Kai paprašiau dėstytojo, kad vienu sakiniu prisistatytų jo visiškai nepažįstančiam žmogui, sulaukiau atsakymo „Regimantas“. Pabandysiu tą pri(si)statymą praplėsti aš. Regimantas Pranaitis, fizinių mokslų daktaras, dėstytojas, besidalijantis su studentais žiniomis apie informacines technologijas, kompiuterinės leidybos sistemas, kompiuterinę grafiką.

Kiek laiko Jūs jau dėstytojaujate? Kas per tą laiką pasikeitė?

Šį darbą pradėjau tik baigęs studijas, nuo 1974 m. Per tą laiką niekas iš esmės nepasikeitė: studentai tie patys, problemos tos pačios. Aišku, šiandien žmonių poreikiai ir tikslai kitokie, bet pats gyvenimas yra toks pat įdomus, toks pat įvairus, toks pat žmogiškas. Anksčiau gal tik sąlygos buvo atšiauresnės, ypač kalbant apie laisvą gyvenimą, minčių reiškimą, darymą to, ko pats nori. Aplinka buvo statiška, bet ir joje buvo galima daryti kažką savo ir savaip, nors visą laiką jauteisi stabdomas. Dabar yra daugiau galimybių, viskas paprasčiau, laisviau, aiškiau.

Mokomasi nuolat. Neveltui sakoma, kad tai vyksta visą gyvenimą. Juk jeigu kažkur būni, kažką darai, esi priverstas į tai gilintis ir kartu mokytis. Net neįsivaizduoju, kaip reiktų sustabdyti tą procesą. Jis savaiminis. Bet jeigu nustotum tobulėti, būtų bėda.

Nebuvo kada jaudintis, reikėjo dirbti savo darbą. Viskas vyko beveik kaip visada: turi planą, ką turėtum dėstyti, pasiruoši ir eini. Apskritai, dažnai būna taip, kad stovi prieš auditoriją ir matai, kad tavęs negirdi ar nesupranta. Dėstymo procesas sudėtingas ta prasme, kad ne iš karto jaučiamas grįžtamasis ryšys: jo nepamatai nei tą minutę, nei tą dieną, nei tą savaitę, bet vieną dieną tai nutinka. Žmonės labai įvairūs, kiekvienas reaguoja individualiai, tad nėra ir vieno dėstymo kelio, niekada negali nuspėti rezultato, todėl pats procesas tampa labai įvairus ir kūrybiškas.

Geras dėstytojas tas, kuris netrukdo studentui dibti, kuris leidžia jam pasidaryti pačiam, pasireikšti, paieškoti. Svarbiausia - išmanyti savo sritį, dalyką ir nurodyti studentui kryptį.

Tas pasirinkimas kiekvienam būna sudėtingas. Yra žmonių, kurie tiksliai žino, kuo jie bus: turi kokių nors ypatingų gebėjimų, viziją, tam tikrų polinkių. Idealu, jei tai vystosi ir duoda rezultatų. Tačiau net ir tokiam žmogui apsispręsti nėra lengva, juo labiau, kad laikui bėgant neretai tenka persiorientuoti, kažką keisti. Specializacija ne tik turi privalumų, bet ir verčia žmogų apsiriboti.

Aš pats save laikau „universalaus tipo“ žmogumi, kuriam rūpi visuma. O kodėl pasukau tiksliųjų mokslų keliu, net nežinau: gal įtakojo geri mokytojai, o gal draugai. Tačiau šito niekada nesigailėjau.

Aš tuo dalyku domiuosi – yra daugybė prognozių, kas bus išrasta per penkerius, dešimt ar dar daugiau metų. Viena aišku, kad bus dar daugiau būdų bendrauti, dar daugiau įvairių patogumų. Akivaizdu, kad visos technologijos kyla iš žmogaus poreikių, jo suvokimo, o atsirasdamos tą supratimą dar labiau praplečia. Viskas yra labai susiję: tiesiog tai, kas yra žmoguje ar aplink jį, yra perkeliama į tam tikrą „dėžę“.

Domiuosi ir manau, kad suprantu, kodėl žmonės užsiima menu. Du mano vaikai jau susiejo savo gyvenimą su šia sritimi, dar viena dukra irgi turi tokių polinkių. Tai yra prasminga veikla. Kiekvienas žmogus turi estetinius, kūrybinius pradmenis, tik kiekvienas save išreiškia skirtingai. Kas visiškai nesidomi menu, labai daug praranda.

Jiems reikia realizuoti save. To reikia visiems, tik kiti save galbūt supaprastina, užsiima kažkuo kitu arba niekuo neužsiima: tą laiką tiesiog „pramiega“.

