Tęsdama pažinties su Komfako dėstytojais ciklą, noriu Jums pristatyti Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorių doc. dr. Rimvydą Laužiką. Iš dalies rimtas ir iš dalies kasdieniškas mūsų pokalbis atskleis šio dėstytojo požiūrį į studentus, jo pomėgius ir laisvalaikį.
|
 |
Ką studijavote?
Istoriją Vilniaus Pedagoginiame universitete.
Jeigu nebūtumėte dėstytojas, kuo tada norėtumėte būti?
Nežinau. Jeigu norėčiau kažką keisti, tai keisčiau. Jei žmogus ko nors nori, tai turi to siekti ir ginti svajones. Be abejonės, būna trukdžių, bet jie gali būti dvejopi. Vieni jų yra tokie, su kuriais turi susitaikyti ir net nebandyti jų įveikti. Tai tarsi ženklas, kad eini ne ta kryptimi. Aš pats su tuo susidūriau sporte. Atėjo toks momentas, kai reikėjo arba toliau kankintis, arba situaciją keisti. Pasirinkau antrąjį variantą. Taigi kitą trukdžių grupę reikia įvertinti ir stengtis įveikti siekiant savo tikslo.
Ar dabartinis Jūsų darbas teikia malonumą?
Na, pati malonumo sąvoka šių laikų pasaulyje yra labai pakitusi ir „išplaukusi“. Kadangi aš esu istorikas, daugelis dalykų man asocijuojasi su istorija, pasaulio ir Europos kultūra. Šiais laikais malonumo sąvoka siejasi su primityviais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu tu gali sočiai prisivalgyti, turi progą pasimylėti, išgerti, na, dar krepšinį pažiūrėti, tai gyvenimas yra pilnas malonumų. Darbas, kurį dirbu, ir gyvenimo būdas, kokį turiu, man yra malonūs.
Kaip Jūs sutariate su dabartine studentų karta?
Kiekviena karta yra skirtinga ir, aišku, kiekviena karta yra blogesnė už tą, kuri buvo anksčiau (juokiasi). Kiek aš atsimenu, jau Sokrato laikais pirmą kartą „užfiksuota“, kad tuometinis jaunimas yra blogesnis už ankstesnę kartą. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai turbūt nuo tų laikų mes būtume visiškai degradavusi visuomenė. Iš tiesų manau, kad su studentais sutariu normaliai. Žinoma, reikėtų paklausti pačių, kaip jie sutaria su manimi, nes mano nuomonė gali būti vienpusiška.
Jeigu šnekėtume rimčiau, tai, be abejonės, daugelis dalykų yra labai skirtingi, bet tai reikėtų priimti kaip visiškai normalius reiškinius. Vertybės, požiūriai, kurie vyravo mūsų laikais, yra pasikeitę, bet šitaip kiekviena ateinanti karta turi kurti ir kuria savo pasaulį. Daug blogiau už nesutarimus su jaunimu yra pernelyg didelis sutarimas, pernelyg greitas jauno žmogaus noras pritapti kitos kartos sukurtame pasaulyje, gyventi „šiltą ir ramų“ gyvenimą. Studijuodamas ar mokydamasis jaunuolis turi konstruktyviai protestuoti prieš esančią tvarką, stengtis ją pakeisti. Jis neturi per greit susitaikyti su suaugusiųjų pasauliu, nes priešingu atveju visuomenė nejudės pirmyn.
Tai gal Jūs pritariate studentams, kurie šiuo metu protestuoja prieš aukštojo mokslo reformą?
Nepritariu. Aš stebėjausi, kad taip ilgai nebuvo studentų, kurie protestuotų dėl buvusios aukštojo mokslo sistemos. Atrodo, jog didžioji dalis studentų nori kuo greičiau ir pigiau gauti bet kokį diplomą. Manau, kad studentų požiūris būtų konstruktyvesnis, jeigu jie sutiktų mokėti už mokslą, ir tada galėtų reikalauti tokio studijų lygio, už kurį būtų verta mokėti, ir jo siekti tam, kad baigę mokslus, jie gautų darbą, atitinkantį jų lygį.
O ar nemanote, kad tokios sąlygos nėra pakankamai realios mūsų šalyje?
