Išgirdęs klausimą, jis atsidūsta, įsipila arbatos, užsimerkia ir kelias sekundes mąsto. „Palaukit, galvoju“, sako po kurio laiko. Ir pažeria minčių, kurios maloniai sušildo sielą šaltą žiemos popietę. Toks ir buvo mūsų pokalbis su ekonomiką dėstančiu Vincentu Giedraičiu: šiltas, malonus, nekeliantis noro kažkur skubėti.

Pradėkime nuo to, kad gimėte ir daug metų gyvenote Amerikoje. Kaip sugalvojote apsigyventi Lietuvoje?

Gimiau Los Andžele, Lietuvoje gyvenu jau maždaug šešerius metus. 2004—aisiais laimėjau J. William Fulbright Fellowship stipendiją tyrimui, kurio tikslas buvo tyrinėti savižudybes Lietuvoje. Taigi metus atlikinėjau jį čia, per juos susituokiau ir nusprendžiau, jog čia gyventi man įdomiau nei Los Andžele.
 
Kodėl įdomiau?

Man patinka Lietuvos klimatas: ta sezonų kaita, keturi metų laikai… Lietuva įdomi ir dėl ekonominės raidos: kadangi esu didelis optimistas, manau, kad viskas keičiasi į gerąją pusę. Kalbant apie kultūrą… atsimenu, kai mano sesuo gyveno Lietuvoj, maždaug 1992—aisiais, aš čia apsilankiau, ir kai dabar tai prisimenu… kultūra labai pasikeitė. Pavyzdžiui, tuo metu žmogui pereiti gatvę buvo gana sudėtinga net pėsčiųjų perėjoje: vairuotojai tyčia bandydavo greičiau važiuoti tarsi norėdami jį partrenkti. O dabar aš pastebiu, kad vis dažniau žmogui net nereikia stovėti prie pat parėjos, jis prieina prie gatvės ir vairuotojai mandagiai sustoja. Tai galbūt ir menki pavyzdžiai, bet man tie nedideli pasikeitimai patinka.

O ką jūs manote apie lietuvius, kurie galvoja, jog Amerika — svajonių šalis, kad ten gyventi geriau?

Manau, jog kiekviena šalis gali būti svajonių šalimi. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Pažįstu lietuvių, kurie gyvena Amerikoj ir yra labai nepatenkinti. Jeigu žmogus optimistas, jis bus laimingas bet kur. Kitas pavyzdys: mano mama kartą kalbėjosi su su viena lietuve Los Andžele ir ji paklausė, kaip sekasi sūnui. Mama pasakė, kad man viskas gerai, kad esu laimingas, patenkintas… Tada toji lietuvė atsakė, kad „jis tikrai meluoja, — negali būti, kad gyvena Lietuvoje ir yra patenkintas“… Turėjau nuraminti mamą, kad tikrai nemeluoju. :)


Ar per tuos šešerius metus, kai čia gyvenate, niekada nebuvo noro grįžti į Ameriką, viską čia mesti?..

Ne. 

Niekad nesigailėjote, kad išvykote?

Niekada. Pirmadienį išskrendu į Los Andželą švenčių laikotarpiui. Žinoma, kai ten esu, būna labai smagu, nes mūsų šeima labai artima. Viena sesuo gyvena Australijoje, kita — Kalifornijoje, o aš pats — čia.  Kai susitinkame, liūdna pagalvojus, kad esame taip išsibarstę... Tačiau būdamas čia aš jaučiuosi labai laimingas, jaučiu, kad galiu visiškai save realizuoti universitete, galbūt net labiau nei galėčiau tai padaryti Amerikoje. 

Kalbant apie savirealizaciją, Jūs visada žinojote, jog būsite ekonomistas, ar turėjote ir kitokių svajonių?

Visų pirma, aš tikrai nesu ekonomistas… :)

Tai kaip tada galima Jus pavadinti?

Tai — amžina dilema. Aš nemėgstu kategorijų, bet esu kažkur tarp ekonomikos, sociologijos, istorijos ir medicinos. Labai mėgstu ir statistiką. Nežinau, kokia čia būtų kategorija. 

Kaip Jūs tapote tuo, kas esate? Kaip atsirado susidomėjimas Jūsų išvardintomis sritimis?

Tėvų dėka. Mano tėvai nuo pat jaunystės man ir seserims kartojo, kad reikia gyvenime daryti tik tai, kas įdomu mums patiems, tada bus nesunku rasti gyvenimo kelią. Aš taip ir elgiausi. Atsirado galimybė pradėti dėstyti ir aš ja pasinaudojau. 

Daug suprasti apie tai, kas man įdomu, padėjo pats dėstymas. Būdavo, ruošiuosi pasakoti apie kokias nors  ekonomines teorijas per paskaitas, ir suprantu, kad man pačiam tai baisiai neįdomu… O jeigu ir studentams neįdomu, vadinasi, reikia kažką keisti. Žinoma, būtina išdėstyti pagrindines temas, tačiau galima tai padaryti kitaip.

