Vieną šiltą šeštadienio popietę prie Katedros varpinės bokšto manęs laukė vaikinukas, pasipuošęs trispalve (geltona–žalia–raudona) kepuraite ir padovanojo puokštelę žibuoklių. Niekada nesitikėjau, kad pirmasis mano interviu bus toks šiltas ir kad diktofone liks įrašyta tiek daug juoko. Susipažinkime – Ernestas Samsonas, pirmakursis žurnalistas, studijuojantis neakivaizdžiai. Kodėl būtent jis dabar bus komfako žmogus? Nes spinduliuoja gėrį visa savo esybe.

Apie žurnalistiką

Kodėl pasirinkai žurnalistiką?

Visą gyvenimą rašau. Tai tarsi manija, kurią sunku paaiškinti. Sėdi, pavyzdžiui, autobuse, pasiėmęs kokią užrašų knygutę, ir rašai. Aišku, niekas to teksto neįskaito, bet tu jauti atsipalaidavimą rašydamas. (O apie ką rašai?) Apie viską – apie gyvenimą. Bandau kurti arba fiksuoju tai, kas tą minutę būna galvoje – mintį, idėją.

Ką galvoji apie žurnalistikos studijas? Kokius privalumus ir minusus matai?

Pirmiausia, universalumas. Žurnalistika – labai universalus dalykas. Net ir nerašydamas, nekalbėdamas radijuje, nebūdamas televizijoje, vis vien įgyji patirties – kaip bendrauti, kaip kritiškai skaityti laikraščius, kaip suprasti iš pavadinimo, ar tai objektyvus straipsnis, ar nelabai. Pradedi tiesiog giliau žiūrėti į žurnalistiką ir žiniasklaidą. Iš šalies. Šiaip džiaugiuos, giriuosi visiems, kad įstojau ten, kur norėjau (šypsosi). Idėja stoti čia atsirado galbūt tik kokioje dešimtoje klasėje, nes iki tol daugiau imponavo tikslieji mokslai: buvau biochemiją nusižiūrėjęs. Norėjau sėdėti laboratorijoje su mėgintuvėliais, ką nors atrasti – pavyzdžiui, vaistus. Vaikystėje labai norėjau būti išradėju, nors tokios profesijos kaip ir nėra. Taigi „išradinėjau“ biochemiją, o tada staiga peršokau į žurnalistiką.

Tau svarbiausias rašymas? Ne radijas, ne televizija?

Žurnalistika prasidėjo nuo rašymo, rašymas ir pritraukė, jis man atrodė tiesiog savaime suprantamas dalykas. Kodėl aš rašau, o turiu stoti kur nors kitur – kad ir į politikos mokslus? (Tikrai ten norėjai?) Buvo ir toks variantas, taip pat psichologija, leidyba, nes jos irgi kažkuo susijusios su rašymu; menotyra, kurios vis dar neatsisakau, nes tai būtų didelis pliusas prie žurnalistikos, jei norėčiau rašyti meno temomis. O aš noriu.

Ar atsimeni pirmą savo publikaciją? Kur ir kada ji buvo?

Pirmą kartą laikraštyje buvo straipsnelis apie Baltupių radiją. Turbūt prieš porą metų. Tai tebuvo trumpa žinutė, kad pradėjo veikti toks radijas ir kad visi maloniai kviečiami jo klausyti.

Dirbai Baltupių radijo stotyje. Ką tai tau suteikė?

Nežmoniškos patirties. Daug geros praktikos kalbėjimui, nes turi laisvą eterį ir kelias temas, kurias turi išdėstyti per valandą. Radijo kolega nemėgdavo šnekėti, buvo linkęs tik muziką reguliuoti, tai jis laukdavo, kol išseksiu, ir tik tada paleisdavo muziką. O aš pykdavau, kad jis nepadarė to prieš penkias minutes ar net prieš dešimt. Žinoma, įgijau geros patirties ir kalbindamas žmones, pavyzdžiui, Andrių Mamontovą, politiką ir muzikantą Saulių Lapėną. Supratau, kad reikia labai gerai žinoti, kada yra laikas ir vieta ką nors sakyti. O kartais reikia palaikyti liežuvį už dantų.

O dabar kur nors rašai?

Ne, šiuo metu nerašau. Dabar kaupiu teoriją, o praktika, tikiuosi, užsiimsiu vėliau. (O kam norėtum rašyti?) Norėčiau rašyti apie meną, ką nors tyrinėti, kritikuoti. Yra daug leidinių, kurie man patinka. Šiaip nesinori lįsti prie politikos. Aišku, žurnalistams reikia prie visko prisiliesti, kad įgytų patirties, bet manęs netraukia politikų veidmainiškumas, kaukės, kurias jie užsideda.

Ar turi idealą? Žurnalistą, į kurį norėtum būti panašus?

Man labiausiai patinka Algimantas Čekuolis. Tai asmenybė, kuri žino, ką pasakyti ir kaip pasakyti tai įdomiai. Jau vien prie jo priėjus galima pasijusti pakylėtam. Kitų turbūt neišskirčiau.

