Šios savaitės žmogus – anglų k. dėstytoja doc. Dalia Vabalienė. Nepažįstat? Buvusiam savaitės žmogui Mumu ji taip pat nedėstė, tačiau mes subtiliai pasiūlėm minėtą kandidatūrą, kadangi teko girdėti daug užuominų, jog tai būtų labai įdomi pašnekovė. O viskas prasidėjo penktadienį, po anglų kalbos paskaitos...

• Dėstytoja pati pradėjo pašnekesį:

Ar matei, Kristina, filmuką „Ožiukas, kuris mokėjo suskaičiuoti iki dešimties“? Ožiukas priėjo prie karvės ir pasakė, kad moka suskaičiuoti iki dešimties, o karvė išsigando, kad jos nesuskaičiuotų. Kadangi dažnai iš manęs interviu neima, pasijutau nelabai jaukiai, kaip ta karvė. Nepaprastai gražus filmukas su tikrais gyvuliukais.

• Kaip manot, kodėl daug studentų norėjo jus matyti savaitės žmogumi?

Tikrai mane nustebino, kuo aš galėčiau būti įdomi? Gal pragyventais metais – nesu jauna dėstytoja. Nežinau, kaip dabar jaunimas žiūri į šį dalyką, bet anksčiau galvodavo, kad seni žmonės išmintingi, bet aš taip nemanau. Jeigu senas žmogus jaunas buvo kvailas, tai senas jis gali būt marazmatikas.

• Jūs ne kartą esat save pavadinus „gyva iškasena“... Kodėl?

Tik vieną kartą esu taip pasakius. Tai jums atrodo, kad esu labai labai sena: studentams visada seni žmonės atrodo senesni nei jie iš tikrųjų yra. Seniems žmonėms atrodo, kad jie dar nėra seni. (Kaip jūs jaučiatės?) Kai pasižiūriu į veidrodį, jaučiu tą amžių, bet iš tikrųjų niekas nepasikeitė: visos emocijos išliko tokios pat. (O kaip jaunystėje vyresnio amžiaus dėstytojus vadindavot? Iškasenom?) Oi, nevadinom. Kai kurie turėjo pravardes. Kalbotyros dėstytojas buvo storas, senas ir mes jo labai bijojome, tai vadindavom jaunatviškai – Rička.

• Sakėte, kad jūsų domėjimosi spektras platus. Kas jus labiausiai traukia ir kuo jūs visai nesidomite?

Domiuosi menu, t.y. teatrais, muzika, literatūra, šiek tiek politika, kelionėmis, žmonėmis, gyvūnais. Mažiausiai domina technika. Kai reikia ką nors atsukt... (Rozetės nesat keitus?) Ne ne. (O lemputę?) Lemputę esu. (Kokį galėtumėt išskirti įsimintiniausią spektaklį?) Prieš porą metų matytą spektaklį „Meistriškumo pamoka“ su puikia Kauno dramos teatro aktore Narmontaite. (Kaip palygintumėt teatrą prieš trisdešimt metų ir dabartinį?) Oj, manau, pasikeitė į labai liūdną pusę: teatre žodis visai nuvertintas, yra režisierių teatras, kurie paverčia aktorių akrobatu, kankina žiūrovą besaikėmis „metaforomis”. Man visiškai nepriimtinas Koršunovo teatras. Aš užaugusi, kaip sakoma, „ant Miltinio teatro“ Panevėžy. Į spektaklius mane vesdavosi dar labai mažą, tada jis buvo vienintelė kultūrinė pramoga. Išliko atminty tokie dideli aktoriai kaip: Babkauskas, Miltinis, Banionis, Šulgaitė.... Žinoma, einu pažiūrėt “kultinių” spektaklių, kad žinočiau, kas vyksta, bet tai neteikia estetinio malonumo. Nesuprantu pernelyg daug metaforų, butaforijos... Mane erzina dalykai, kurių nesuprantu. (Koks jūsų požiūris į šiuolaikinę muziką – bumčikus, repus) O... Aš jų neklausau. Yra klasikos programa. Jaunystėje nedievinau savo laiko lietuviškos estradinės muzikos, bet dabar man ji graži. (O ką jaunystėj dievinot?) Svarbiausia buvo klasikinė muzika, klasikinis džiazas, prasidėjo Bitlai, vaikščiojau į filharmoniją. (O kokius kompozitorius labiausiai mėgstat?) Mocartas turbūt mano širdžiai artimiausias. Aišku, visus klasikus. Bet ar Mocartą ar Bachą? Visgi gal dar galutinai Bachui nesubrendau? Ką? (juokiasi ir laukia kito klausimo)

• Minėjot, kad jaunystėj buvote labai išranki.

