„Laba diena. Esu Andrius Brazaitis. VIV 4 kursas. Ir aš labai skubu. Interviu apie mane.“ Taip tik įjungus baisųjį diktofoną pokalbį pradėjo šis vaikinas, kuris laikinai bus vadinamas Komfako žmogumi (kol atsiras kitas). Ir kuris sugebėjo per 40 minučių papasakoti apie treiserius, hip hopo kultūrą, fotografiją, rytų kovos menus, krūvą paauglystės užsiėmimų, studijas, meilę...

Pirmas vaizdas iš Tavo vaikystės, kuris dabar šauna į galvą.

Saulė, vasara, kiemas. Žaidžiu su savo draugu Antonu, kurio jau nemačiau daug daug metų. Žaidžiame kareivėliais smėlio dėžėje...

Paauglystėje mes turbūt visi buvome dėl kokio nors objekto/ subjekto pamišę. Dėl ko tu buvai pametęs galvą?

Paauglystėje aš išbandžiau keletą dalykų, buvau „žmogus-orkestras“: važinėjau rolikais, snieglentėm, grojau fortepijonu, bandžiau šokti „breiką“, paišiau graffti, tačiau visą paauglystę užsiiminėjau rytų kovos menais „Niat Nam“. Juos pradėjau lankyti nuo 11 metų ir jie labai išugdė mane kaip asmenybę, nes tai yra filosofija, griežta disciplina, sąmoningumas, kung-fu ir asmenybės lavinimas kartu. Aš esu avinas (zodiako ženklas), kuris yra linkęs išbandyti daug visokių naujovių.

Pasirinkai verslo informacijos vadybos studijas. IV kursas – ar nenusivylei studijomis? Ar jos atitiko tavo lūkesčius?

Man patiko studijuoti Švedijoje pagal Erasmus. Ten aš supratau, ką reiškia įdomiai mokytis. Studijos VU nėra prastos, yra įdomių dalykų. Bet 2 kurse suvokiau, jog noriu būti fotografas. Todėl aš netapsiu informacijos vadybininku pabaigęs studijas, bet pačios žinios (komercijos, informacijos teisės, komunikacijos įgūdžių, vadybos pagrindų) tikrai pravers visur. (Tai kodėl neperstojai į kitą specialybę?) Iš pradžių įstojau į bibliotekininkystę ir informaciją, nes nepasisekė į VIV. Po ilgų pastangų, išlyginamųjų kursų perstojau į VIV.

Šiaip fotografijos tikrai nestudijuočiau Lietuvoje. Tėra 2 galimybės – VDA arba Statybos ir dizaino kolegija. Pastarojoje daugiau techninių, tiksliųjų dalykų, o VDA ruošia menininkus, ten trūksta įrangos (todėl kai kurie pažįstami iš VDA nėra patenkinti). Turiu labai gerą draugą, kuris yra mano fotografijos mokytojas. Nors jis tik keliais metais už mane vyresnis, tačiau jau aukšto lygio fotografijos virtuozas. Šiuo metu praktiką atlieku savo darbovietėje – žurnale „G-VĖ“. Apskritai, gatvė yra mano pasaulis, mano žaidimų aikštelė, man patinka ten būti, treniruotis, bendrauti su žmonėm, stebėti juos ir besikeičiančią aplinką.

Šio mėnesio Komfakas.lt tema yra popaskaitinė veikla. Negaliu nepaklausti, ką tu veiki už universiteto durų (o girdėjau, kad labai daug...:))?

Yra 3 pagrindiniai dalykai, kuriais aš užsiimu: fotografija, hip hop šokiai ir „parkour‘o“ (pranc. le parkour) klubas „Vilnius Tracers“. Hip hop yra mano kultūra, aš joje paskendęs jau nuo 11 metų ir jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Šokti pradėjau prieš porą metų. Anksčiau šokiai man visai nepatiko. Dabar lankau JMJ šokių studiją ir galiu išreikšti save pagal mėgstamą muziką – „underground rap“. Man tikrai patinka hip hop dance!

