| Kasdien vaikštome universiteto koridoriais, varstome auditorijų duris ir bendraujame su dėstytojais, tačiau pažįstame toli gražu ne visus fakulteto darbuotojus. Būtent todėl norime supažindinti Jus ir su neakademiniuose padaliniuose dirbančiais žmonėmis. Šįkart mūsų dėmesio centre – Integruoto informacijos centro direktorė Kristina Lymantaitė. |  |
Pakalbėkime apie studijas. Ką esate baigusi? Kur mokotės dabar?
Studijavau Klaipėdos universitete, baigiau lietuvių filologiją ir bibliotekininkystę. Kadangi bibliotekininkystės magistrantūros pakopos Klaipėdoje nebuvo, atvažiavau čia, įstojau į Komunikacijos fakulteto Bibliotekų ir informacijos centrų vadybos studijų programą. Ją baigusi nusprendžiau tęsti studijas komunikacijos ir informacijos krypties doktorantūroje. Esu trečių metų doktorantė.
Kodėl rinkotės bibliotekininkystės studijas?
Bibliotekininkystę rinkausi sąmoningai tiek stodama į pirmąją, tiek į antrąją pakopą. Ar kada nors gailėjausi dėl savo pasirinkimo? Ne, manau, kad nesuklydau. Tiek dėstytojai Klaipėdoje, tiek Vilniuje visada sakydavo, kad ateities bibliotekai reikalingi jauni, iniciatyvūs, kūrybingi žmonės. Norėjau būti tarp tų, kurie tą bibliotekos ateitį kuria.
Kas, Jūsų nuomone, galėtų būti kitaip fakultete?
Kadangi esu dirbusi ir kitame Vilniaus universiteto fakultete, galiu palyginti tai, kas iš tiesų atskiria vieną organizaciją nuo kitos. Tai organizacijos kultūra. Mūsų fakultetas jaunas, galbūt todėl pasigedau tradicijų, aiškesnių vertybių, bendrų švenčių darbuotojams, visai fakulteto bendruomenei. Be to, esu mačiusi, kaip dėstytojai su studentais arba tarpusavyje bendrauja užsienio universitetuose. Tad ir mūsų fakultete norėtųsi matyti daugiau nuoširdumo, dirbti su žmonėmis, o ne su jų užimamomis pareigomis ar turimais pedagoginiais ir moksliniais laipsniais.
Kodėl nusprendėte pasirinkti darbą, susijusį su akademine bendruomene?
Kai prof. D. Kaunas pasiūlė įsijungti į fakulteto gyvenimą ne tik kaip doktorantei, bet ir darbuotojai, nedvejojau nė akimirką. Tuo metu atrodė, kad dirbantis universitete žmogus visada išlieka smalsus, reiklus sau ir kitiems, turi visas galimybes realizuoti savo idėjas, judėti pirmyn. Pati siekiau būti tokia ir norėjosi būti tarp bendraminčių. Be to, visada jaučiau, kad man patinka darbas su studentais. Nors Integruotas informacijos centras yra neakademinis padalinys, tačiau daug tenka su jais bendrauti organizuojant bendras šventes. Tai vienos smagiausių darbo akimirkų.
Ką veikiate laisvalaikiu, kai galima pailsėti nuo darbo ir studijų?
Prieš metus du kartus į savaitę po darbo važiuodavau į šokių studiją. Tai tikriausiai vienintelė veikla, kuri taip padėdavo atsipalaiduoti ir užsimiršti. Šokdamas mokaisi ne tik žingsnelių, bet ir pažinti save, savo partnerį. Gaila, bet šiuo metu šiam užsiėmimui nebelieka laiko. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo ir be sporto, kuriam paaukoju saldų ryto miegą. Neseniai gavau B kategorijos vairuotojo teises, o nutirpus sniegui toliau mokinsiuosi valdyti motociklą. Galiausiai planuose yra išmokti tai, ko labiausiai bijau – plaukti. Tuomet kažkaip vėl atrasti laiko šokiui... O kur dar susitikimai su draugais, vakarai žiūrint gerą filmą ar skaitant knygą... Be viso to dar turiu rasti laiko ir studijoms. Kartais nė nepastebiu, kaip ateina ir išeina pavasaris ar kitas metų laikas.
Kokio namų ruošos darbo labiausiai nemėgstate?
Labiausiai nemėgstu plauti indų. Būtent todėl, kad tai reikia daryti kasdien.
Šalis, kurią norėtumėt, bet bijotumėt aplankyti.