Kiekviename darbe yra šiek tiek vietos saviraiškai, tik negerai, jei tai daroma kito sąskaita. Pavyzdžiui, vadybos, vadovavimo srityje, kurioje vyksta kitų žmonių darbo organizavimas, ta savirealizacija turi būti itin atsargi, nes tie žmonės irgi yra asmenybės, su savo poreikiais ir mintimis.

Kiekviena sritis ypatinga. Teatras – įdomi, bet tam tikra prasme „ribinė“ sritis. Nežinau, kaip jo kūrybinėje virtuvėje išsilaiko žmonės, nes tai tikrai alinanti veikla. Dailei reikia, kad jos reikėtų – juk pasaulyje tiek daug visko jau nupiešta! Muzika patinka įvairi. Pats daugybę metų dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Studentavimo metais teko filmuoti, fotografuoti – tai labai mėgstu. Negaliu rasti nė vienos srities, kuri būtų nyki, o kuo labiau giliniesi, tuo darosi įdomiau, nes randi kažką asmeniško.

Taip, tokias knygas skaitau. Kai kas būna labai įdomu, o kai kas – tik tuščia, nepagrįsta fantastika, kuri yra tik dėl neįprastesnio siužeto. Kažkada vienuoliktoje klasėje tokią knygą ir pats bandžiau parašyti. Pagrindinis veikėjas buvo povandeninio laivo kapitonas. Man atrodė, kad kūrinys vykęs, bet parodžiau draugui, šis sukritikavo ir dingo mano įkvėpimas bei fantazija.

Dar mokyklos laikais domėjausi viskuo ir nutiko taip, kad susidūriau su etnografija, folkloru. Vėliau, studijų metais, dalyvavau kraštotyros klubo „Ramuva“ veikloje. Tais laikais ne visur leisdavo išvažiuoti: būdavo keista, kai galėdavai nukeliauti net iki Kamčiatkos, o štai į Lenkiją, kuri yra vos už šimto kilometrų, būdavo draudžiama. Tačiau tai man leido pastebėti, kad nėra būtina vykti kur nors toli, nes net pačioje Lietuvoje, nuvykus į kitą jos kampelį pasidaro be galo įdomu, nes atsiduri kokioje nors šimtmečius egzistavusioje bendruomenėje. Mes su kitais to klubo nariais važinėdami po kaimus, matėm, kaip žmonės, gyvendami net ir atšiauriom pokarinėm sąlygom, viską turėjo: ir menus, ir technologijas. Taip pat bandėm fiksuoti jų folklorą. Tiesa, buvo atvejis, kai moterėlės, kurių dainas norėjom įrašyti, pamačiusios mano magnetofoną, išsilakstė ir pasislėpė – taip joms neįprastai atrodė tie „aparatai“. Kaimo žmonės apskritai jautresni. Esame ir knygelių išleidę, kuriose išsaugotas pasakojamojo, dainuojamojo folkloro palikimas. Manau, tai buvo prasminga veikla.

Vaikai labai mėgo klausytis pasakų. Aš prieš miegą sekdavau jiems savo sugalvotas istorijas.

Manau, jie kyla iš to, jog egzistuoja daugybė dalykų, kurie sunkiai paaiškinami protu. Juo labiau, kad pasaulyje kiekvienas aiškinimas, kad ir koks jis būtų argumentuotas, laikomas geru ir tinkamu tik tol, kol neatsiranda kitas aiškinimas, dažniausiai paneigiantis pirmąjį. Ko gero kiekvienas žmogus turi savy kokių nors įsitikinimų, prietarų arba iš tam tikrų ženklų sprendžia, kaip reikėtų elgtis. Religiją tam tikra prasme irgi galima laikyti prietaru, kaip ir kitus dalykus, kuriuos kažkas laiko savastimi ir aukština, tiki. Aš manau, kad tai yra gerbtini dalykai, ir jeigu jie kam nors yra svarbūs, padeda jaustis saugesniems, nereikia bandyti to iš žmonių atimti. Tik tiek, kad su tais prietarais reikia elgtis labai atsargiai.

Vieną kartą verta pamėginti. Viską.

Na, o pabaigai - perfrazuotas Regimanto Pranaičio palinkėjimas Jums. Neleiskite tuščiai laiko, nes studentavimo metai patys gražiausi ir turiningiausi. Jei tuos metus „prasnaudi“, paskui daug kas ir nebeįvyksta. Ieškokite prasmės visame tame, kas vyksta aplinkui: ir tame, kas daroma, ir tame, kas taip ir nepadaroma. Ir svarbiausia, niekada nenukabinkite nosies.

Ačiū, dėstytojau.

P.S. Atsiprašau studentų, kurie visą mūsų pokalbį mandagiai laukė eilėje pas dėstytoją prie 603 kabineto durų, norėdami pasikalbėti gal kiek svarbesniais klausimais. Daugiau taip nedarysiu. Nors ne, darysiu – buvo smagu.

 

< Buvęs		Kitas >