Ko paklaustum savęs, jei būtum mano vietoje?

Kitiems dažniausiai kyla klausimas, kodėl aš Debesėlis. Tai turbūt ir pats savęs to paklausčiau, būčiau priverstas tai padaryti ir išsiaiškinti.

O ar yra klausimas, į kurį nenorėtum atsakyti?

Net nežinau. Šiaip, kai kalbini žmones, jie vis nori nuslėpti savo intymų gyvenimą, šeimą. O aš kaip ir neturiu ten ko slėpti. Tai atsakyčiau į visus klausimus. Kaip nors. (Idealus pašnekovas!)

O gal pats turi kokį nors originalų, vienintelį ir nepakartojamą klausimą savo pašnekovams?

Pats klausimo gal neturiu. Bet kai kartais pasižiūriu „youtube‘o“ filmukus, ten tokių dalykėlių pamatau... Na kad ir tas žurnalistas, kuris kalbina Sabonį. Tai juk universalus pavyzdys, ko negalima klausti. Matosi, jog krepšininkas nebeišeis į aikštelę, o žurnalistas vis tiek klausia: „O gal, o gal nors viena koja pašokinėti išeisite?“. Čia nemokėjimas laviruoti savo klausimais, išsibraukti tuos, į kuriuos pašnekovas jau atsakė prieš tai.

Apie Vilnių ir patriotizmą

Papasakok apie rašymą haiku.

Mėgstu rašyti, pabandžiau ir haiku. Įsitraukiau į šią akciją, kaip tik galėjau. Parašiau gal dvidešimt ar trisdešimt. Ir štai vienas tapo savaitės geriausiu:

Tuščiausias mieste
Autobusas nusprendžia:
„Grįžtu į parką“.

Kadangi rašyti reikia visur, tai bandžiau, nes turėjau idėjų. Aišku, tikėjausi ir pamatyti savo haiku kur nors. Girdėjau, kad „Vilniaus dienoje“ buvo išspausdintas.

Gražiausia Vilniaus vieta.

Toks klausimas buvo Vilniaus – kultūros sostinės ambasadorių anketoje ir tada net nepagalvojęs parašiau – Žaliasis tiltas. Naktį tuštut tuštutėlis ir apšviestas žaliai – jis man labai patinka. Aišku, Vilniuje yra visokių gražių gatvelių, skverelių, parkelių, bet man vis tiek labiausiai prie širdies būtent Žaliasis tiltas.

Visą laiką vilki arba megztinį, arba kojines geltona–žalia–raudona spalvomis. Va, netgi batų raišteliai trispalviai. Kodėl?

Tai yra jau prigiję dalykai, tiesiog mano atributai, iš kurių gatvėje žmonės mane atpažįsta iš tolo. Čia kaip skiriamasis ženklas. Jei pakeisiu spalvas, reikės susipažinti su žmonėmis iš naujo :). (Simboliška?) Jamaika turi tas pačias spalvas ir visas pasaulis jas žino, o lietuviškų – ne. Kuo mes prastesni? Patys kalti, kad kitaip spalvas susidėliojom. Dabar jau pastebiu, kad Vilniuje atgimsta toks patriotiškumas, nesvarbu, kad tik spalvinis. Galbūt giliai viduje tūno tas tikrasis. Mano anglų mokytoja sakydavo: tėvynę reikia mylėti ne dėl to, kad ji yra turtinga ar tau artima, svetinga, o dėl to, kad ji yra tėvynė. Ir ji yra vienintelė.

Ką galvoji apie emigrantus, kurie tą vienintelę palieka?

Yra dvi grupės emigrantų. Vieni išvyksta tam, kad padarytų geriau Lietuvai, siunčia atgal daug pinigų :). O kiti atsiriboja nuo Lietuvos ir susikuria sau naują gyvenimą ten, – į tokius žiūriu neigiamai. Žinoma, yra daug studijuojančių užsienyje – jie tampa kaip ir Lietuvos ambasadoriais. (O kodėl tada daugiau išgirstame apie tuos, kurie nužudo ar „prisidirba“?) Ir šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Tie „blogieji“ emigrantai labiau rėžia akį nei tie, kurie išvažiavo, kad jų vaikams būtų geriau gyventi. Aišku, negerai, kad jie palieka savo vaikus vienus čia, bet bent išvažiuoja dėl kilnaus tikslo, kad tie patys vaikai galėtų mokytis universitete, turėtų geresnes gyvenimo sąlygas.

Į kokią šalį norėtum nukeliauti?

Daug kur norėčiau. Šešis metus lankiau jaunųjų turistų būrelį ir su jais daug keliaudavau po Lietuvą. Tada sau pasakiau, kad kol neišnaršysiu visos Lietuvos, tol nekelsiu kojos per sieną, nes tai būtų nesąžininga mūsų krašto atžvilgiu. Per tuos metus vis dėlto nuvažiavau į Lenkiją, taigi norėčiau pamatyti ir visas kitas šalis. Važiuočiau kokiu nors „zigzagu“ per Europą į Afriką, o kelionę baigčiau Australijoje arba Aliaskoje.

