Įsibrovėme į redaktorės dienotvarkę ir įvykdėme ilgai planuotą pagrobimą. Žinoma, jis sąlyginis, dėl teisingumo... Tad šįkart tardymo izoliatoriuje (t.y. valgykloje) prijungta prie baisaus aparato (vienur melo detektorium, kitur – diktofonu vadinamo) savo darbus ir nuodėmes atskleidžia „Komfako.lt“ globėja ir kontrolierė Jūratė Juškaitė.

• Kokia redaktorės kasdienybė?

Redaktorė nuo pat ryto iki vakaro nesijaučia esanti redaktore, tik tuomet, kai gauna laiškus su straipsniais, turi sugalvoti, kokie artimiausi darbai, ką reikia aptarti per susirinkimus. Reikia kasdien apie tai susimąstyti, tačiau nebūtina nuolat būti apsėstam šių minčių.

• Ar sunku būti redaktore?

Nuolat jautiesi atsakinga už tai, kaip tvarkomas tinklalapis. Bet tai nėra labai sudėtinga, jei tik turi pakankamai entuziazmo.

• Ko reikia norint būti redaktoriumi?

Žmogus visų pirma turi būti pastabus, atidus, kritiškai vertinti kitų straipsnius, turėti organizacinių gebėjimų, lyderio savybių, mokėti įkvėpti žmones.

• Esi griežta?

Na ir klausimai tavo :). Kai kurie žmonės sako, jog tokia esu. Bet, mano manymu, visada siekiu kompromisų, retai kada savo nuomonės laikausi kategoriškai ir bet kokia kaina bandau ją įrodyti.

• Kaip pelnyti Tavo palankumą?

Mane žavi žmogaus natūralumas. Nepatinka pamaivos. Žinoma, kartais, jei „pamaiviškumas“ yra įgimtas ir sklinda iš vidaus, būna linksma ir miela į tokį žmogų žiūrėti.

• Kaip Tave supykdyti?

Reikia būti tikru „nevala“, slunkium. Erzina žmonės, kurie yra paviršutiniški, siauro mąstymo – užsidarę savo pasaulėlyje ir nesidomintys tuo, kas vyksta aplinkui. Apskritai nesu karštakošė, jei kas nors prieina mano kantrybės ribą, tuomet tik paerzinu, pasišaipau, taip paskatindama elgtis kitaip. Kaip Komunikacijos įgūdžių dėstytoja pasakė, „nuo šio žmogaus dvelkia ramybe“.

• Ko išmokai universitete?

Diplomas ir tai, ką mokaisi, nėra svarbiausia. Vis tiek gyvenime darysi tai, ką norėsi. Jei atrandi save kažkokioje veikloje net ir nepabaigęs universiteto, gali ja ir užsiimti. Turėti savo kavinę, restorana – viena didžiausių mano svajonių, kuri ilgą laiką buvo užslopinta. Tačiau kai pamačiau baro gyvenimą iš vidaus, supratau, kad labai norėčiau ją įgyvendinti.

• Didžiausias Tavo gyvenimo įstatymas.

Mėgstu sakyt „pagyvensim – pamatysim“. Nors šiaip lemtimi netikiu. Žmogus gali pakeisti likimą tiek, kiek priklauso jo prigimčiai. Per save neperlipsi, nebent tau būdinga stipri valia – tuomet gali prieštarauti gamtai.

• Ar tiki žaliais žmogeliukais?

Turėjau fizikos mokytoją, panašų į Degėlą. Jis tikėjo ateiviais. Vienos pamokos tema buvo „Gyvybė visatoje“. Jos metu jis taip įkvėpiančiai kalbėjo: „Yra tiek galaktikų, tiek panašių į žemę planetų, į saulės sistemą sistemų, tad tokia milžiniška tikimybė, kad gyvybė egzistuoja ir kitur“. Iš tiesų sunku patikėti, kad mes tokie stebuklingi ir unikalūs.

• Koks buvai vaikas

Geras, ramus. Labai mėgdavau daryti kapinaites gyvūnėliams, vabzdžiams. Vienąkart iš kaimynės darželio neatsiklaususi nuskyniau našlaičių. Vien tik tam, kad padėčiau jų ant katinėlio kapo. Aišku, man po to buvo labai gėda.

