„Tik neklauskit manęs, kodėl pasirinkau psichologiją. Tai yra žiauru.“  Tokiais žodžiais prasidėjo mūsų interviu su Komunikacijos fakultete psichologiją dėstančiu Andriumi Lošakevičiumi. Psichologas, netradiciniu dėstymo būdu sužavėjęs daugybę studentų (ypač moteriškosios lyties :)), neieškojo žodžio kišenėje, nesidrovėdamas mintis dėstė studentiškais terminais ir nuolat kartojo, jog šiame interviu bijo prisišnekėti. Štai ką apie šią charizmatišką asmenybę mums pavyko sužinoti.


Jei reikėtų papasakoti apie save, kas pirmiausia šautų į galvą?

Bliamba, nežinau. Galiu papasakot apie kitą žmogų (juokiasi). Iš tikrųjų, tai vienas nemėgstamiausių klausimų... Šiaip aš mėgstu bendraut, man smagu su žmonėm susitikt ir kalbėt. Galbūt dėl to ir pasirinkau psichologiją, nes tai sritis, kurioje tu to neišvengsi. Stengiuosi bendraut kiek įmanoma daugiau. Stengiuos padėt. Galbūt kartais tai atrodo kvailai...

Ar toks buvot visada?

Ne… aišku, kad ne. Kai buvau paauglys, pykau ant viso pasaulio ir visus mintyse buvau nužudęs ne vieną kartą… (juokiasi). Nori nenori požiūris keičiasi.

Po vieno sociologinio tyrimo, kuriame teko dalyvauti, paaiškėjo, jog nors nesu psichopatas, bet esu linkęs į riziką, extreem‘ą. Tam tikra prasme, tai susiję ir su psichologija: bendrauti kartais būna pakankamai sudėtinga ir ekstremalu.

Darbe Jūs nuolat komunikuojate. Koks esate draugų kompanijoje?

Nepasakyčiau, kad esu kompanijos siela, bet ganėtinai retai tyliu. Dažniausiai stengiuosi šnekėt, na, nesistengiu – sunkiai sekas patylėt. Sakykim taip :).

Kaip jaučiatės dėstytojo amplua?

Visais įmanomais būdais bandau nebūti dėstytoju. Aš suprantu riziką: galbūt kada nors prisišnekėsiu ir tai atsisuks prieš mane. Dabar esu ir dėstytojas, ir studentas, taigi žinau, kaip varžo viena ar kita rolė, todėl stengiuosi, kad dalyvauti mano paskaitose būtų pakankamai paprasta, kad tai nekainuotų daug pastangų, kad į jas būtų smagu ateiti ir pasišnekėti. 

Ar skiriasi atmosfera Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose?

Sunku atsakyt į šį klausimą, nes FilFaką aš baigiau prieš 5 metus. Ten dažniausiai būnu savo katedroje arba bibliotekoje. Tenka pripažint, kad senstu: su studentais neformaliai bendrauju vis mažiau... jau šimtas metų nežinau, kuo jie kvėpuoja. Čia (Komunikacijos fakultete – aut. past.) tuo labiau: šiandien pirmą kartą buvau bibliotekoj, žinau, kur yra 302 auditorija. Dar žinau, kad yra pereinamieji rūmai, kurie mane šiek tiek „konfuzina“, neretai pasiklystu :).

Remiantis stereotipais, manau, kad Komunikacijos fakultetas yra labiau atsipalaidavęs. FilFake visi... (švilpteli) skraido savo materijose :). Jūsų fakultetas turi komunikuot. 

Ką veikiate, kai nedėstote? 

Studijuoju bendrosios Psichologijos katedroje ir dirbu Priklausomybės ligonių psichologinės ir socialinės reabilitacijos centre. 

Plačiau papasakokit apie darbą. Kaip ten atsidūrėt?

Radau darbo skelbimą. Psichologai ieško darbo taip pat, kaip ir visi kiti. Čia nėra jokios mistikos: jeigu tu turi pašaukimą kalti vinis, tu būsi geras jų kalėjas. Jei turi pašaukimą būti psichologu, būsi geras psichologas. Tai toks pat darbas. 

Kokia Jūsų darbo specifika: ar jūsų tikslas kalbėti, ar prakalbinti žmones? 

Tai tik stereotipas, kad psichologas gali prakalbinti žmogų. Jei žmogus nenori kalbėti, tu jo neprakalbinsi. Bendravimas – tai nebūtinai pokalbis, tai gali būti žvilgsniai, prisilietimai ir daugybė kitų dalykų. Psichologo tikslas – ne prakalbinti žmogų, o jį suprasti. Mes esam tokia įstaiga, į kurią žmonės patenka metams, o per tą laikotarpį mes jiem „plauname smegenis“ (šypsosi). Kai kurie mano, kad reabilitacijos centras – tai sekta, narkomanų bendruomenė, sako: „meldžiasi jie ten“. Iš tikrųjų, viskas, ką mes darom, yra paremta moksliškai patvirtintais metodais. 

Čia gyvena penkiolika žmonių, kuriuos jungia vienas tikslas. Programa ganėtinai griežta – pirmus tris mėnesius negalima išeiti iš centro teritorijos. Kasdien tu matai tuos pačius veidus, kartu džiaugiesi, linksminiesi, pykstiesi... Mes visi (pacientai, personalas) sudarome nedidelę bendruomenę. 

Negi nebūna dienų, kai norisi viską mesti ir eiti „kalt vinių“?

Tai aišku būna. Aš manau, kad jei visą laiką kaltum vinis, po kurio laiko tai atsibostų ir norėtum eit kokių varžtukų sukinėt :). Manau, natūralu, kad laikui bėgant viskas atsibosta... bet nuo to gelbsti laisvalaikis.

Kokių hobių turite?

