Visai neseniai mūsų šalies žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog tarptautinį kylančių grupių konkursą „Baltic New Music Chart“ laimėjo lietuvių atlikėja Živilė Ba. Tai sceninis slapyvardis merginos, kasdien kulniuojančios tuo pačiu studentų išmintu taku link mūsojo Komunikacijos fakulteto. Su Živile, būsima leidėja, kalbėjomės dar prieš konkurso pabaigą, jaukiai įsitaisiusios JR‘ų valgykloje. Kviečiu pagurkšnoti arbatą kartu...

„Esu studentė. Ir groju. Pradėjau groti rimtai prieš metus, ir po truputį, po truputį einu į priekį,“ – tokiais žodžiais save pristatė Živilė. Mergina muzikiniame pasaulyje debiutavo pernai, sudalyvavusi jaunimo muzikos grupių konkurse „Euro Rock Vilnius 2007“. „Užėmiau antrą vietą, bet man tai buvo kaip laimėjimas, nes aš visiškai to nesitikėjau,“ – prisipažino Živilė.

Ką reiškia tavo ištarta frazė „pradėjau groti rimtai“?

Na, prieš tai buvo pagrojimas prie laužo, draugams ar namie. 16-kos metų nusipirkau gitarą ir ėmiau groti. Nemanau, kad tai buvo labai rimtas muzikavimas. O prieš metus prasidėjo repeticijos su grupe. Manau, kad čia jau pasidarė rimčiau. Na, iki profesionalaus lygio dar toli, bet...

„Euro Rock“ konkursas tau tapo savotišku šuoliu?

Kodėl pasirinkai „kantri“ muzikos stilių?

Ne, mano stilius nėra „kantri“. Galbūt taip skamba dėl to, jog kai kurios dainavimo manieros paimtos iš „kantri“. Kažkada jo klausiausi. Bet mano atliekamos muzikos stilius – toks „soft rock‘as“, yra „pop“ muzikos užuomazgų ir „jazz“ priemaišų. Ji išties labai nekonkreti. Nuo „kantri“ aš bandau atsiplėšti – tai smagi muzika, bet man kažko naujo norisi.

Dainas kuri pati?

Kol kas pati, paskui, aš tikiuosi, kad padės mano grupė, prisidės prie dainų. Na, jie padeda – įsijungia kitas instrumentas, ir daina visai kitaip skamba. Kažkur pakeiti, kažką palieki. Galima sakyti, aš kuriu, bet iš dalies, galutiniam variantui skambant, prie jo daug prisideda tiek mano būgnininkė, tiek bosistas. Čia yra bendras darbas.

Anksčiau muzikavai viena, dabar – su grupe. Kaip ji susibūrė?

Praėjusį rudenį su grupe trim savaitėm išvažiavom į Austriją. Ten vyko „workshop‘ai“ – susirinkome ir mokėmės, kaip kurti dainas, tiksliau, žodžius. Prieš išvažiuojant aš grupės neturėjau. Per pažįstamus ieškojom grojančių žmonių – kas galėjo važiuot, tas ir važiavo. Na o paskui mes tapome grupe. Galima sakyti, tai įvyko atsitiktinai, ko net nesitikėjau. Susigrojom ir toliau grojam.

Kaip tave priima publika? Kaip pati jautiesi ant scenos?

Jeigu tu užlipi ant scenos ir būni prislėgtas, mieguistas ar nepasiruošęs koncertui, publika tai jaučia. O jeigu ateini su jauduliu, tada gali žmones užkrėsti energija. Dažniausiai į koncertus susirenka tie, kurie kažkada mane girdėjo ir jiems patiko – todėl savaime suprantama, kad būsiu priimta gerai.

Ar jau turi savo gerbėjų ratą?

Taip, turiu. Daugelis jų – mano pažįstami ir draugai. Bet ir apskritai manau, kad jų turiu. Nors ratas nedidelis, tikiuos, kad prasiplės.

Tavo sceninis slapyvardis – Živilė Ba. Kodėl?

Su juo buvo tikras galvos skausmas. Į „Euro Rock“ ėjau kaip Živilė Bagdonaitė. Nieko specialaus negalvojau, nes ten viskas buvo labai greitai padaryta, labai greitai sugalvota. O vėliau iš renginių organizatorių dažnai išgirsdavau, jog vardu ir pavarde mane pristatinėti nepatogu. Vis apie tai užsimindavo ir spaudimą darė. Dėl slapyvardžio sukau galvą: ieškojau žodynuose, vardynuose, žodžiu, visur „knisausi“. Bet juk nepagaminsi dirbtinai to, kas turi prilipti. O kai kūriau „frype.lt“ profilį, daug negalvodama įrašiau pavardės sutrumpinimą. Maniau, jog vėliau galėsiu jį pakeisti. O paskui jis ir prilipo.

Ar turi muzikinių ambicijų?

Taip, turiu. Gali pasikeisti daug dalykų, jeigu aš laimėčiau „Baltic New Music Chart“, nes kol kas esu pirmoje vietoje. Tuomet būtų galimybė Latvijoje, profesionalioje studijoje, įrašyti albumą ir, jeigu pavyktų, jį išleisti. Iš esmės labiau gręžiuosi į Latvijos rinką. Kiek teko bendrauti su latviais ir su muzikantais, kurie groja Latvijoje, ten iš tikrųjų yra palankesnė dirva tokiai muzikai, kokią aš groju. Nes neįsivaizduoju savęs dainuojančios lietuviškai, kas Lietuvoje yra paklausiau. Aš nesakau, kad lietuviška muzika yra blogesnė, bet tiesiog nepajėgiu sukurti tokių dainų. Savaime pradėjau rašyti angliškai. Šiuo atžvilgiu Latvija yra palankesnė. Apskritai ten muzikinis gyvenimas yra gyvesnis.

Po vieno koncerto prie mūsų priėjo paprastas latvių būgnininkas ir pasiūlė: „Atvažiuokit pas mane, aš turiu savo studiją, įsirašysit, kiek norėsit. Veltui galėsit pas mane apsigyventi.“ Tai šį savaitgalį ir išvažiuojam. Ten žmonės kitaip žiūri į muzikantą, jo darbą, o pradedančiajam dėmesys dar didesnis.

Na o didžiausia ir svarbiausia mano ambicija yra kokybė. Aš noriu daugiau dainų – geresnių ir įdomesnių. Ir pati noriu geriau groti, dainuoti... ir siekti kokybės.

Pokalbį su Živile norėčiau užbaigti besiklausant jos kūrybos. „Bėk, kol ne vėlu“ – dainoje „Stop That Train“ kužda jaunoji atlikėja.

 

< Buvęs		Kitas >