Šios savaitės žmogumi trečiakursės Akvilinos Vutencaitės išrinktas prof. Domas Kaunas pasakojo apie pelnytas nominacijas, dekano savaitės meniu, aistros Mažajai Lietuvai ištakas, „Knygotyros“ vadovėlio bei leidybos studijų programos ypatumus ir ne tik...

• Esate išrinktas savaitės žmogumi. Kokių dar apdovanojimų ar nominacijų esate gavęs būdamas dekanu? O kokių – būdamas studentu?

O, taip pasakėte staigiai...(dekanas atsineša gausybę apdovanojimų nuo spintos). Neapsiriksiu, studentai tikrai yra nominavę ir apdovanoję visokiomis progomis: geriausiam dekanui Domui Kaunui, Informacijos dienos 2003; VU SA dėstytojų apdovanojimai: „Studentiški Kopūstai. Metų kaklaraištis 2005“ – Metų Dėstytojas. Dar radau Padėkos raštą nuo Plungės bibliofilų: Domui Kaunui, Vilniaus Universiteto profesoriui, Simono Daukanto bibliofilo klubo garbės nariui už paramą leidžiant laikraštį „Žemaičių bibliofilai“; 2003-iaisiais, vos pradėjus dėstytojauti: VU SA „Metų dėstytojas – vyras.“ Atsimenu tą iškilmingą aplinką, didžiulę salę. Man reikėjo lipti į tribūną – tai buvo netikėta... O čia kas? Va, Jėzus Marija: KFSA -„Seksualiausias dėstytojas“ 2005m.

Yra dar kažkokių popierėlių, kurie nebuvo įrėminti.

• Kokia dekano savaitė?

O, siaubinga... visų pirma, ji yra visiškai visa – nuo pirmadienio iki sekmadienio vakaro. Dekanas yra administratorius, jis privalo kasdien būti darbe, spręsti visus fakultetą užgriūvančius klausimus: pedagoginis darbas, dėstymas, mokslų tiriamieji darbai, visa, kas susiję su finansais, remontu. Studentai užeina su savo rūpesčiais, rašo įvairius raštus, prašančius padėti arba spręsti tam tikrus klausimus. Grįžęs į namus, įsijungiu kompiuterį. Šis yra toks pats, kaip ir dekanate – dubliuotas. Matau man studentų rašomus laiškelius, atsakinėju į juos ir 22 val., ir 23 val., nes kitos išeities nėra.

• Kokia savaitės diena jums atrodo darbingiausia?

Darbingiausias, ko gero, pirmadienis. Nors savaitgalius praleidžiu ne kopūstus ravėdamas, tačiau pirmadienį visi darbai, kuriuos planuoju atlikti per savaitę, jau būna suklostyti. Dienelę taip papluši, kad savaitė būtų rezultatyvi, jog penktadienį jau žinotum, kad yra atlikti visi svarbiausi darbai.

• O ką veikiausiai veiksite savaitgalį?

Šį? Bene jis bus ilgesnis? Šį savaitgalį praleisiu nervingoje aplinkoje skaitydamas, taisydamas daugybę bakalauro ir magistro darbų, kadangi gegužės antrąją dieną – jų įteikimas. Tarp studentų galima rasti įvairiai rašančių: sklandžiai, logiškai, bet dažnai darbai būna taisytini. Kartais pyksti, nervingai braukinėji, „kaip čia, rodos, juk taip paprasta“, nors iškart supranti, jog tai jauni, gyvenimą pradedantys specialistai, ir plunksna nėra jų kasdieninis darbas.

• Esate „Knygotyros“ vadovėlio atsakingasis redaktorius ir bendraautoris. Ar jau girdėjote atsiliepimų apie vadovėlį iš studentų? Jei taip, kokių?

Žinote, pastabų neišgirdau, bet aš ir nesitikiu, kad vienu ypu. Reikia laiko, kad vienas, kitas, trečias studentų kursas palaikytų vadovėlį rankose, pradėtų lyginti. Kai studentai ėmė jį į rankas, girdėjome palankių atsiliepimų – vis dėlto medžiagos, iliustracijų, klausimų yra daug. Man, kaip dėstytojui, šis vadovėlis – labai parankus dalykas: medžiaga susisteminta, paskaitų metu gali sustoti prie probleminių, įdomesnių klausimų, sudominti studentus.

