KomFakas.lt | Vytautas Michelkevičius – jaunas, žavus ir protingas... dėstytojas? | Komfako žmonės

Šio dėstytojo užsiėmimus studentai lanko dėl kelių priežasčių. Vieni keliauja pasisemti naujų žinių, kitus žavi įdomios paskaitos su dėmesį pritraukiančiomis vaizdinėmis priemonėmis, o dar kitos negali atplėšti akių nuo žavaus jauno vyriškio veido. Kas jis? Ogi mediologijos bei taikomosios komunikacijos dėstytojas doktorantas Vytautas Michelkevičius. Norite su juo susipažinti artimiau? Pirmyn!

Baigėte informologiją. Kodėl pasirinkote būtent šią studijų programą?
Pasirinkimo variantų buvo įvairių: traukė kalbos, istorija, sociologija. Vis dėlto svarbiausiu kriterijumi tapo tarpdiscipliniškumas. Norėjosi, kad studijuojant būtų galima susipažinti su įvairiomis sritimis. Prieš keletą metų pradėta informologijos studijų programa būtent tai ir žadėjo.

Kas paskatino tęsti studijas magistrantūroje ir doktorantūroje?
Domino tolesnis gilinimasis į komunikacijos ir informacijos problemas. Buvo minčių tęsti studijas užsienyje, tačiau pavyko gauti stažuotę Vienos universitete. Įstojęs į magistrantūrą pusmetį pasimokiau Lietuvoje, tada vykau į Austriją ir vėl grįžau čia tęsti studijų. Galima sakyti, buvau viena koja Lietuvoje, kita – užsienyje. Baigęs magistrantūrą, mąsčiau apie tolesnes studijas užsienyje, tačiau nusprendžiau stoti Lietuvoje, o po to išvykti į stažuotę užsienyje. Buvau priimtas į Vilniaus dailės akademiją ir čia. Pasirinkau studijas Komunikacijos fakultete, nes čia būdamas aktyvus doktorantas gali daug nuveikti, kadangi Vilniaus universitetas yra įsijungęs į tarptautinį tinklą.

Kodėl pasirinkote tyrinėti medijas?
Gilintis į šią sritį pradėjau penktaisiais studijų metais - magistrantūroje. 2004 m. Vienos universitete lankiau Franko Hartmanno paskaitas apie medijų filosofiją. Šis kursas man padarė didelį įspūdį. Be to, visada domėjausi fotografija, kinu bei videomenu. Mokslinis medijų tyrinėjimas yra pakankamai naujas dalykas Lietuvoje, o tokie iššūkiai visada žavi.

Kas sunkiausia dėstant studentams?
Ruoštis paskaitoms. Naujos vienos paskaitos paruošimas trunka apie septynias valandas. Mažiausiai. (Auditorijos baimė nekamuoja?) Didelės baimės niekad nejutau. Jei kada ji ir pasirodė, laikiau tai iššūkiu, kurį turiu įveikti.

Ar kada anksčiau įsivaizdavot save kaip dėstytoją?
Vaikystėje apie tai tikrai nesvajojau, tačiau baigęs bakalauro studijas žinojau, kad noriu būti mokslininkas. Žinoma, tada neišvengi ir dėstymo. Gavus magistro diplomą, atsirado noras pasidalinti savo žiniomis su kitais.

Esate jaunas dėstytojas. Ar tai nesudaro keblumų (o gal suteikia privalumus) bendraujant su vyresniais kolegomis arba nedaug jaunesniais studentais?
Galima sakyti, aš užaugau Komunikacijos fakultete, tad situaciją pažįstu ir problemų su kolegomis nekyla. Pradėjus dėstyt net gavau naudingų patarimų, kad nesijaudinčiau, jei tai, apie ką dėstau, suprasiu tik po trečio karto (juokiasi). Su studentais gal kiek daugiau keblumų buvo pirmaisiais metais, kai turėjau mažai patirties. Vis dėlto niekad neteko atsidurti situacijoje, kai auditorija triukšmauja ir visiškai tavęs neklauso. Privalumu laikyčiau tai, kad jaunas amžius padeda geriau suprasti studentų poreikius ir lūkesčius dėl studijų.

