Kartais įvyksta tai, ko niekada nesitikėjai. Čia jau ne apie kojines. Kartais paprastas žmogus tampa svarbiu. Visai „nešviežia“ Komfako.lt žurnalistė, leidybos II kurso studentė Raminta Baubkutė neseniai pavirto į „šviežią“ portalo redaktorę. Apie naujas permainas, senus pomėgius, neįprastus dalykus ir dar šį bei tą mergina pasidalino su manimi, o aš su visom smulkmenom atskleisiu Jums.

Kaip jautiesi, tapusi nauja KomFakas.lt redaktore?

Gerai jaučiuosi :). Aš nepasikeičiau, pasikeitė „prierašas“ prie pavardės. Na, atsakomybės, aišku, daugiau. O kuo ji didesnė – tuo rimčiau į šį „reikalą“ žiūri. Mėgstu iššūkius ir esu ryžtingai nusiteikusi. Tikiu Komfako.lt idėja, esu ja „užsidegusi“. Noriu tuo užkrėst ir kitus. Noriu būti žmogum, kuris galėtų jus įkvėpti, ar pavyks – nežinau. Stengsiuosi.

Ką reiškia „redaktorius“?

Mokykloje man daugelis sakydavo, jog būsiu redaktorė, nes už rašinius ir interpretacijas gaudavau dešimtukus :). Bet tada tai man tik kėlė juoką, žurnalistinis ir redaktoriaus darbas atrodė nelabai realus ir netgi neartimas. Visgi pasitvirtino taisyklė „niekada nesakyk niekada“..

Daugelis mano, kad redaktoriaus vienintelė pareiga – redaguoti straipsnius ir juos publikuot. Ne. Šis žmogus (drauge su administratorium) atsakingas už tvarką puslapyje, už tai, kad darbas vyktų sklandžiai ir komandoje, ir iš techninės pusės. Jis yra dirbančiųjų koordinatorius. Kaip aš įsivaizduoju redaktorių? Tai neturėtų būti vadas su „ale“ statusu ir be galvos, verčiantis kitus kaip vergus dirbti :). Jis neturi jaustis viršesnis, primesti savo nuomonės, o privalo stengtis, kad darbštumas plauktų iš pačių žmonių iniciatyvos. Reik gebėt motyvuoti kitus. Todėl mano tikslas – išsiaiškinti narių motyvaciją, padėt jiems realizuot save, jeigu jie pajus, kad jų vieta tikrai čia. Galbūt čia kalba idealizmas. Bet jei pati daug duodu – to noriu ir iš kitų.

Ar Tau tai darbas, ar labiau laisvalaikio praleidimo forma?

Jei aš darau tai, kas man patinka, kas teikia džiaugsmą, tai darbas tampa laisvo laiko leidimu pats savaime. Aš esu šiek tiek darboholikė, laisvalaikio nelabai ir turiu. Todėl gal net nebandyčiau išskirti, ar redaktoriaus pareigos yra darbas, ar laisvalaikis, – tai tiesiog mano gyvenimo būdo dalis. O kad šiame puslapyje tai savanoriška, neapmokama veikla, nereiškia, kad aš nieko čia negaunu – gaunu labai daug. Tai sakau, nes dirbdama kitame portale korespondente, galiu palyginti darbo atmosferą, bendravimą, požiūrį į darbuotoją... KomFakas.lt man mielesnis ir perspektyvą jame tikrai matau. Taigi, šiuo metu man yra daug vertingesnių prioritetų nei pinigų „kalimas“.

Kokie turėtų būti santykiai tarp redaktoriaus ir žurnalistų?

Norėčiau, kad visa komanda susidraugautume, geriau pažintume vienas kitą, bendradarbiautume, nes tai reikalinga vienybei ir bendro tikslo siekimui. Aš už sinergijos principą, o ne individualių ambicijų tenkinimą :).

Ar savo tolimesnius ateities planus sieji su redaktoriaus ar žurnalisto darbu?

Ne, nebūtinai. Noriu pasiimti daug, bet iš visų sričių po truputį. Man svarbu išlavinti tam tikras savybes, įgyti naujų gebėjimų, todėl nenorėčiau „užsiciklinti“ viename darbe. Mane domina komunikacija, reklama, RsV, todėl ta kryptimi (kuri yra laaaaabai plati) bandysiu judėti. Kol atrasiu tai, kur norėsiu likt iki pensijos.

Kuo naudinga „popaskaitinė“ studentiška veikla – iš patirties?

Ji naudingesnė net už kai kurias paskaitas, nes gali įgyti kitokios, praktinės patirties ir žinių. Kai kurios paskaitos yra vienadienės vertės, nes tu pasiklausai, išmoksti, atsiskaitai ir pamiršti. Studentiškos veiklos niekada nepamirši, ji, galima sakyti, imituoja tą tikrą organizacinį darbą, kurį ateityje galbūt teks dirbti. O šis pliusas padės lengviau adaptuotis, susikoncentruoti ir šiaip geriau jaustis (nesijausti „žaliu“ :)) „realiam“ darbe. Aktyvus studentas yra daug imlesnis bei intelektualesnis.

Didžiausia mano gyvenimo aistra yra šokis. Šiauliuose su mados šokių kolektyvu „Kosmėja“ šokau penkis metus, atvykus į Vilnių, labai to trūko... Kolektyvo vadovė buvo man pirmasis toks sutiktas žmogus, toks be proto atsidavęs savo darbui ir sugebėjęs tą atsidavimą perduoti kitiems... Šokis man buvo prioritetas numeris vienas netgi 12 klasėje, repetuodavau ir koncertuodavau prieš „egzus“ ar įskaitas, kai kiti mokydavosi. Nors ir buvau gera mokinė... :).