Argi minėjau? (Taip, kažkoks vaikinukas norėjo namo lydėti, tai buvot labai nepatenkinta...) Tai mes kalbėjom apie amžių. Pirmame kurse septyniolikos metų gyvenau su dvidešimt keturių metų pianiste, man ji labai daug vyresnė atrodė, kaip mama. Tai iš to paties išplaukia... Per šokius penktakursis ir dar toks „suaugesnio“ tipo atrodė senas – gėda. (Tai nebuvot išranki?) Na, nežinau. Gal ir buvau išranki. Buvau nedidelio ūgio, baisiai nenorėdavau šokt su mažais, tik truputį didesniais už mane. Man atrodydavo, kad mes jau lygūs ir būdavo labai nesmagu, kad toks mažiukas mane išvedė šokt. (O jūsų vyro koks ūgis?) Vyras aukštas. (O kaip, kur jį atradot?) Mes tam pačiam mieste gyvenom, motinos buvo pažįstamos, iš ankstyvos jaunystės žinojom vienas kitą. (Prisimenate, kaip jis jums pasipiršo?) Ne, kažkaip neprisimenu tokio momento. Prisimenu, kaip jis nuėjo pas mamą, paklojo nosinę, pastatė butelį, atrodo, bruknių trauktinės... Bet tai buvo juokais, kaip būdavo kaime senais senais laikas. Kadangi tėvo nebuvo, tai mano rankos prašė mamos...

• O... tėtis gal kare žuvo?

Mano tėtis Vyčio kryžiaus kavalierius, žuvęs už tėvynę, buvo sušaudytas Rusijoje, Gorkio kalėjime. Jis buvo vienas iš 1941 metų Birželio Sukilimo prieš sovietinę okupaciją organizatorių. Jam ir jo draugams yra paminklinė lenta Gedimino prospekte, o Rasose simbolinis kapas. Tėvelio neatsimenu, man buvo vienuolika mėnesių, kai jį išvežė. Jis buvo karininkas, drąsus žmogus, patriotas. Studentams turėtų atrodyti keistas, juk dabar, paklausus „ar tu gali numirt už tėvynę?“, nesuprastų. O jis žinojo, kad jam tikriausiai reiks mirt, nes juos sekė. Buvo galimybė pabėgti – juk daug žmonių pasitraukė į vakarus. Bet buvo ir tokių kurie sakė: „O kas gins Lietuvą?“. Man augant, tėvas buvo mamos nusakytas idealas. Jis buvo gabus, geras, švelnus ir rūpestingas. Aišku, jie drauge pragyveno nedaug... Per daug metų visko nutinka. Turėjau rūpestingą mamą, vaikystėje lyg ir netrūko tėčio, bet jo labai pasigedau jau būdama studentė.(O esant tokioms aplinkybėms jums negrėsė tremtis?) Grėsė, slapstėmės. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą. Baigiau vienais penketais, bet manęs į aukštesniąją mokyklą nepriėmė dėl negeros biografijos. Bet tu nerašyk visko, kam čia bus įdomu... (Tai labai įdomu. Mums nepatyrusiems to, visa atrodo neapčiuopiama, netikra) Žinau, kai mama sakydavo „prie Smetonos“ man atrodydavo caro laikais, Vytauto Didžiojo laikais. Kažkas seniausiai buvo, o ji dar atsimena. Taip ir Jums dabar... (O kuriais metais Jūs gimėt?) Keturiasdešimtaisiais, dar laisvoj Lietuvoj.

• Papasakokit, kaip linksmindavotės jaunystėj? Gal buvot vakarėlių liūtė?

Oj, nebuvau. Linksma buvo. Norėčiau primint studentams, ką mano mama sakydavo: „kas studentas buvo, dukart jaunas buvo“ – taip studentai kalbėdavo dar Smetonos laikais. Bet iš tiesų, tas laikas, kai žmogus pats imliausias, fizinių jėgų daugiausiai. Galima naktelę prašokt, o „ant rytojaus“ visiškai smagu. (Jūs taip darydavot?) Kodėl ne, jei pasitaikydavo proga. Arba prastovėt su berneliu... Bet vis tiek visos vertybės buvo kitokios. Atrodo, kad dabar svarbiausias dalykas - „babkės ir mergos” (prisiklausau pokalbių autobuse). Todėl aš jau gal ir iškasena. Buvo meilė ant altoriaus, bet ne seksas. Dabar atrodo, lyg meilės nebėra. Pirmas pasimatymas – sugulėm greitai ir viskas. Antras pasimatymas, jei patiko, tai dar... Maždaug kaip į tualetą nueit. Šitas mane visada šokiruoja. Nesakau, kad apie tai negalima kalbėt. (Kaip manot, tai turėtų vykti po vestuvių?) Nežinau. Bet šita palaida bala.... Pavyzdžiui, šiandien „15 min.“ rašo, jog per savaitę Vilniuje susituokė keturiasdešimt keturios poros, o išsituokė lygiai tiek pat. Man rodos, turi būt šeimos. Nieko geresnio kaip šeima turbūt žmonija nesugalvos. Partnerių kaitaliojimas - nieko gero. Vaikams reikia turėt ir mamą, ir tėtį. Liūdna vaikų iš mėgintuvėlio situacija – niekada net nesužinos, kas jų tėčiai. Daug naujovių man nepriimtinos.