Bijočiau aplankyti šalį, kurioje aktyvi nusikalstamų grupuočių veikla, vyksta pilietiniai neramumai, teroristiniai išpuoliai, paskelbta karinė padėtis. Apmaudu, kad tokių šalių, kuriose ginčai vis dar sprendžiami ginklu ir nevertinama žmogaus gyvybė, tiek daug.
Jei nedirbtumėt dabartinio darbo, kuo norėtumėt užsiimti?
Savanoryste. Kol kas man atrodo, kad tai viena iš nedaugelio veiklų, kuri leidžia žmogui neveidmainiauti, neapsimetinėti, nepataikauti, nepardavinėti savęs. Tikiu, jog savanorystė neleidžia pamiršti tikrųjų vertybių ir padeda atsiskleisti žmogiškumui. Savanoriaudamas padedi tiems, kuriems labiausiai reikia paramos ir pagalbos (jokiu būdu ne gailesčio), todėl jautiesi iš tiesų reikalingas. Tai puikus priešnuodis egoizmui, savanaudiškumui, individualizmui. Be to, savanorystė – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, naujomis šalimis ne iš turistinės pusės. Stichinės nelaimės, badas, ligos griauna stereotipus, įvaizdžius, nuplėšia visas kaukes ir palieka tik tai, kas tikra.
Pabaikite sakinį: „Ryte man sunkiausia...“.
Ryte man sunkiausia atsikelti anksčiau nei skamba žadintuvas. O anksčiau nei žadintuvas mane kasryt budina dar nė metų neturinti mano mažoji keturkojė draugė Vega (negrynaveislė vokiečių aviganė).
Koks Jums, lietuvių kalbos specialistei, gražiausias mūsų gimtosios kalbos žodis?
Nemėgstu savo gyvenime lyginti ar išskirti. Kiekviena spalva, kiekvienas skonis, kiekvienas žodis kažkuo ypatingas. Studijuojant lietuvių kalbą labiausiai patiko leksikologija, kuomet tyrinėdavome žodžių reikšmes ir kilmę. Vienas už kitą žodžiai tampa įdomesni, mielesni, kai imi klausti, o ką jie savyje slepia. Taip pat visada suklūstu išgirdusi ką nors tarmiškai šnekant. Man tai taip gražu ir tuo pačiu suprantu, koks dar skurdus mano pačios žodynas. O ar kada nors atkreipėte dėmesį į mūsų miestelių, kaimų, kaimelių pavadinimus? Vienas už kitą skambesnis, išradingesnis!
Trys būdvardžiai, kurių antonimai geriausiai Jus apibūdintų.
Tokie klausimai visada trikdo. Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, kokia aš esu arba kokia nesu. Galbūt reikėtų klausti kitų žmonių, bet ir jų nuomonės tikriausiai būtų skirtingos. Vieni mano, kad aš atvira, linksma, šilta. Kitiems atrodo, kad aš pernelyg jautri, per griežta sau ir kitiems, savanaudiška, neryžtinga. Ir nei vieni, nei kiti neklystų. Todėl, kad vieni žmonės verti atvirumo, kiti ne. Vienus sprendimus gyvenime priimu nedvejodama, o kitiems prireikia begalės laiko. Kiekvienas turi teisę išgyventi visas emocijas, net ir neigiamas. O kuo daugiau patirčių žmoguje – tuo jis turtingesnis.
Kam teikiate pirmenybę: šokiui, dainai ar teatrui?
Knygai. Dėl ypatingo santykio ir intymumo. Knygai laiko gali rasti bet kada, važiuodamas autobusu, laukdamas vėluojančio draugo, sėdėdamas stotelėje ar eilėje poliklinikoje. Tikriausiai niekada nesu pasakiusi knygai „ne“ todėl, kad buvau blogos nuotaikos ar pavargusi. O šokis, daina, teatras man asocijuojasi su žmonių sambrūzdžiu – tokius dalykus reikia planuoti. Žinoma, mėgstu aš ir į teatrą nueiti, ir į simfoninį koncertą, stengiuosi nepraleisti modernaus šokio festivalių. Taip pat mielai einu į gyvo garso koncertus, kamerinius ir tokius, kur renkasi tūkstančiai. Vertinu ir pripažintus talentus, ir dar tik pradedančius, neatrastus kūrėjus. Esu atvira visokiems įspūdžiams, potyriams, norisi išragauti, išbandyti visko po truputį.