Na, galime manyti, kad tokios sąlygos yra nerealios, bet taip galvojant jos niekada ir nesikeis, niekas jų nesukurs. Bet juk galima svarstyti, kad reikia kažkada pradėti jas įgyvendinti, ir per tam tikrą laiką tai bus padaryta. Jeigu daugeliui pasaulio šalių pavyko, reiškia, jog tai yra įmanoma ir mums. Manau, kad, užuot dejavę, turime kelti sau ambicingus tikslus ir veikti juos įgyvendindami.
Pakalbėkime apie malonesnius dalykus. Kokius turėjote pomėgius, kai dar nebuvote peržengęs universiteto slenksčio?
Mokyklos laikais turėjau kelis pomėgius. Tai buvo sportas, istorija ir biologija.
Ir kokia gi sporto šaka domėjotės?
Akademinis irklavimas – pakankamai egzotiška sporto šaka Lietuvoje. Trejus metus užsiiminėjau ja gana profesionaliai. Per savaitę turėdavau daugiau negu 10–15 treniruočių. Tačiau tais laikais profesionalaus sporto sąvoka iš viso neegzistavo. Netgi A. Sabonis formaliai dirbo gamykloje ar kolūkyje, o iš tikrųjų krepšinį žaidė.
Koks yra Jūsų laisvalaikis dabar?
Tiesą pasakius, aš jo praktiškai neturiu. Yra darbas, namie yra trys vaikinai, kurie vos man spėjus grįžti griebia už skvernų, todėl mano laisvalaikis yra santykinis dalykas. Būna galimybių kur nors nukeliauti ar nuveikti kažką tik savo malonumui, bet, iš tiesų neatsimenu, kada paskutinį kartą turėjau to laisvo laiko, kai sėdi kažkur kojas užsikėlęs ir skaitai ne tai, ko reikia darbui, o tai, kas tau yra įdomu. Jei turėčiau tikro laisvalaikio – skaityčiau knygas savo malonumui.
Mane domina du dalykai, apie kuriuos laisvu laiku stengiuosi paskaityti, o kai ką ir išbandyti. Viena tema yra Tolimųjų Rytų kultūra. Ta, kuri iš esmės atsirado budizmo pagrindu, o kita mėgstama tema yra įvairių tautų kulinarinis paveldas. Kaskart nuvažiavęs į kitą šalį stengiuosi nusipirkti knygą iš tos šalies kulinarinio paveldo.
Mėgstate gaminti?
Na, taip, jeigu turiu laiko, gaminti mėgstu. Žinoma, jei perki knygas apie kulinarinį paveldą, tai perki jas ne tam, kad gulėtų lentynoje, o tam, kad galėtum išbandyti tai, kas jose parašyta.
Kokios šalies virtuvė Jums labiausiai patinka?
Be abejonės, lietuviška.
O be lietuviškos?
Tai priklauso nuo organizmo poreikių ir norų. Gaminu ir valgau tai, ko tuo metu geidžia širdis. Pavyzdžiui, kinai nepripažįsta žalių daržovių. Jie viską kepa, verda ir troškina. Šiaurės Vokietijos virtuvė savo turiniu pakankamai artima lietuviškai. Tai yra riebus, keptas, mėsingas maistas. Jeigu noriu lengvesnio maisto – valgau rytietišką, kartais itališką, o jeigu sunkesnio – tai Šiaurės Vokietijos.
Gal prisimenate, kur paskutinį kartą keliavote?
Kadangi mano šeima didelė, tai paprastai arba keliaujame visi, arba nekeliauja nei vienas (na, darbo komandiruočių neskaičiuoju). Paskutinį kartą praėjusiais metais buvome Berlyne. Labai norėjau nusivežti ten vaikus. Galima dešimt metų keliauti po pasaulį ir galima nuvažiuoti į Berlyną, kur per kelias dienas pamatysi tą patį. Dar neseniai turėjau progos vaikus pavežioti po Baltarusijos pilis. Norėjau, kad susipažintų su „Didžiosios Lietuvos“ paveldu.
Toks žmogus yra Rimvydas Laužikas. Laikas su juo neprailgsta, nuolatinė šypsena žavi, o patirtis skatina paklausti dar ko nors ir dar, ir dar... Gaila, neturėjau daugiau laiko ir negalėjau padiskutuoti kitomis įdomiomis temomis. Tačiau tai bus tik dar viena proga susitikti dar kartą.