Žmogus panašus į Dievą, bet ne Dievas.

• Ar laikote save dėstytoja „kirviu“?

Ne. (Kokių teko girdėti gandų iš studentų apie save?) Tai kad negirdėjau, nesako. Mano vyras – tai tikrai kirvis (Jis dėstytojas?). Taip, VU ekonomikos fakultete dėsto. Labai reiklus dėstytojas. Nenorėčiau pas jį mokytis. Jis - kirvis, o aš tai ne. Ne, ne :). Na? :)

• O kodėl tapot dėstytoja ir kaip?

Mūsų giminėje labai daug mokytojų. Nenorėjau būt mokytoja, bet labai norėjau studijuoti anglų kalbą. Nors dirbau trejus metus pagal siuntimą Panevėžio mokykloje. Buvau labai užkrauta visuomeniniais darbais, labai pavargdavau. Po to persikėlėm į Vilnių ir buvau pakviesta dėstytojaut. Aišku, su studentais dirbti lengviau – yra motyvacija. Man labai smagu dirbt su jaunais žmonėmis. Su amžiumi vis smagiau matyti jaunus veidus. Dažnai žiūriu į savo studentes ir galvoju, kad tiek daug gražesnių mano studenčių nei kad rodo per visokius „mis“ konkursus. Gal kokiu centimetru ir neatitinka konkurso reikalavimų, bet ir gražios, ir protingos. Kai lyginu jas su karūnuotom karalienėm, matau – kai kurios mano karalaitės daug gražesnės.

• Jei dabar būtumėt studentė, kokias pramogas pasirinktumėte mūsų dienų visuomenėj?

Nelabai žinau, ką studentai dabar renkasi. Kiek žinau, jie vaikšto į klubus, ten būna „tūsai“, žiūri idiotiškus realybės šou, nori pult į tas žvaigždes. Mažai savo studentų sutinku filharmonijoje, kongresų rūmuose, parodose, operoje ir teatruose – tai mane liūdina. Ypač nustembu, kai paklausiu studento, ar jis mėgsta skaityt, o jis „Oi, ne“. Dvasinis gyvenimas dabar kur kas skurdesnis. Mano laikais gyvenimas buvo materialiai skurdus: neturėjom jokių papuošalų, gyvenom iš stipendijos, kelionėms nebuvo pinigų...

• O koks jūsų požiūris į narkotikus? Ar teko su tuo susidurti?

Neteko. Siaubas! Jeigu šalis labai didelė, kaip Rusija, Amerika, žmonių daugybė, ir ten prasideda narkomanija, tai nieko, ta šalis išliks... Ne visi gi bus narkomanai. Bet kai Lietuvoje prasideda alkoholizmas ir narkotikai... Katastrofa. Ir vieno karto pabandyti narkotiką gali užtekti, kad žmogus visiškai sužlugtų... Jau dabar didelė Lietuvos visuomenės dalis yra nevisavertė dėl svaigalų.

• Minėjot, kad SSRS buvo mažai galimybių keliauti?

Po SSRS buvo galimybė, aš daug keliavau. Gailiuosi, kad nepamačiau Kamčiatkos, Baikalo. Visas sąjunginių respublikų sostines esu aplankius, labai patiko Kaukazas, Užkaukazė. Bet labiausiai norėjau į Angliją, kadangi dėsčiau anglų klabą, tačiau anksčiau neišleido, nes „iš blogos šeimos”... (O vėliau buvot?) Taip, žinoma, pirmiausia. Bet įsivaizduokit, kaip liūdna, kai visą gyvenimą dėstai anglų kalbą, studentams smulkiai pasakoji apie Angliją, o pats nebuvęs... (Kur Europoj teko būti?) Europoj jau labai daug kur teko būti. Sunku rast, kur nebūta. Nebuvau Kroatijoj, Slovėnijoj, Portugalijoj. (Už Europos, Azijos?) Ir Australijoj ir Afrikoj – Egipte ir Tunise. Dar labai norėčiau į Keniją, Portugaliją. Vienintelis dalykas, ko dar noriu - tai keliauti.

Na, tai gal jau užteks? :)

Gal ir užteks :).

„Ar galėčiau jus nufotografuoti?“ – „Palauk, duok man nors susišukuoti, kad neatrodyčiau sena surūdijusi gelda. Aš labai nefotogeniška, pradedu idiotiškai pozuot ir labai nenatūraliai išeina. Visada taip nusiviliu, kai pasižiūriu – tokia negraži... O dar plaukai lyg tyčia...“ „Jūs labai elegantiška ir graži, visada susitvarkiusi...“ – „Guosk, guosk vaikeli, kaip medum tepi. Jei sena ir dar apsileidus būčiau... Na, tai kaip Tu mane nori fotografuot ir ką aš turiu daryt?“ – „Kaip jūs norit, papozuokit“ – „Aš tik bijau, kaip ta karvė, kad nesuskaičiuotų“.

Tiek :)