O kokie įspūdžiai iš lietuviškų kelionių?

Man labai patiko Panemunės pilys, kelias palei jas – labai gražu ten. Taip pat dvarai, pilys, kurios neatstatytos – eini ir jauti, kad kažkada jos čia buvo. Kernavė labai patinka, nes atsisėdęs ant piliakalnio gali pasijusti tikru karaliumi arba bent Lizdeika. O tada svajoti ir pakilti aukštai virš žemės. Kaip paukštis.

Ar ryžtumeisi išvažiuoti iš Lietuvos visam laikui?

Ne, turėčiau bent kartą per dešimt metų grįžti atgal čia.

Apie asmenybę

Kaip manai, koks esi žmogus?

Esu keistas padarėlis. Taip visiems ir sakau. Vienus stebina mano išvaizda, kitus bendravimas ar tai, kad nemoku pykti. Kartais būnu suirzęs, bet piktybiškas – niekada.

Nors atrodai visiškai gerietis, gal turi kokią blogą savybę, kurios norėtum atsikratyti?

Tai žinoma (juokiasi). Tingus esu, dažnai šneku nesąmones, kartais nesuprantu žmonių, nemoku paguosti, nors labai noriu, bet tiesiog nesugebu. Mylėti gal nemoku. (Prieš įjungiant diktofoną kalbėjome apie kategoriškumą, ar esi toks?) Pirmą įspūdį susidarau labai greitai ir tai erzina, juk žmonės gali keistis. Bet vis tiek pirmas įspūdis atsiranda jau po pirmų žmogaus žodžių, sakinių, mimikų, žvilgsnių. Labai greitai susidarau įspūdį ir jis dažniausiai išlieka. Stengiuosi nepriartėti prie žmogaus, neprisileidžiu tų, kurie nepatinka. Įsivaizduoju, kad tas nepatikimas yra abipusis.

Keletas mėgstamiausių.

Spalva?

Geltona, nes saulė. Dar patinka mėlyna kaip vanduo.

Knyga?

Mylimiausia rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Labai mėgstu Šekspyrą ir jo „Hamletą“, bet mėgstamiausi turbūt jo sonetai. Dar ir „Mažasis princas“, kurį gali skaityti ir skaityti. Neišeina išskirti vienos mėgstamiausios.

Filmas?

„Žalioji mylia“. Kiekvieną kartą žiūrėdamas apsiverkiu, nes fiziškai pajaučiu kiekvieno veikėjo skausmą. Pats išgyvenu visą filmą.

Muzika?

Nuo vaikystės gyvenau su Vytauto Kernagio muzika, nes tėtis labai jos klausydavo. Mažojo Nieko dainos man buvo kaip pasakos. Net ir mokytis groti gitara pradėjau nuo jo dainų. Taip pat mėgstu Sauliaus Mykolaičio, Ievos Narkutės dainas ir apskritai dainuojamąją poeziją. Dar „Arbata“ labai patinka, esu jų fanų klubo narys. Nors retai apsilankau koncertuose, bet morališkai juos labai palaikau.

Labai bijojai nepritapti komfake ir fuksų stovykloje. Iš kur tokia baimė?

Aš visą laiką bijau nepritapti, nes esu keistas. Visada jaučiuosi kitoks, nors elgiuosi nuoširdžiai, atrodo, kad elgiuosi ne taip, kaip kiti žmonės ir jiems galiu neįtikti. Kai kurie nori, kad užsidėtum kaukę, būtum ne toks, koks esi iš tikrųjų. O stovykloje man labai patiko, net stebėjausi, kad mane taip lengvai ir draugiškai priėmė.

Ko dar nepasakei apie save?

Savanoriauju (Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009). Turiu daug įvairios veiklos. Kaip sakiau, groju gitara. Jaučiau, kad trūksta atsipalaidavimo, tai pradėjau lankyti jogos užsiėmimus. Įsimyliu kievieną dieną: pavasarį, gėles. (O merginas?) Aš esu labai prieraišus, o nenorėdamas prisirišti, turiu statytis sieną. Su mažyčiu langeliu.

Kodėl nenorėjai būti kalbinamas?

Žurnalistas visada turi likti už kadro. Jo pareiga būti nematomam, bet parodyti pasaulį taip, kaip mato tik jis. Žurnalistas turi likti tik inicialais po straipsniu. O aš dabar turiu atsiskleisti ir save parodyti. Manau, kad tai labai sunku.

Tau jau įprastas klausimas. Kodėl vadiniesi Lietaus debesėliu? Taip mane pavadino viena draugė, sakė, jog aš labai ramus, kaip debesėlis. Ir prilipo – Debesėlis tapo sielos vardu, kuriuo dabar visada ir prisistatinėju. Žmonės labai lengvai tai įsidėmi – juk taip sunku įsiminti visų pažįstamų vardus, o Debesėlį visada įsimena: ar teigiamai, ar neigiamai, ar pajuokdami, bet prisimena. Prisiminkit ir jūs. Juk ko daugiau reikia pavasarį? (Šypsomės).

 

< Buvęs		Kitas >