Prieš keletą metų labai mėgau „fotkintis“, su draugėm rengdavom fotosesijas. Dar ir dabar mano „kompas“ lūžta nuo nuotraukų – mėgstu viską įamžint... Apskritai, man patinka sportas, dviračiai, riedučiai, kelionės, muzika (vaikystės svajonė – tapt daininke ir pianiste). Rašyt gi dar mėgstu!:) Aš aktyvus, kūrybiškas žmogus, todėl man reikia kūrybinės erdvės, veiklos savęs realizavimui.

Dabar daug laiko praleidi Vilniuje. Ar labai pasiilgsti namų? O gal jau spėjai nutraukt tą bambagyslę? Ką tau reiškia namai?

Mano bambagyslė niekada nenutrūks (juokiasi...). Namų labai pasiilgstu, bet tas prisirišimas nebėra „perdėtas“. Namai man reiškia labai daug, bet ypač tą svarbą pajutau išvažiavusi iš jų, tuos pačius dalykus ir artimus žmones pamačiusi kitomis akimis... Namai – tai šiluma, ramybė, pati saugiausia vieta žemėje. Kur kas nors tavęs laukia.

Kas yra draugystė?

„Nenoriu eit priešais Tave.

Nenoriu sekt Tau iš paskos.

Tik noriu, kad eitum šalia...

Ir būtum mano Draugu.“

:)

Kas labiausiai patinka universitete? Kokie privalumai būnant studentu?

Patinka laisvė pasirinkti. Savarankiškumas ir atsakomybės jausmo ugdymas. Jaunatviškas maksimalizmas. Plačios galimybės realizuoti save. Kai kurie, įstoję į universitetą, „paleidžia vadžias“, bet jei sugebi save sukontroliuoti, tai tampa dideliu žingsniu į priekį, į savarankiško suaugusio žmogaus gyvenimą. Man patinka būti studente! :)

Ar norėtum pakeliauti po svajonių šalimi vadinamą Ameriką? Kur yra tavo svajonių kampelis?

Man Amerika nėra svajonių šalis. Manęs ji nežavi, netraukia, nes aiškios kultūros kaip ir neturi. O svajoju pakeliauti po pasaulį, po daugelį šalių, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir tautomis. Mano svajonių kampelis – negyvenama sala, kurioje ramu, šviesu, gera, kur būtų galima kuriam laikui pasislėpti nuo visko. Suploji rankom, ir atsiduri ten :).

Kodėl gyvenimas gražus?

Atsimerk – ir pamatysi :). Nes žydi gėlės (dabar nelabai), šviečia saulė, žmonės šypsosi (ne visi, bet jie juk tai moka!). Nes tu turi kam paskambinti, kai liūdna – pas ką nueiti, žinai, kas yra draugystė... Nes artėja Kalėdos! Nes aš turiu Zozolį ir Jautuką (du „pliušiukus“), kurie su manim miega :D.

Jei nebūtum žmogus, kuo norėtum būti? :)

Norėčiau būti saulė. Nes ji galinga, gerąja prasme: gali sušildyti, priversti šypsotis.

Viena vaikystės istorija: kartą draugei numirė žiurkėnas. Iš tikrųjų, jis dar nebuvo miręs. Mes pradėjom jį visaip gaivinti. Galų gale jis vis tiek numirė (gal nuo gaivinimo?... :)), ir kadangi draugei jis buvo labai brangus, o jos koja buvo sužalota vinies, ši mūsų paprašė palaidoti vargšiuką. Mes nešėm žiurkėną per kiemą ir visi vaikai iš mūsų juokėsi... Ko tik dėl draugų nepadarysi :).

(Dar viena trumpa gyvenimiška istorija.) Kai maža buvau, teko gyvent bendrabutyje tarp daugybės berniukų, tai jaučiausi tikra karalaitė :). Ir vieną dieną, šiltą pavasario dieną, Raminta sugalvojo, kad nori pasičiuožinėt su rogutėm. O kas jiems beliko... Poniutė atsisėdo ant rogučių, o berniukai ir tempė ją per asfaltą... Raminta šiek tiek „nervavosi“, nes rogutės nelabai judėjo... :).

Kokį vaikystėje įsivaizdavai savo būsimą vyrą?

Mano vaikiškos smegenėlės buvo paveiktos pasakų, filmų ir serialų. Turėjau net stebuklingą lapą, pasižadėjimo raštą, kuris vadinosi „Idealus vyras“, jame – sąrašas n rekalavimų, o gale – „Tik turėdamas šias savybes, galėsi laimėti mano širdį“. Leipstu juokais prisiminusi, tiesą pasakius, dabar tik ir prisiminiau :). Su idealiu žmogum (kokių net nebūna), manau, būtų nuobodu. Užaugau – tapau paprastesnė :).

Na, kad kolekcionuoju cukrų turbūt jau žino daugelis, nes prisigyriau, norėdama cukraus pakelių dovanų. Va – aš visąlaik užmiegu su kojinėm, bet pabundu be jų :). Stebuklai. Ir dar – iki kokių 14–15 metų man mama skaitydavo pasakas. Kasnakt prieš miegą. Aš jos vis prašydavau, nes man labai patiko. Užtat todėl ir pasakų princas neskubėjo pas mane atjoti :).

5 žodžiai nuo Ramintos KF studentams...