Kaip įveikiate tą nelemtąjį tinginystės jausmą?
Šis jausmas ir žodis mano žodyne vienas rečiausių. Tikrai neprisimenu, kada paskutinį kartą sakiau „tingiu“. Dažniau pasakau, kad viskas nusibodo, nieko nebedarysiu, norisi pailsėti, bet tai greičiau būna nuovargis, o ne tingulys. Bet net ir tuomet negaliu ramiai nusėdėti tuščiomis rankomis. Jei būnu pavargusi nuo vienos veiklos, stveriuosi kažko kito. O jeigu ir prisėdu su kavos puodeliu balkone, negaliu nieko negalvoti. Stebiu pušų šakas, dangų, paukščius, kyla naujų jausmų, emocijų, minčių, kurias norisi užrašyti arba kam nors išsakyti. Stengiuosi, kad dienoje būtų kuo mažiau tuščių nereikšmingų akimirkų.
Įsivaizduokite, kad sukūrėte laiko mašiną. Kuriame amžiuje norėtumėt atsidurti?
XX a. antroje pusėje (1970–1990). Tai mano tėvų jaunystės metai. Laiko mašina galbūt ir būtų tas vienintelis būdas pažinti ir suprasti tėvus, galbūt net pajausti, kaip ir kokiomis sąlygomis jie tuo metu gyveno, kas jiems buvo svarbiausia. Apie tuometinę kultūrinę, politinę, ekonominę situaciją Lietuvoje mama man nedaug tepasakojo. Tik vis sakydavo, kad buvo sunku. Ir aš pati dar šį tą pamenu, bet nedaug. Senos fotografijos, seni filmai, istorijos vadovėliai – tik informacija, visai kas kita būtų tame laikmetyje iš tiesų pagyventi.
Ką patartumėt jaunam žmogui, kuris dar tik renkasi savo gyvenimo kelią ir nežino, kur link pasukti?
Norėtųsi palinkėti liautis blaškytis, abejoti, dvejoti ir ieškoti to vienintelio teisingesnio, laimingesnio Kelio, nes tai, kur jis yra Čia ir Dabar ir yra jo Kelias. Jam tereikia nuspręsti, kaip juo eiti. Žmogus nekeliauja vienas, todėl eiti linkėčiau neišduodant savęs ir kitų, nekovojant su savimi ir kitais, priimti save ir kitus, tokius, kokie jie yra. Ir mėgautis kiekviena Kelionės akimirka!
Gal ir Jūs norėtumėt ko nors paklausti?
Studijavau Klaipėdos universitete, baigiau lietuvių filologiją ir bibliotekininkystę. Kadangi bibliotekininkystės magistrantūros pakopos Klaipėdoje nebuvo, atvažiavau čia, įstojau į Komunikacijos fakulteto Bibliotekų ir informacijos centrų vadybos studijų programą. Ją baigusi nusprendžiau tęsti studijas komunikacijos ir informacijos krypties doktorantūroje. Esu trečių metų doktorantė.
Kodėl rinkotės bibliotekininkystės studijas?
Bibliotekininkystę rinkausi sąmoningai tiek stodama į pirmąją, tiek į antrąją pakopą. Ar kada nors gailėjausi dėl savo pasirinkimo? Ne, manau, kad nesuklydau. Tiek dėstytojai Klaipėdoje, tiek Vilniuje visada sakydavo, kad ateities bibliotekai reikalingi jauni, iniciatyvūs, kūrybingi žmonės. Norėjau būti tarp tų, kurie tą bibliotekos ateitį kuria.
Kas, Jūsų nuomone, galėtų būti kitaip fakultete?
Kadangi esu dirbusi ir kitame Vilniaus universiteto fakultete, galiu palyginti tai, kas iš tiesų atskiria vieną organizaciją nuo kitos. Tai organizacijos kultūra. Mūsų fakultetas jaunas, galbūt todėl pasigedau tradicijų, aiškesnių vertybių, bendrų švenčių darbuotojams, visai fakulteto bendruomenei. Be to, esu mačiusi, kaip dėstytojai su studentais arba tarpusavyje bendrauja užsienio universitetuose. Tad ir mūsų fakultete norėtųsi matyti daugiau nuoširdumo, dirbti su žmonėmis, o ne su jų užimamomis pareigomis ar turimais pedagoginiais ir moksliniais laipsniais.
Kodėl nusprendėte pasirinkti darbą, susijusį su akademine bendruomene?
