Vieną gražią penktadienio popietę mano pašnekovas buvo darbais užsivertęs, tačiau visur spėjantis VU‘SOS prezidentas, ketvirtakursis žurnalistas Arminas Varanauskas. Sėdėdama coffee‘inne ir laukdama Armino nežinojau, ko tikėtis – pasikėlusio „boso“ ar paprasto studenčioko. O ką pamačiau – palieku spręsti jums :)

 

Šiemet paskutiniai metai žurnalistikos studijose, kur tu toliau save įsivaizduoji?

 

Aš save labiau matau toje mikrofono pusėje, kuri atsakinėja, o ne užduoda klausimus. Manau, kad gebu tai daryti. Smagi ta žurnalistika, pakankamai daug čia pasisėmiau. Tačiau norėčiau platesnius komunikacijos ar socialinius mokslus studijuoti... Tiesa, šiuo metu galvoju apie filosofijos arba edukologijos magistrą.

Esi VU‘SOS prezidentas. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip tu atsidūrei atstovybėje?

 

Išrinkta kandidatė į prezidento postą pasakė, kad norėtų mane matyti savo komandoje, o aš sutikau. Prieš tai kalbėjau su daugeliu žmonių, kurie anksčiau buvo VU‘SOS dalimi, klausinėjau kaip ten kas yra. Jie sakė, kad ten atėjus, arba nuraus tau stogą, užsiveši ir viskas bus žiauriai fainai, arba ateisi ir labai nusivilsi, nes tiesiog nerasi savo nišos.

Ir koks rezultatas?

Nurovė stogą. Daug įvairių istorijų, daug patirties iš studentų atstovybės, draugų, daug pažinčių, įgūdžių, gebėjimų. Tai gyvenimo mokykla, kurios niekada neatsisakyčiau.

Turėjai galimybę pažinti studentus iš visų fakultetų. Ar galima sakyti, kad mūsų, komfako, studentai kuo nors išsiskiria?

 

Komfakas kažkuo išsiskiria, jis turi tam tikrą dvasią, specifiką. Pastebiu, kad šie žmonės tam tikra prasme yra labai panašūs – kitokį stilių propaguoja, kitokios muzikos klauso. Išskirtinumas atsiskleidžia per kultūrinę prizmę. Tenka pavažinėti kiekvienais metais po kiekvieno padalinio pirmakursių stovyklas. Ten vyksta socialiniai vakarai, ir pastebiu, kad labai skiriasi klausomos muzikos stiliai. Absoliučiai skiriasi. Vieni vos ne metalą leidžia, o kiti – technuškę.

Kokie tavo kiti pomėgiai?

 

Mane labai domina švietimas, švietimo sistema. Čia viena iš interesų sričių. Didžiausias mano pomėgis neabejotinai yra knygos, skaitymas. Beprotiškai mėgstu skaityti.

Kokio žanro knygas skaitai?

 

Mėgstu mokslinę literatūrą. Patinka rimti kūriniai. Tų knygų, kurios būna topuose, dažniausiai net netenka pavartyti rankose. Vadovaujuosi paprastu moto – knygų yra beprotiškai daug, visų jų neperskaitysi, reikia rinktis geriausias. Mėgstu klasiką. Bet šiaip skaitau ir grožinę literatūrą. Iš dabartinių rašytojų mėgstu Haruki Murakami, jis turbūt vienas įdomiausių, visi kiti – klasikai.

Kokia paskutinė skaityta knyga?

 

Platono „Valstybė“.

Kas tau savyje labiausiai patinka?

 

Nežinau, kaip įvardinti šitą savybę. Nei drąsa, nei akiplėšiškumas... Aš randu jėgų, noro, ryžto keisti tai, kas man nepatinka, nebijau pasakyti, kuo esu nepatenkintas. Iš dalies esu anarchistas, man būdingas sveikas prieštaravimas, nuolatinis kvestionavimas. Turi ieškoti pozityvių dalykų ir siūlyti ką nori matyti kitaip. Pakritikuoti kiekvienas galim, bet labai retas sugeba pasakyti ką nors, ką galima būtų daryt kitaip.

Be ko negalėtum gyventi? Be kokio nors žmogaus, be daikto...

 

Šiaip be daugelio dalykų negalėčiau gyventi. Vienas iš jų – knygos. Tikrai neskiriu tiek daug laiko joms, kiek norėčiau, tiesiog nespėju. Bet jeigu jų išvis nebūtų – būtų žiauriai liūdna. Telefonas, internetas – tai tam tikri įrankiai su kuriais dirbu ir be kurių būtų beprotiškai sunku.

Kodėl tavęs nėra feisbuke? Tai principo reikalas?