Ką veikiate po studijų ir paskaitų studentams?
Dirbu su įvairiais kultūros ir meno projektais, esu sudaręs ir išleidęs 3 knygas apie fotografiją ir medijas, kuruoju fotografijos ir šiuolaikinio meno parodas (pvz.www.3xpozicija.lt). Pastaruosius ketverius metus būdamas redaktoriumi daug dirbau vystant internetinį žurnalą Balsas.cc. Labai mėgstu keliauti. Dažnai tenka apsilankyti užsienyje rengiamose parodose, konferencijose ar kituose renginiuose. Vakarais stengiuosi surasti laiko „socializuotis“ su draugais.

Menininkui svarbiausia „kitoks“ pasaulio matymas, mokslininkui – objektyvus požiūris. Kaip Jums pavyksta tai suderinti?
Manau, kad riba tarp menininko ir mokslininko yra labai maža, nes mokslas ir menas yra ta pati kūryba, tik pagal kitokias taisykles. Menininkas gali įžengti į mokslo sritį lygiai taip pat kaip ir mokslininkas į meną. Žinoma, gal kiek sunkiau gamtos ar tiksliuosiuose moksluose, tačiau pasaulyje yra labai daug tarpdisciplininių komandų, kur kartu dirba tikslieji mokslininkai, menininkai ir humanitarai.

Fotografiją pažįstate tiek iš fotografo, tiek iš mokslininko pozicijų. Ar meninė kūryba nepraranda žavesio, kai ji tampa tyrimo objektu?
Pastebėjau, kad kuo daugiau fotografija domėjausi teoriškai, tuo mažiau fotografavau. Galbūt pradėjau per daug galvoti apie patį fotografavimo veiksmą ir tikslą. Jau keletą metų profesionaliai nefotografuoju, tačiau jaučiu, kad pamažu grįžta noras pradėti vėl vizualiai mąstyti. Laukiu, kol pabaigsiu disertaciją ir galėsiu nuo teksto pereiti prie vaizdo.

Esate studentas ir dėstytojas, tad tenka perskaityti nemažai mokslinių veikalų. Ar paimate į rankas ir grožinės literatūros kūrinių?
Turiu pripažinti, kad seniau grožinę literatūrą atsiversdavau kur kas dažniau. Įstojęs į magistrantūrą, ėmiau skaityti daugiau mokslines knygas. Atrodė, kad jos kaip ir viską pasako, tad visus romanus nustūmiau į šalį. Dabar taip nebemanau. Deja, nebėra laiko mėgautis literatūra tiek, kiek norėčiau.

Kokią skaitytą knygą galėtumėt išskirti?
Pirmiausia į galvą šauna paskutinis skaitytas Aldous Huxley romanas „Puikus naujas pasaulis“, kuriame vaizduojamas utopinės visuomenės peizažas.

Žmonės kalba, kad vyras gyvenime turi pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Koks Jūsų požiūris į tokią nuomonę?
Manau, kad tai labai simboliškas pasakymas. Vietoj namo gali būti tiek bažnyčia, tiek tuntas knygų ar kitas palikimas ateinančioms kartoms. Tiesioginis šio posakio supratimas eliminuoja kūrybiškumo galimybę. Svarbu kažką naudinga padaryti intelektualiajai sferai. Kaip tai įvykdyti – kiekvieno žmogaus reikalas.

Antroji lietuvių religija – krepšinis. Galėtumėt save pavadinti tikru šio žaidimo aistruoliu?
Tikrai ne. Būdamas paauglys tuo dar domėjausi, tačiau dabar nebe. Apskritai namie net televizoriaus neturiu. (Tyrinėjate medijas, o televizijos nežiūrite?) Manau, kad labai gerai, kai gali į televiziją pažvelgti „šviežesne“ galva – ne kaip nuolatinis jos vartotojas, o kaip šalutinis stebėtojas.

Ko, Jūsų manymu reikia žmogui, kad jis atrastų savo sėkmės formulę?
Reikia pakankamai laiko skirti sau bei domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Sėkmė aplanko tada, kai darai tai, kas tau patinka. Svarbu atrasti savo nišą ir nebandyti nieko kopijuoti.

Ko palinkėtumėt KomFako.lt skaitytojams?
Ieškoti savo sėkmės formulės ir išnaudoti studijų metus. Taip pat nebijoti keisti studijų profilį, jei nesijaučiate esą savo vietoje. Bandyti surasti veiklą, kuri teiktų džiaugsmo ir patenkintų saviraiškos poreikius.