Kai prof. D. Kaunas pasiūlė įsijungti į fakulteto gyvenimą ne tik kaip doktorantei, bet ir darbuotojai, nedvejojau nė akimirką. Tuo metu atrodė, kad dirbantis universitete žmogus visada išlieka smalsus, reiklus sau ir kitiems, turi visas galimybes realizuoti savo idėjas, judėti pirmyn. Pati siekiau būti tokia ir norėjosi būti tarp bendraminčių. Be to, visada jaučiau, kad man patinka darbas su studentais. Nors Integruotas informacijos centras yra neakademinis padalinys, tačiau daug tenka su jais bendrauti organizuojant bendras šventes. Tai vienos smagiausių darbo akimirkų.
Ką veikiate laisvalaikiu, kai galima pailsėti nuo darbo ir studijų?
Prieš metus du kartus į savaitę po darbo važiuodavau į šokių studiją. Tai tikriausiai vienintelė veikla, kuri taip padėdavo atsipalaiduoti ir užsimiršti. Šokdamas mokaisi ne tik žingsnelių, bet ir pažinti save, savo partnerį. Gaila, bet šiuo metu šiam užsiėmimui nebelieka laiko. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo ir be sporto, kuriam paaukoju saldų ryto miegą. Neseniai gavau B kategorijos vairuotojo teises, o nutirpus sniegui toliau mokinsiuosi valdyti motociklą. Galiausiai planuose yra išmokti tai, ko labiausiai bijau – plaukti. Tuomet kažkaip vėl atrasti laiko šokiui... O kur dar susitikimai su draugais, vakarai žiūrint gerą filmą ar skaitant knygą... Be viso to dar turiu rasti laiko ir studijoms. Kartais nė nepastebiu, kaip ateina ir išeina pavasaris ar kitas metų laikas.
Kokio namų ruošos darbo labiausiai nemėgstate?
Labiausiai nemėgstu plauti indų. Būtent todėl, kad tai reikia daryti kasdien.
Šalis, kurią norėtumėt, bet bijotumėt aplankyti.
Bijočiau aplankyti šalį, kurioje aktyvi nusikalstamų grupuočių veikla, vyksta pilietiniai neramumai, teroristiniai išpuoliai, paskelbta karinė padėtis. Apmaudu, kad tokių šalių, kuriose ginčai vis dar sprendžiami ginklu ir nevertinama žmogaus gyvybė, tiek daug.
Jei nedirbtumėt dabartinio darbo, kuo norėtumėt užsiimti?
Savanoryste. Kol kas man atrodo, kad tai viena iš nedaugelio veiklų, kuri leidžia žmogui neveidmainiauti, neapsimetinėti, nepataikauti, nepardavinėti savęs. Tikiu, jog savanorystė neleidžia pamiršti tikrųjų vertybių ir padeda atsiskleisti žmogiškumui. Savanoriaudamas padedi tiems, kuriems labiausiai reikia paramos ir pagalbos (jokiu būdu ne gailesčio), todėl jautiesi iš tiesų reikalingas. Tai puikus priešnuodis egoizmui, savanaudiškumui, individualizmui. Be to, savanorystė – tai galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, naujomis šalimis ne iš turistinės pusės. Stichinės nelaimės, badas, ligos griauna stereotipus, įvaizdžius, nuplėšia visas kaukes ir palieka tik tai, kas tikra.
Pabaikite sakinį: „Ryte man sunkiausia...“.
Ryte man sunkiausia atsikelti anksčiau nei skamba žadintuvas. O anksčiau nei žadintuvas mane kasryt budina dar nė metų neturinti mano mažoji keturkojė draugė Vega (negrynaveislė vokiečių aviganė).
Koks Jums, lietuvių kalbos specialistei, gražiausias mūsų gimtosios kalbos žodis?
Nemėgstu savo gyvenime lyginti ar išskirti. Kiekviena spalva, kiekvienas skonis, kiekvienas žodis kažkuo ypatingas. Studijuojant lietuvių kalbą labiausiai patiko leksikologija, kuomet tyrinėdavome žodžių reikšmes ir kilmę. Vienas už kitą žodžiai tampa įdomesni, mielesni, kai imi klausti, o ką jie savyje slepia. Taip pat visada suklūstu išgirdusi ką nors tarmiškai šnekant. Man tai taip gražu ir tuo pačiu suprantu, koks dar skurdus mano pačios žodynas. O ar kada nors atkreipėte dėmesį į mūsų miestelių, kaimų, kaimelių pavadinimus? Vienas už kitą skambesnis, išradingesnis!