 

Čia iš tikrųjų yra principo reikalas. Man žiauriai nepatinka tos nuotraukos, komentarai, like‘ai. Common, dabar jau tikrai yra gyvenime labiau vertų veikti dalykų, negu refrešinti feisbuką. Bet kita vertus, dar viena iš priežasčių – aš bijojau, kad tai gali suryti nemažai mano laiko.

Tačiau visgi yra toks Armino Varanausko fanų klubas. Ką apie jį manai?

 

Labai smagu turėti savo fanų klubą. Ale žvaigždė. Bet čia buvo pokštas iš tikrųjų.

Ar yra toks dalykas, kurį tikrai norėtum padaryti, bet niekada neišdrįstum?

 

Turbūt tokio dalyko nėra. Bet tikrai būna tokių situacijų arba dienų, kai norisi padaryti tai, ko iš tikrųjų niekada gyvenime nedarytum. Kartais noriu, galvoju apie studijas užsienyje, bet, kita vertus, po to kažkaip nebesinori.

Vairuoji?

 

Ne, neturiu teisių.

Kodėl?

 

Manęs niekada netraukė mašinos, net vaikystėje man nelabai jos patikdavo. Turėdavau aš tų modeliukų, pažaisdavau, bet pernelyg nesižavėjau. Tėtis vežiodavo ir sakydavo – sėsk pavairuok, aš visada rėkdavau – ne ne, aš nenoriu vairuoti. Man tada buvo penkeri ar šešeri metai, sakydavau, kad užaugęs turėsiu nuosavą vairuotoją.

Ar mėgsti keliauti?

 

Ir taip, ir ne. Labai nemėgstu tradicinių kelionių. Vadovaujuosi ta nuostata, kad jeigu iš tikrųjų buvo gražu ir smagu, tuomet nereikia nuotraukų, kad tai išliktų atminty. Visa, kas gražiausia, tau tiesiog liks. Pakeliauti smagu, bet bandau rasti ten kažką savą, sužinoti, išsiaiškinti kaip žmonės gyvena. Be to, manau, kad Lietuvoje yra be galo daug gražių vietų ir prieš važiuojant į Turkijos kurortus reikėtų pamatyti jas.

O yra kokia nors vieta, kurią norėtum aplankyti?

 

Islandija. Man tai kažkokia mistika. Ten yra visko – ugnikalniai, geizeriai, lediniai kalnai. Taip pat žmonės labai įdomūs, jų mąstymas, požiūris visai kitoks. Islandija yra ta valstybė, kuri jau seniai žavi ir traukia, tiesiog noriu pamatyti, pajausti, kaip ten viskas yra. Taip pat labai norėčiau nuvykti į Antarktidą aplankyti pingvinų.

Grįžkime kiek atgal. Kokie jausmai užplūsta, kai prisimeni mokyklą?

 

Šypsena. Juokas. (juokiasi) Smagūs iš tikrųjų jausmai.

Domėjaisi repu. Kiek laiko tai truko?

 

Kelis metus, gal kokius tris. Apsmukę džemperiai, plačios kelnės, grandinės ir visokie kitokie dalykai. Playlistas buvo tik iš repo sudarytas, oldschoolas labiausiai traukė. Bet penkiolikos ar šešiolikos metų netikėtai užšokau ant gitarų ir pradėjau klausyt roko, pankroko. O dabar klausau viską, kas yra kokybiška, bet labiausiai mėgstu tiesiog paprastą džiaziuką, kuris atpalaiduoja, suteikia minčių kūrybai.

Tavo idealas. Ar yra žmogus į kurį norėtum lygiuotis?

 

Neturiu idealo. Yra keletas žmoniu, kurie mane vienaip ar kitaip žavi, bet idealo neturiu. Nežinau kodėl, bet nenoriu lygiuotis į nieką, tiesiog noriu būti savimi.

Kuo norėjai būti užaugęs?

 

Norėjau būt kosmonautu, po to ilgą laiką norėjau dirbti tokį darbą, kurio grafikas būtų laisvas.

Ar padaugėjo merginų dėmesio tapus VU‘SOS prezidentu?

 

Ne, šituo niekada negalėjau skųstis iš tikrųjų. Užteko, pakako, užtenka, pakanka ir užteks bei pakaks.

Tradicinis klausimas – ką norėtum perduoti, ką norėtum pasakyti Komfakui?

 

Nebijoti rizikuoti, priimti iššūkius, ieškoti savęs, kad visi dar prieš baigdami, baigdami ir baigę studijas žinotų, kas jiems smagu, ko jie nori ir kad to jie siektų. Kad neitų pagal tą srovę, kuri juos neštų į kitą kranto pusę.

 

< Buvęs		Kitas >