O „parkour‘as“ yra judėjimo menas. Žmonės, kurie tuo užsiima, vadinami treiseriais (angl. tracers). Šis žodis, kaip ir pats judėjimas, kilęs iš Prancūzijos, reiškia žmogų, atveriantį naujus kelius. „Parkour‘o“ įkūrėju laikomas prancūzas David Belle. Jis, būdamas 15 metų, metė mokslus ir visiškai atsidavė savo judėjimo menui. Maždaug apie 1987 metus David su draugu Sebastian Foucan (juodukas iš Madonnos klipo „Jump“, „Hung Up“) sukūrė šį judėjimo meną, davė jam pavadinimą „Le Parkour“ – kliūčių ruožas. Tai yra natūralus judėjimas, jo ištakos siekia turbūt dar akmens amžių, nuo tada, kai žmonės pradėjo judėti. 1997 metais David įkūrė „parkour‘o“ komandą „Yamakasi“. Po kelių metų L. Besonas sukūrė filmą „Yamakasi“ („Naujieji samurajai“). Netrukus „parkour‘as“ išplito visame pasaulyje. Todėl tai jaunas judėjimas, beje, ypač populiarus Rusijoje.

Kas gi tie treiseriai? Būdas įveikti kliūtis ir aukščio baimę? Kiek laiko tu tai praktikuoji?

Treiseris naudoja aplinką, kuri jį supa: tai gali būti miestas su daugybe pastatų, turėklų, bortų, laiptų ar tiesiog miškas. Tikslas yra ne tik įveikti kliūtis, peršokti, perlipti, bet tuo pačiu tobulėti ir darbe, moksluose, bendravime, tobulėti kaip asmenybei. Mes propaguojame ir sveiką gyvenimo būdą. Todėl tai kartu ir filosofija. Mūsų klubas „Vilnius tracers“ populiarina „parkour‘ą“ Lietuvoje (klubas įkurtas 2006 m. balandžio 20 d.). Vienas iš mūsų klubo tikslų yra ne tik užimti ir skatinti sveiką ir saugų jaunimo tobulėjimą, bet ir prisidėti prie naujos kartos Lietuvos piliečių ugdymo.

Pirmą kartą aš tai išbandžiau kažkur prieš 3 su puse metų. „Parkour‘e“ nebūtina įveikti baimę kaip ekstremaliame sporte: jei tu bijai, tai nereikia to daryti, bet „parkour‘as“ padeda suprasti savo baimę ir palaipsniui ją įveikti. Aš taip pat noriu dalį savęs, savo žinių, atiduoti vaikams ir paaugliams, norintiems to išmokti (parkour‘o treniruotės jau vyksta vaikų ir jaunimo centre bei VPU).

Ko reikia, norint tuo užsiimti? Ar pakanka vien fizinės jėgos ir didelio noro?

„Parkour‘u“ gali užsiiminėti bet kas, ir vyras, ir moteris. Amžiui ribų taip pat nėra (pasaulyje tą praktikuoja ir keturiasdešimtmečiai). Lietuvoje „parkour‘u“ rimtai užsiiminėja ir 20 panelių. Aišku, vaikinų daugiau ir jiems lengviau to išmokti. Tačiau tikrai yra labai stiprių merginų.

Rengiami seminarai, kiekvieną kartą prieš treniruotę darome specialų apšilimą, fizinius ir tempimo pratimus. Organizuojame specialius „parkour‘o“ krosus, kurie lavina ištvermę ir jėgą, padeda nugalėti save. Taip pat aiškinamės kūno anatomiją, mitybą. Sunkiausia, jei neturi noro. Norint tuo užsiimti reikia lavinti kūną, daryti fizinius pratimus, parengti save. Būna atvejų, kai vaikai ar paaugliai patys bando pakartoti kur nors internete matytus veiksmus ir patiria traumas. Mūsų tikslas skleisti saugų ir asmeninį „parkour‘o“ praktikavimą ir tobulėjimą.

Kiek tai populiaru mūsų šalyje?

Lietuvoje parkour‘as atėjo su L. Besono filmais „Yamakasi“, „13 rajonas“. Kažkas galbūt susidomėjo pamatęs laidą per Discovery „Jump London“. Mūsų šalyje šis judėjimo menas išplito 2005 – 2006 metais.

Praeivių požiūris nebuvo negatyvus. Tai labai priklauso nuo pačio žmogaus: vieni gali tuo žavėtis, palaikyti, stebėti, kiti būti nepatenkinti ir palaikyti chuliganizmu. Kai „parkour‘as“ išplito pasaulyje ir dabar yra daugiau informacijos, visuomenės nuomonė yra labiau teigiama. Pagal savo filosofiją, treiseriai gerbia miesto architektūrą ir praeivius.

Ar egzistuoja taisyklės, tam tikra technika veiksmams atlikti?