Istoriją Vilniaus Pedagoginiame universitete.
Jeigu nebūtumėte dėstytojas, kuo tada norėtumėte būti?
Nežinau. Jeigu norėčiau kažką keisti, tai keisčiau. Jei žmogus ko nors nori, tai turi to siekti ir ginti svajones. Be abejonės, būna trukdžių, bet jie gali būti dvejopi. Vieni jų yra tokie, su kuriais turi susitaikyti ir net nebandyti jų įveikti. Tai tarsi ženklas, kad eini ne ta kryptimi. Aš pats su tuo susidūriau sporte. Atėjo toks momentas, kai reikėjo arba toliau kankintis, arba situaciją keisti. Pasirinkau antrąjį variantą. Taigi kitą trukdžių grupę reikia įvertinti ir stengtis įveikti siekiant savo tikslo.
Ar dabartinis Jūsų darbas teikia malonumą?
Na, pati malonumo sąvoka šių laikų pasaulyje yra labai pakitusi ir „išplaukusi“. Kadangi aš esu istorikas, daugelis dalykų man asocijuojasi su istorija, pasaulio ir Europos kultūra. Šiais laikais malonumo sąvoka siejasi su primityviais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu tu gali sočiai prisivalgyti, turi progą pasimylėti, išgerti, na, dar krepšinį pažiūrėti, tai gyvenimas yra pilnas malonumų. Darbas, kurį dirbu, ir gyvenimo būdas, kokį turiu, man yra malonūs.
Kaip Jūs sutariate su dabartine studentų karta?
Kiekviena karta yra skirtinga ir, aišku, kiekviena karta yra blogesnė už tą, kuri buvo anksčiau (juokiasi). Kiek aš atsimenu, jau Sokrato laikais pirmą kartą „užfiksuota“, kad tuometinis jaunimas yra blogesnis už ankstesnę kartą. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai turbūt nuo tų laikų mes būtume visiškai degradavusi visuomenė. Iš tiesų manau, kad su studentais sutariu normaliai. Žinoma, reikėtų paklausti pačių, kaip jie sutaria su manimi, nes mano nuomonė gali būti vienpusiška.
Jeigu šnekėtume rimčiau, tai, be abejonės, daugelis dalykų yra labai skirtingi, bet tai reikėtų priimti kaip visiškai normalius reiškinius. Vertybės, požiūriai, kurie vyravo mūsų laikais, yra pasikeitę, bet šitaip kiekviena ateinanti karta turi kurti ir kuria savo pasaulį. Daug blogiau už nesutarimus su jaunimu yra pernelyg didelis sutarimas, pernelyg greitas jauno žmogaus noras pritapti kitos kartos sukurtame pasaulyje, gyventi „šiltą ir ramų“ gyvenimą. Studijuodamas ar mokydamasis jaunuolis turi konstruktyviai protestuoti prieš esančią tvarką, stengtis ją pakeisti. Jis neturi per greit susitaikyti su suaugusiųjų pasauliu, nes priešingu atveju visuomenė nejudės pirmyn.
Tai gal Jūs pritariate studentams, kurie šiuo metu protestuoja prieš aukštojo mokslo reformą?
Nepritariu. Aš stebėjausi, kad taip ilgai nebuvo studentų, kurie protestuotų dėl buvusios aukštojo mokslo sistemos. Atrodo, jog didžioji dalis studentų nori kuo greičiau ir pigiau gauti bet kokį diplomą. Manau, kad studentų požiūris būtų konstruktyvesnis, jeigu jie sutiktų mokėti už mokslą, ir tada galėtų reikalauti tokio studijų lygio, už kurį būtų verta mokėti, ir jo siekti tam, kad baigę mokslus, jie gautų darbą, atitinkantį jų lygį.
O ar nemanote, kad tokios sąlygos nėra pakankamai realios mūsų šalyje?