• O kaip su Leidybos studijų programa? Jūs – vienas šios studijų programos įkūrėjų. Kas nepasiteisino šioje studijų programoje? Ką planavote ir kas nebuvo įvykdyta?

Buvo įdėtas didžiulis darbas. Nė viena studijų programa nepareikalavo tiek pastangų ir lėšų – išleidome apie 56 tūkst. litų programai parengti, patys vykome į Oxfordą (šiame universitete veikia leidybos mokykla), kvietėme ekspertus iš įvairių šalių. Supratome, jog perkelti užsienio varianto negalėsim, reiks sukurti savo, bet mėginom pasinaudoti jų patirtimi.

• Kas nepasiteisino?

Dabar studijuoja trečias kursas. Neišleidome dar nei vienos laidos ir mūsų specialistai dar nepradėjo dirbti, nors leidyklose jie jau yra pageidaujami. Programa turi tarytum viską, ko mes siekėme. Tikėjomės, jog pritrauksime dėstytojų dėstyti moderniuosius technologijų dalykus – skaitmeninę leidybą. Tačiau dėstytojų, kurie dirbtų visu etatu, deja, nesulaukėm, o verčiamės kviestiniais specialistais, kurie dirba leidyklose, yra profesionalai, bet jie yra užlekiantys paukščiai. Bet išspręsime, būtinai išspręsime!

• Garsėjate begaline aistra knygoms, esate įvardijamas kaip Mažosios Lietuvos žinovas. Kodėl būtent Mažoji Lietuva?

O... Tai likimo pirštas. Kai buvau trečioje klasėje, tėvai persikėlė gyventi į buvusį Klaipėdos kraštą, netoli Priekulės. Ten ir mokiausi, o atvykęs į universitetą buvau paragintas profesorių: „Jeigu esi iš to krašto, tai rašyk kursinius darbus, mokslo darbelius į studentų mokslinę draugiją“. Raginimo paklausiau ir pradėjau gilintis. Būdamas pirmo kurso studentas, su kuprine ant pečių pradėjau vaikščiot per kaimus ieškodamas senienų, laikraščių, kalendorių, senų knygų, na, ir daug metų tai dariau. Po to tai tapo mano gyvenimo duona. Bet, žinoma, Mažoji Lietuva yra tik vienas regionas, teko semtis ir mokslo teorijos ir metodikos žinių, vykti į užsienio stažuotes.

• Kuo skiriasi studento gyvenimas jūsų studentavimo laikais ir dabar? Kaip studentavote?

Prisipažįstu, kad dabartinio studento gyvenimo gerai nežinau. Iš kur čia ir žinosi, juk skiria ir amžius, ir atstumai. Anksčiau buvo kitokios nuotaikos. Socialistinis ūkis, žinojom, kad baigsim, gausim diplomą, paskyrimą į darbą, kad alga bus menkutė, ir t.t. Šiandien studentą gelbsti ir papildomi darbai, ir braškė Airijoj vasarą. Pasikeitė studentiško bendravimo nuotaikos, dabar vaikinų – merginų bendravime atsirado daugiau lygiavertiškumo. Pakito, neabejotinai pakito, bet vis dėlto reikia daugiau žinoti, daugiau bendrauti. Štai mano namuose yra trys sūnūs ir tuoj pat vienas stos. Taigi namuose turėsiu studentą, tad atidžiau pažiūrėsiu.

• Ko pasigendate iš fakulteto studentų ir ko norėtumėte jiems palinkėti?

Mhh... Studentų yra įvairių. Norėčiau, kad visi būtų tokie, kaip kai kurios studijų programos, nenorėčiau išskirti... Leidėjai, žurnalistai man patinka, VIV, ryšių su visuomene, kalbant apie magistrų studijų programas. Yra kūrybingų, darbščių, aktyviai besireiškiančių. Raginčiau kai kurias studijų programas, kurios gal ir kiek apatiškiau jaučiasi viešajame gyvenime, įdėti daugiau pastangų. O gal jie tiesiog nori tykiai, ramiai nugyventi dieną, savaitę, semestrą, sulaukti diplomo ir išeiti į gyvenimą. Norėčiau, kad studentai būtų iš tikro aktyvesni. Studentų atstovybė daro daug, bet išjudinti, kad vienu rimtu, vienu kvėpavimu kvėpuotų 1200 studentų nėra lengva.

Taigi, toks buvo interviu su dekanu – jaukus, malonus ir literatiškas. Ačiū už pokalbį!