Judėjimo elementai turi tam tikras taisykles, kaip kokį judesį atlikti, yra skirstomi į grupes: „vaults“, „precision jumps“ – tikslumo šuoliai, balanso, katės šuoliai ir pan. Aukštis čia ne rodiklis, nes tai individualus tobulėjimas. „Parkour‘as“ nėra sportas, varžybų nebūna. Kas liečia akrobatiką (įvairūs salto ir pan.), tai nėra „parkour‘as“, o „tricking‘as“. Juk tau nereikia daryti salto, jei tu paprasčiausiai nori nušokti nuo borto. Taip, mes laisvalaikiu užsiimame ir akrobatika, maišyta su kovos menų elementais, bet čia yra „tricking‘as“, o ne „parkour‘as“.

Fotografija.

Pradėjau domėtis 12 klasėje. Tuomet dar nežinojau, jog svarbiausia yra apšvietimas, kompozicija, jausmingumas... Tiesiog fotkinau kaip ir daugelis. Daugiau išmokau, kai prieš porą metų susipažinau su dabartiniu mokytoju ir draugu Gedmantu, kuris tada fotkino mane „Pravdos“ straipsniui apie „parkour‘ą“. Rimtai fotografavimu užsiimu 2 – 3 metus. Dabar dirbu žurnale „G-VĖ“, fotografuoju renginiuose, savaitgaliais klubuose.

Esi talentingas žmogus. Paveldėti genai ar vis dėlto sunkus darbas?

Aš nemanau, kad esu talentingas. Retai būnu patenkintas savimi, matyt, dėl savikritiškumo, kurio daugelis iš mūsų turi per akis. Aš nuolat siekiu tobulėti, būti dar geresnis, stipresnis. Tai, ką aš darau, esu aš. Mane labai palaiko mama. Ačiū Jai.

Kokį pasiekimą laikai didžiausiu savo gyvenime iki šiol?

Po studijų Švedijoje, tapau atvirų pažiūrų žmogumi, atviru sau ir kitiems. Tai viena iš svarbiausių vertybių. Nesu kažko tokio pasiekęs, kad galėčiau tai laikyti dideliu laimėjimu.

Ar turi gyvenimo pavyzdį, autoritetą?

Neseniai apie tai galvojau. Tai galėtų būti mixas skirtingų asmenybių... (Po nedidelės pertraukėlės.) Man patinka mano draugas fotografas: kaip jis gyvena, ką veikia. Jis tikras profesionalas, tačiau paprastas bei nuoširdus žmogus. Žinoma, norėčiau pats tapti sau pavyzdžiu!:)

Klausimai „už borto“.

Ką reiškia būti tikru studentu?

(Būti alkanam, - sufleruoja kolegė Indrė pašonėj). Ką reiškia būti studentu? (ilgai mąsto). Aš negaliu atsakyti šį šitą klausimą. Aš truputį kitoks studentas buvau, ne tikras – ne alkanas :).

Kokie žmonės gražiausi?

Aišku galiu pasakyti, kad tie, kurie nemeluoja, yra nuoširdūs, bet tokie patinka visiems. Žaviuosi stipriomis asmenybėmis, kurios turi gyvenime tikslą ir siekia jo. Taip pat žmonėmis, kurie būna savimi, nežemina kitų, yra linksmi, inteligentiški, atsakingi ir paprasti.

Ar tiki, jog visatoje mes ne vieni?

Tai aišku! (kiek nustebęs, šito klausimo, matyt, tikrai nesitikėjo:)) Mes tikrai ne vieni!

Kuriai teiginio pusei pritartum – darbas yra pinigai, skirti įgyvendinti svajones, ar įgyvendinta svajonė, teikianti pajamų?

Turbūt antras variantas. Aš tik už tokį darbą, kuris žmogui patinka, padeda realizuoti save. Pirmoje vietoje yra gyvenimas ir svajones, tik po to pinigai. Bet aš noriu būti turtingas, o taip! (užverda diskusija apie aktorių darbą ir atlyginimą su kolege Indre... :)).

Kas verčia pasaulį suktis? Em... gal meilė? Meilė... Taip, meilė (dar kiek pagalvojęs). Svajonės dar. Tai kas nutinka, kai žmogus įsimyli? Aš buvau įsimylėjęs tik kartą gyvenime. Kai įsimyli, esi labai labai laimingas, skraidai ir tai yra nuostabu. A. B. rekomendacija. Rekomenduoju jums būti savimi, suprasti, ko norite ir atrasti save. Viskas. Ačiū.

< Buvęs		Kitas >