Na, galime manyti, kad tokios sąlygos yra nerealios, bet taip galvojant jos niekada ir nesikeis, niekas jų nesukurs. Bet juk galima svarstyti, kad reikia kažkada pradėti jas įgyvendinti, ir per tam tikrą laiką tai bus padaryta. Jeigu daugeliui pasaulio šalių pavyko, reiškia, jog tai yra įmanoma ir mums. Manau, kad, užuot dejavę, turime kelti sau ambicingus tikslus ir veikti juos įgyvendindami.
Pakalbėkime apie malonesnius dalykus. Kokius turėjote pomėgius, kai dar nebuvote peržengęs universiteto slenksčio?
Mokyklos laikais turėjau kelis pomėgius. Tai buvo sportas, istorija ir biologija.
Ir kokia gi sporto šaka domėjotės?
Akademinis irklavimas – pakankamai egzotiška sporto šaka Lietuvoje. Trejus metus užsiiminėjau ja gana profesionaliai. Per savaitę turėdavau daugiau negu 10–15 treniruočių. Tačiau tais laikais profesionalaus sporto sąvoka iš viso neegzistavo. Netgi A. Sabonis formaliai dirbo gamykloje ar kolūkyje, o iš tikrųjų krepšinį žaidė.
Koks yra Jūsų laisvalaikis dabar?
Tiesą pasakius, aš jo praktiškai neturiu. Yra darbas, namie yra trys vaikinai, kurie vos man spėjus grįžti griebia už skvernų, todėl mano laisvalaikis yra santykinis dalykas. Būna galimybių kur nors nukeliauti ar nuveikti kažką tik savo malonumui, bet, iš tiesų neatsimenu, kada paskutinį kartą turėjau to laisvo laiko, kai sėdi kažkur kojas užsikėlęs ir skaitai ne tai, ko reikia darbui, o tai, kas tau yra įdomu. Jei turėčiau tikro laisvalaikio – skaityčiau knygas savo malonumui.
Mane domina du dalykai, apie kuriuos laisvu laiku stengiuosi paskaityti, o kai ką ir išbandyti. Viena tema yra Tolimųjų Rytų kultūra. Ta, kuri iš esmės atsirado budizmo pagrindu, o kita mėgstama tema yra įvairių tautų kulinarinis paveldas. Kaskart nuvažiavęs į kitą šalį stengiuosi nusipirkti knygą iš tos šalies kulinarinio paveldo.
Mėgstate gaminti?
Na, taip, jeigu turiu laiko, gaminti mėgstu. Žinoma, jei perki knygas apie kulinarinį paveldą, tai perki jas ne tam, kad gulėtų lentynoje, o tam, kad galėtum išbandyti tai, kas jose parašyta.
Kokios šalies virtuvė Jums labiausiai patinka?
Be abejonės, lietuviška.
O be lietuviškos?
Tai priklauso nuo organizmo poreikių ir norų. Gaminu ir valgau tai, ko tuo metu geidžia širdis. Pavyzdžiui, kinai nepripažįsta žalių daržovių. Jie viską kepa, verda ir troškina. Šiaurės Vokietijos virtuvė savo turiniu pakankamai artima lietuviškai. Tai yra riebus, keptas, mėsingas maistas. Jeigu noriu lengvesnio maisto – valgau rytietišką, kartais itališką, o jeigu sunkesnio – tai Šiaurės Vokietijos.
Gal prisimenate, kur paskutinį kartą keliavote?
Kadangi mano šeima didelė, tai paprastai arba keliaujame visi, arba nekeliauja nei vienas (na, darbo komandiruočių neskaičiuoju). Paskutinį kartą praėjusiais metais buvome Berlyne. Labai norėjau nusivežti ten vaikus. Galima dešimt metų keliauti po pasaulį ir galima nuvažiuoti į Berlyną, kur per kelias dienas pamatysi tą patį. Dar neseniai turėjau progos vaikus pavežioti po Baltarusijos pilis. Norėjau, kad susipažintų su „Didžiosios Lietuvos“ paveldu.
Toks žmogus yra Rimvydas Laužikas. Laikas su juo neprailgsta, nuolatinė šypsena žavi, o patirtis skatina paklausti dar ko nors ir dar, ir dar... Gaila, neturėjau daugiau laiko ir negalėjau padiskutuoti kitomis įdomiomis temomis. Tačiau tai bus tik dar viena proga susitikti dar kartą.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
