuksas Justas, iš verslo informacijos vadybos, labiausiai džiaugėsi komfako tradicijomis, žmonėmis ir puikia atmosfera. Dviejų dienų užteko, kad fuksai suprastų, jog komfakas tikrai „priot“ ir geresnės vietos studijoms, linksmybėms ir šiaip gyvenimo malonumams rasti jie tikrai negalėjo. Taigi sėkmės Jums, jaunieji komfako vaikai, ir stiprybės Jums, gyvenimo patirties pilni kuratoriai!

Tesaugo Jus visus KOMFAKO dvasia.

Laukite nuotraukų ir dar daugiau įspūdžių! Pasidalinkite jais ir Jūs!