Dabar visas mano hobis – dukrytė. Turiu metų ir dviejų mėnesių burbulą :).  Šiaip mėgstu dviračius, snow board‘ą, muziką. Kokią? Ganėtinai įvairią. Dabar pas mane groja Heaven shall burn,  tačiau patinka viskas nuo hip hop iki lounge. Taip pat šią vasarą pradėjau buriuot. Kai viskas užknisa, palieki visus namuose ir važiuoji kur nors į mišką – pasėdi, pamedituoji...

Žalingi įpročiai..?

Ką aš žinau. O kas čia tokio būtų? Alkoholį vartoju, kaip ir visi :). Rūkyt, porą metų jau nerūkau, daugiau net, gal kokius ketverius... 

Gal tam turėjo įtakos darbas priklausomybių centre? 

Jau prieš tai, kai pradėjau ten dirbt, mėčiau mėčiau....  kol pavyko. Dažnai būnu neatsargus... Pvz. slidinėju, o tai kartais baigiasi liūdnai :). Ar esu rizikos mėgėjas? Manau, kad taip. Tik pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiu namie. Dar prie kompiuterio kartais mėgstu pasėdėt. Anksčiau mėgau žaisti kompiuterinius žaidimus... o dabar tiesiog atsisėdu dirbt ir nepastebiu, kaip laikas prabėga.

Ar naudojatės socialiniais tinklapiais?

Tai žinoma. Naudoju skype, facebook ir t.t...

Gal sulaukiat studentų pakvietimų „draugauti“?

Dar ne, nesulaukiau (juokiasi).

Po šio kurso, manau, kad sulauksit... :)

Bendravimui internete turiu nustatęs ribas: aš nepriimu į kontaktus žmonių, kurių nepažįstu... ir jei randu miscall‘ą nepažįstamo numerio, niekad neperskambinu. Laikausi nuostatos, kad jeigu kažkam manęs reikia, jie mane suras. Su pažįstamais aš galiu komunikuot, bet man visai neįdomu kažkam skambinti ir bandyt susipažinti, arba facebook‘e rašyti: „Labas, gražiai atrodai, susipažinkim“. Tokių dalykų aš nedarau ir jeigu kas nors taip daro, aš į tai nereaguoju. Jeigu kažkas norės su manim draugauti facebook‘e, aš tai tiesiog ignoruosiu. Visus kontaktus, kuriais mane galima rasti, esu davęs: e-mail...(galvoja) telefono numerio nedaviau :).
 
Esate jaunas dėstytojas, paskaitose daug panelių... Jei kuri nors po paskaitos pasiūlytų jums kartu išgerti kavos, kaip į tai reaguotumėt?

Aš kalbėjau apie tai, kad galbūt vieną dieną prisišnekėsiu...  Manau, kad tokių pasiūlymų reikėtų vengt. Akis į akį su mergina kavos gerti aš neisiu. Vienas sunkesnių dalykų  dėstytojams – išlaikyti barjerą. Studentams reikia suprasti, kad yra dalykų, kurių tiesiog negali būt, sorry. Jeigu kažkas domina, mes galim bendraut, jei reikia konsultacijos – yra mail‘as.  O kavos, šokiai pokiai – ne... Yra žmonių, kurie tam skirti. Be to, nemanau, kad merginai būtų įdomu su manim bendraut, juk amžiaus skirtumas ne mažiau dešimties metų... tiesiog esu per senas :). Net sociologinių tyrimų rezultatai rodo, kad dešimt metų yra per daug. Skirtingi interesai, pomėgiai ir t.t. Visos santuokos, kai amžiaus skirtumas tarp žmonių viršija dešimt metų, yra trumpos lyginant su kitomis santuokomis.
 
Ar labai skiriasi Andrius – dėstytojas, Andrius – studentas, Andrius – tėtis?

Visi žmonės skiriasi. Vienoks aš esu šeimoje, kitoks su draugais, draugėm...  Bendra yra viena nuostata, kurios aš (ypač pastaruoju metu) stengiuosi laikytis – bendravimas nekenkia. Stengiuosi būti paprastas paskaitų metu, kad studentai prie manęs nebijotų prieit. Jei kas nors neaišku, kažkas domina, prieik ir paklausk. Tai vadinama profesiniu santykiu. Kavos gėrimas – tai nėra kurso perdavimas. 

O jei prie jūsų prieitų studentas ir pasakytų: dėstytojau, man blogai, aš turiu problemų. Ar jūs jam padėtumėt? Galbūt pasiūlytumėt pagalbą?

Pasikalbėt visuomet galima. Aš manau, kad užsienio universitetuose studentai ir dėstytojai bendrauja kitaip, daug neformaliau. Tas neformalus bendravimas padeda atsikratyt susikaustymo, įtampos.  Mūsų universitetas ganėtinai konservatyvus. Jei dėstytojas šneka su studente – tai jau kažkas... ir tai gali smarkiai atsirūgt: tiek universitete, tiek katedroj, bendraujant su kolegomis. Mano atsakomybė – tokių situacijų išvengt. Šiuo atveju, aš nepadėčiau kaip psichologas, bet padėčiau kaip žmogus, tik nebūtinai pasikalbėt mes turim mano namuose. Tai, kad tu atsisakai su žmogum eiti kavos, nereiškia, kad esi neprieinamas.

Palinkėjimas komfako studentams :)

Tūsinkitės (juokiasi). Universitete yra smagu. Tai vienas tų laikotarpių, kai yra tikrai faina. Ir reikia tūsintis :).

P. S. Interviu dieną nei mes, nei pašnekovas, dar nežinojome, jog po savaitės KomFakas.lt perliukų rinkimuose jis taps metų dėstytoju ;). Sveikiname!

< Buvęs		Kitas >