Laikui bėgant supratau, kad man įdomu ne tik tai, kas būtent dabar vyksta ekonomikoje, o pati ekonomikos raida. Dabar ruošdamasis paskaitoms aš pradėdu nuo „ekonomikos pradžios“ —  nuo klajoklių genčių. Studentai iš pradžių labai tuo stebisi, jiems keista, kad šioje disciplinoje kalbama apie klajoklius… Bet iš tikrųjų kalbant apie juos galima rasti daug dalykų, susijusių su ekonomika.

Kas Jums įdomiausia dėstytojo veikloje? Kas Jus joje „veža“?

Studentai. Labai smagu su jais bendrauti, diskutuoti, rengti savotiškus debatus. O kaip mokslininkui — rasti temą, kurią įdomu nagrinėti, publikuoti su ja susijusius darbus.

Ar skiriasi studentai Ekonomikos ir Komunikacijos fakultetuose?

Taip, labai. Manau, tai natūralu, nes dėstau tą patį studijų dalyką ir specialistams, ir nespecialistams. Vieni į paskaitas žiūri kaip į būsimos savo profesijos dalį, kiti entuziastingai domisi ekonomika pažintiniais tikslais.

Kaip manote, ar esate toks pat žmogus universitete, namuose, su draugais?...

Ne, nesu. Geras klausimas… Aš esu laimingiausias, kai esu universitete. Kai produktyviai dirbu, kai dėstau, kai rašau straipsnius. 

Mano draugai labai skirtingi. Su kai kuriais iš jų esame labai artimi, nors ir skiriasi mūsų politinis požiūris. Bendrauju netgi su benamiais, kuriuos laikau savo draugais. Bandau suprasti žmonių pasaulio suvokimą jų akimis... 

Galėtumėte save pavadinti darboholiku?

Tikrai taip. Atsikeliu anksčiau nei visa mano šeima ir 6-7 valandą ryto jau dirbu. 

Ir taip visą dieną?

Na, aš labai mėgstu gaminti maistą, tad kone kasdien mano darbas yra paruošti vakarienę. Taigi dirbu tol, kol ateina vakarienės metas, tada prasideda mano off—duty time… Galima sakyti, kad laimingiausias jaučiuosi universitete ir virtuvėje.
 
Kokių dar turite pomėgių?

Jų yra daugybė: mėgstu iškylauti, stovyklauti (apskritai labai mėgstu būti gamtoje ar savo sodyboje), buriuoti, slidinėti… Gal tai ir keistas pomėgis, bet labai mėgstu spręsti įvairaus pobūdžio problemas: tiek problemas tarp studentų, tiek nesklandumus su kompiuteriu. Labai domiuosi technologijomis.


O kaip su menais, muzika?

Kadaise grojau bosine gitara. 

Kodėl nebegrojate dabar?

Norėjau sakyti, kad neturiu tam laiko, bet esu tos nuomonės, kad žmogus visada turi laiko viskam, ko jis nori, tai tėra prioritetų klausimas. Na, šiuo atveju tai yra ir praktinis klausimas, nes mano gitara Kalifornijoje. 

Negi nebūna, kad nuvykęs į svečius dar pagrojate?

Tiesą sakant, būna. Nueinu į garažą ir groju.
 
Jei jau prakalbome apie menus, Jūs mieliau rinktumėtės gerą knygą ar įdomų filmą?

O galima abu? :) Pagal tai, kokį filmą mačiau daugiausia kartų, galėčiau išskirti „The Bedford Incident“ — filmas apie Šaltojo karo laikotarpį, kuris man labai įdomus. Žaidžiu ir simuliacinį kompiuterinį žaidimą, sukurtą pagal šį filmą. Jis ir šachmatai  — mano mėgstamiausi žaidimai apskritai. Kalbant apie televizijos serialus, žiūriu „Namelį prerijose“, tik ne naująją, o senąją versiją. Mėgstamiausia knyga — „Red Storm Rising“, taip pat apie karą. 

Jūsų šeima išsibarsčiusi po pasaulį, tikriausiai daug keliaujate. Kokia šalis, kurią esate aplankęs, paliko Jums didžiausią įspūdį?

Lietuva. Dar išskirčiau Japoniją. Labiausiai patikusi JAV valstija — Havajai.

Kuo sužavėjo Japonija?

Ji labai tvarkinga šalis. Kalbant apie tvarkingumą, galėčiau palyginti dvi valstybes: vienerius metus gyvenau Vokietijoje, kuri iš tikrųjų tvarkinga, bet man nepatiko jos „sausumas“ (o gal man tik paauglystėje taip atrodė?), tuo tarpu Japonija yra kitokia. Ji labai organizuota, skoninga šalis. Na, kad ir traukiniai: Japonijoje jie nėra niūrūs ir tamsūs — jie spalvingi, netgi galima sakyti, kūrybiški. Ir japoniškas maistas man labai patinka.

Kokią virtuvę mėgstate labiausiai?

Negalėčiau išskirti vienos, nes jų yra labai daug.

Tokiu atveju, ką labiausiai mėgstate gaminti?