Trys būdvardžiai, kurių antonimai geriausiai Jus apibūdintų.
Tokie klausimai visada trikdo. Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, kokia aš esu arba kokia nesu. Galbūt reikėtų klausti kitų žmonių, bet ir jų nuomonės tikriausiai būtų skirtingos. Vieni mano, kad aš atvira, linksma, šilta. Kitiems atrodo, kad aš pernelyg jautri, per griežta sau ir kitiems, savanaudiška, neryžtinga. Ir nei vieni, nei kiti neklystų. Todėl, kad vieni žmonės verti atvirumo, kiti ne. Vienus sprendimus gyvenime priimu nedvejodama, o kitiems prireikia begalės laiko. Kiekvienas turi teisę išgyventi visas emocijas, net ir neigiamas. O kuo daugiau patirčių žmoguje – tuo jis turtingesnis.
Kam teikiate pirmenybę: šokiui, dainai ar teatrui?
Knygai. Dėl ypatingo santykio ir intymumo. Knygai laiko gali rasti bet kada, važiuodamas autobusu, laukdamas vėluojančio draugo, sėdėdamas stotelėje ar eilėje poliklinikoje. Tikriausiai niekada nesu pasakiusi knygai „ne“ todėl, kad buvau blogos nuotaikos ar pavargusi. O šokis, daina, teatras man asocijuojasi su žmonių sambrūzdžiu – tokius dalykus reikia planuoti. Žinoma, mėgstu aš ir į teatrą nueiti, ir į simfoninį koncertą, stengiuosi nepraleisti modernaus šokio festivalių. Taip pat mielai einu į gyvo garso koncertus, kamerinius ir tokius, kur renkasi tūkstančiai. Vertinu ir pripažintus talentus, ir dar tik pradedančius, neatrastus kūrėjus. Esu atvira visokiems įspūdžiams, potyriams, norisi išragauti, išbandyti visko po truputį.
Kaip įveikiate tą nelemtąjį tinginystės jausmą?
Šis jausmas ir žodis mano žodyne vienas rečiausių. Tikrai neprisimenu, kada paskutinį kartą sakiau „tingiu“. Dažniau pasakau, kad viskas nusibodo, nieko nebedarysiu, norisi pailsėti, bet tai greičiau būna nuovargis, o ne tingulys. Bet net ir tuomet negaliu ramiai nusėdėti tuščiomis rankomis. Jei būnu pavargusi nuo vienos veiklos, stveriuosi kažko kito. O jeigu ir prisėdu su kavos puodeliu balkone, negaliu nieko negalvoti. Stebiu pušų šakas, dangų, paukščius, kyla naujų jausmų, emocijų, minčių, kurias norisi užrašyti arba kam nors išsakyti. Stengiuosi, kad dienoje būtų kuo mažiau tuščių nereikšmingų akimirkų.
Įsivaizduokite, kad sukūrėte laiko mašiną. Kuriame amžiuje norėtumėt atsidurti?
XX a. antroje pusėje (1970–1990). Tai mano tėvų jaunystės metai. Laiko mašina galbūt ir būtų tas vienintelis būdas pažinti ir suprasti tėvus, galbūt net pajausti, kaip ir kokiomis sąlygomis jie tuo metu gyveno, kas jiems buvo svarbiausia. Apie tuometinę kultūrinę, politinę, ekonominę situaciją Lietuvoje mama man nedaug tepasakojo. Tik vis sakydavo, kad buvo sunku. Ir aš pati dar šį tą pamenu, bet nedaug. Senos fotografijos, seni filmai, istorijos vadovėliai – tik informacija, visai kas kita būtų tame laikmetyje iš tiesų pagyventi.
Ką patartumėt jaunam žmogui, kuris dar tik renkasi savo gyvenimo kelią ir nežino, kur link pasukti?
Norėtųsi palinkėti liautis blaškytis, abejoti, dvejoti ir ieškoti to vienintelio teisingesnio, laimingesnio Kelio, nes tai, kur jis yra Čia ir Dabar ir yra jo Kelias. Jam tereikia nuspręsti, kaip juo eiti. Žmogus nekeliauja vienas, todėl eiti linkėčiau neišduodant savęs ir kitų, nekovojant su savimi ir kitais, priimti save ir kitus, tokius, kokie jie yra. Ir mėgautis kiekviena Kelionės akimirka!
Gal ir Jūs norėtumėt ko nors paklausti?
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