• Svajonių vyras.

Visų galų meistras. Nenorėčiau, kad jis būtų koks nors „kliunkis“ – laisvalaikį leidžantis prie televizoriaus. Jis turi mėgti eksperimentuoti, virtuvėj pasisukioti.

• Tavo vestuvių diena.

Taigi apie vestuves pirmąkart susimąsčiau būdama dvidešimties :). Nebuvau ta mergaitė, kuri nuo vaikystės svajodavo apie tai. Šiaip santuoka man reiškia tam tikrą garantiją, negalėčiau dešimt metų gyventi su vyru nesusituokus. Nenoriu tradicinių vestuvių: švęsčiau tik šeimos ir artimų draugų rate, ceremonija galėtų būti su kunigu gamtoje, nereikia jokių balandžių, ryžių ir nešimo per tiltą. Visgi suknelė turi būti balta. Šia proga sugalvočiau įdomią pramogą, pavyzdžiui, surengčiau išvyką į gamtą ar net turistinį žygį.

• Mėgsti staigmenas?

Taip, bet tik malonias. Apie vaikystės meilę galiu papasakoti. Tai įvyko ketvirtoje klasėje per Valentino dieną. Ryte pabudau, susiruošiau eiti į mokyklą ir uždariusi buto duris pamačiau, jog jos visos apklijuotos širdelėmis! Tai padarė toks berniukas iš kiemo. Jis man labai patiko. Bet buvau drovi maža mergaitė, todėl po šio poelgio pradėjau jį ignoruoti. Be to, jis jaunesnis už mane buvo! „Ne lygis“ :).

• Kokiose vietose mėgsti lankytis?

Ten, kur nėra namų ir kuo mažiau žmonių. T.y. gamtoje, miškuose, pievose, kalnuose ir prie ežerų. Turiu namuose (Utenos raj.) savo mylimiausią vietelę. Tai Kartuvių kalnas – ledynmečio suformuotas gūbrys, vadinamas ozu, geologinis paminklas. Čia kadais buvo aukojimo vieta, o vėliau – sukilėlių kartuvės.

• Kaip Tu supranti Meną?

O gal nesuprantu?:) Na gerai. Esu meniškas žmogus, nors ir myliu fiziką. Manau, kad menininkui svarbu per meną išreikšti save, perduoti tam tikrą žinią žmonėms. Pastarieji ją priima arba ne, teisingai supranta arba ne. Kūrinys taip pat turi teikti estetinį pasigėrėjimą. Menas skatina kūrėją ir žiūrovą tobulėt dvasiškai. Perkąsti save, labiau pažinti, susimąstyti apie pasaulį, jo tvarką man padeda literatūra. Mėgstu ironiškas, kritiškas filosofinės krypties knygas. Buvau paskyrusi vasarą susipažinimui su Gaveliu, tačiau dar dabar „pažindinuosi“. Man patinka jo požiūris į gyvenimą, nors kūryboje yra grubių, žiaurių epizodų.

• Dažnai pyksti? Kaip susidoroji su neigiamomis emocijomis?

Retai mane jos aplanko. Bet jei taip nutinka, bandau užsimiršti muzika ir šokiu. Išsidanginu į nuošalią vietą, pabėgu nuo visko. Kai tik atsikrausčiau į Vilnių, labai bijojau didmiesčio, kadangi buvau pripatusi prie gyvenimo kaime. Bet buvo daug lengviau su tuo susitaikyti nei tikėjausi. Man labai padėjo ir tai, jog gyvenau bendrabučio kambaryje ne viena.

• Gali tiesioginiam etery perduoti linkėjimus.

Sveikinu visą komfako.lt komandą su (pauzė) rudeniu... Linkiu visiems originalių idėjų ir energijos darbe. Atia!

O pokalbio pabaigoje, kaip ir priklauso redaktorei, Jūratė visam interviu įnešė ypatingo šarmo, tardama: „Viskas, ką pasakiau, gali būti nelogiška ir beprasmiška“. (Baisusis aparatas pypsi :) ).