Priklauso nuo ūpo. Pavyzdžiui, pusryčiams dažnai gaminu patiekalą, japoniškai vadinamą „okonomijaki“: „okonomo“ reiškia „ko tik tu nori“, „jaki“ – „pakepinta“. :) Galima sakyti, kad tai yra japoniškas omletas, gaminu jį su kopūstais, morkomis… Labai paprasta ir skanu. 

O lietuviškus cepelinus mėgstate? Mokėtumėte pagaminti?

Labai mėgstu, bet nemokėčiau.

Kokia Jūsų nuomonė apie socialinius tinklalapius? Ar naudojatės jais?

Naudojuosi, bet tik tada, kai jaučiu, jog turiu ką naudingo pasakyti. Mane erzina žmonės, kurie prieina prie to, kad facebook’e skelbia, jog ką tik matė paukštį. Tai niekam neįdomu. Tačiau jeigu man pasiseka atsidurti situacijose, kai manau, jog yra kuo pasidalinti su kitais, stengiuosi apie tai pranešti. Man patinka, kad tokiuose portaluose galima rasti senų draugų.

Ar juose  studentai neatakuoja?

Kartais aš per paskaitas sakau, kad aš mielai sutiksiu būti jūsų „draugu“ tokiuose portaluose, bet tik po egzamino.

Kalbant apie neformalų bendravimą su studentas,  jei Jus grupė studentų pasikviestų kartu praleisti laiką už universiteto ribų, kaip į tai reaguotumėte?

Šį semestrą Gamtos mokslų fakultetas mane pasikvietė kartu žiūrėti filmo. Jie paklausė, kokį filmą žiūrėti man būtų įdomu, ir mes kartu jį žiūrėjome. Manau, kad iki tam tikro lygio, neperžengiant profesionalumo ribos, su studentais neformaliai bendrauti nėra blogai.

Ar pastebėjote santykių tarp dėstytojo ir studento skirtumų Amerikoje ir Lietuvoje?

Na, iš patirties galiu pasakyti tik tiek, kad universitete Kalifornijoje bendravimas iš tikrųjų yra mažiau formalus. Su bakalauro studentais išeidavome išgerti kavos ir tai būdavo laikoma normaliu dalyku. Čia to aš kol kas nepastebėjau. Magistrantai ir doktorantai Amerikoje — tiesiog geri dėtytojų draugai. 

Jeigu studentas paklaustų Jūsų patarimo, paprašytų pasikalbėti…

Mielai sutikčiau. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl aš esu Lietuvoje, yra ta, kad aš jaučiuosi labai patriotiškas, šioje šalyje man būti naudinga, turiu gerą darbą… Nenorėčiau to prarasti, todėl nieko netinkamo nedarau. Man smagu prisidėti prie lietuvių bendruomenės, tad smagu ir jai padėti.

Gal galite atskleisti savo paskaitų sėkmės receptą? Jūsų auditorijos visada pilnos.

Tikrai pilnos? Neatsimenu. :) Manau, kad jeigu dėstytojas kalba apie tai, kas įdomu jam pačiam, tai bus įdomu ir studentams. Tai tarsi infekcija. Dėstytojas perduoda savo entuziazmą.
 
Kartais mėgstu įsivaizduoti esąs studentų kailyje. Suprantu, kad „sausos“ teorijos jiems neįdomios, todėl stengiuosi pasitelkti įdomių pavyzdžių. Manau, kad reikia apsieiti be konspektų skaitymo ir sudėtingų formulių. 

Kiekvieną semestrą eksperimentuoju. Kai pradėjau dėstyti, bijojau, kad pusantros valandos yra labai ilgas laiko tarpas ir aš nebeturėsiu, ką pasakyti studentams jau po dešimties minučių. Todėl paruošdavau 75 skaidres ir versdavau jas vien po kitos. O dabar esu nustatęs limitą: ne daugiau tridešimties skaidrių, daugiau pasakojimo. Prašau studentų rengti pristatymus seminarams, kad jie kalbėtų apie tai, kas jiems patiems įdomu. Stengiuosi, kad paskaitos būtų kuo gyvesnės.

Ar dar yra sričių, kuriose norėtumėte save išbandyti?

Tai, ko aš siekiu paskutiniuoju metu, yra nieko nebijoti ir daryti viską, ko tik noriu. Prieš keletą metų būčiau atsisakęs daugybės galimybių, kurių neatsisakau dabar. Jeigu opportunity knocks (pabeldžia į stalą), aš visada ja pasinaudoju. 

Aš norėčiau tęsti savo karjerą, tobulinti paskaitas, būti geresniu dėstytoju ir išmokti geriau slidinėti.
 
Ir tradicinis paskutinis klausimas: ko palinkėtumėte Komunikacijos fakulteto studentams?

Save realizuoti. Rasti sritį, kurioje puikiai jaustumėtės, atkreipti dėmesį į savo interesus. Žinodami, ko norite, būsite laimingesni studentai. Laikas lekia labai greitai, tad linkiu, jog po kelerių metų nepajustumėte, kad neišbandėte visų galimybių. Nebijokite savęs išbandyti.

< Buvęs		Kitas >