Praėjusios savaitės žmogus doc. D.Vabalienė šią savaitę savo vietą paskyrė dviem šauniom pirmakursėm – „leidybininkėm“ Agnei ir Sigitai. Susitikome ūžiančioje ir visai netinkamoje jaukiam pokalbiui kompiuterių salėje. Tačiau pokalbis buvo kontrastingai šiltas. Tad ką gi mums papasakosite, panelės?

• Pirmiausiai tradicinis klausimas – kodėl anglų k. dėstytoja Vabalienė jus pasirinko?

Agnė: Gal… todėl, kad pagelbsčiu dėstytojai, jeigu kas nors jos „kompui“ negerai… (Pagelbėji?) Na, ji man paskambina ir aš pas ją važiuoju. Nedidelės tos problemos būna, negaila padėt. Va, gal dėl to ryšys didesnis.

Sigita: Nežinau, nes realiai visi iš mūsų kurso, mūsų grupės, net ne truputį, o labai išskirtiniai, tad net nežinau, kodėl mane… (Tai ne dėl anglų kalbos?:))

Agnė: Aš galiu šnekėt angliškai, bet darau klaidų, tai tikriausiai ne dėl to. (ak, tas kuklumas…)

• Jau beveik metus mokotės universitete. Ko spėjot pasiekti, ką nuveikėt, ko išmokot per šiuos metus?

Sigita: Labai didelių nuveikimų nebuvo, tiesiog tai yra naujas miestas, daug naujų dalykų, naujų žmonių <…>. Gyvenau mažam mieste ir viskas vyko labai kitaip, Vilnius įnešė naujo vėjo į mano visą buitį, gyvenimo ritmą. O dėl tų pasiekimų, tai, kaip sako: „didelis miestas suteikia galimybes arba labai nusirist, arba labai iškilt“. Realiai čia daugiau galimybių atsiskleist ir aš jas išnaudosiu! Mažeikiuose buvo tik kelios sritys: rašymas, fotografija ir koliažai, o čia dabar atsiranda ir kinas. Kol kas esu dar tik atradimų pradžioj: stengiuosi daug pamatyti, o pati iki šiol tik esu parašiusi scenarijų, su kuriuo konkurse mobilAXX patekau tarp dvidešimt geriausių, dabar bandom jį įgyvendinti (ačiūūū n.). Tuo esu labai patenkinta ir tikiuos, kad tai nėra viskas, ką galima veikti, nes nuo vaikystės tikiu, kad žmogus gali viską, tik reikia daryti tai, ko nori. O dar išmokau, kad visi mes truputį niekšai. Čia nauja buitis išmokė.)

Agnė: Nors gyvenau Šiauliuose, bet Vilnių pažinojau ganėtinai gerai, persikraustymas nepadarė didelio skirtumo, nebent gyvenimas atskirai nuo tėvų – tai yra gerai. O pasiekimai – ką žadėjau padaryt, tą padariau. Kalbu apie kino kolekciją, kurią tebeauginu. (Kokia tai kolekcija?) Galvojau įsirašyt filmus, kuriuos norėčiau pažiūrėt daug kartų, bet taip išėjo, kad turiu filmus, kuriuos tiesiog parsisiunčiu ir kai kurių net nesu pažiūrėjus… Kiek per daug. Bet stengiuos atsirinkt. Pavyzdžiui, neseniai parsisiunčiau Čarlio Čaplino visą kolekciją. O daugiau... Gal galėjau ir daugiau kažko pasiekt, pasiimt.

Sigita: Viskas gal dar prieš akis.

Agnė: Jo :)

• Dar kalbant apie Vilnių. Ką parodytumėt, papasakotumėt apie jį vilniečiui?

Sigita: Vilnietį, kuris nežino, nusivesčiau ant medinių sūpynių, esančių miškely, prie Nemenčinės stotelės. (Aha... aš nežinau :). O kodėl?) Nes jūs visa kita žinot, o man pačiai tai buvo atradimas.

Agnė: Dabar nieko net neprisimenu. Vilnius nebuvo man toks naujas. Čia jaučiuos pakankamai sava.

• Abi domitės kinu. Kodėl kinas?

Sigita: Aš nemanau, kad tai yra išskirtinis dalykas, nes du trečdaliai žmonių mėgsta kiną. Tai nauja, labiausiai traukianti media. Tiesiog jaunų žmonių tokia mąstymo struktūra – mes daugiau vaizdais mąstom. Skiriasi tai, kokius filmus renkamės. Koks buvo klausimas? :) (Kokį kiną renkiesi?) Jei pasakyčiau, kad alternatyvų, vėl būtų popsas, o šiaip labiausiai gal europietišką. Keista, bet kai reikėjo pasirinkt „Kino pavasario“ filmus, atmečiau JAV, vokiečių ir Britanijos. Žinau, kad kvaila, bet norisi kažko spalvingesnio, nes tų filmų vis tiek daug pamatai. O kinas dėl to, kad buvo rašymas, buvo fotografija, o dabar yra kinas. Tai – tarsi mano mąstymo vizualėjimas. Bet nemanau, kad kuris nors raiškos būdas geresnis už kitą, svarbiausia kūrybinė energija, kuri gali išsilieti bet kokiais pavidalais.

Agnė: Na, vienu metu buvau labai susidomejus kinu. Labai. Vienas iš dalykų, kuriais greit susidomiu, stengiuosi gauti daug informacijos, ir iš viso to informacijos norėjimo, galvojau net stot į šią sritį. (Kur?) Į užsienį kur nors, režisūrą. Tai, kas išliko iš viso to didelio BUM apie kiną, kad mėgstu labai įvairų. Negalėčiau apibrėžti šalies ar kažko, kas galėtų padaryt įspūdį.

• Ką sapnuojat?

Sigita: O!

Agnė: Fantastinius sapnus. (Pavyzdžiui?) Mokėjau skraidyt ir skridau, o į mane šaudė. Aš praskridinėjau pro juos, bet jie turėjo kažkokį spindulį, kuris mano skraidymą galėjo nustatyti ir aš taip lėtėjau lėtėjau, jaučiau, kad sunku skrist ir atsibudau. (O spalvotas buvo sapnas?) Jo, buvo, šaudė, „faina“ buvo. (Kaip manai, ką reiškia šis sapnas?) Kad žiūriu daug fantastinių filmų (juokiasi).

Sigita: Aš daug sapnuoju. Man patinka sapnuot. Turėjau net sąsiuvinuką, kurį pasidedi prie lovos ir užsirašai tai, ką sapnuoji. Bet po to nukrito. O ką sapnuoju, priklauso nuo būsenos. Būna taip, kad ištisus filmus sapnuoju. Netgi sapnavau, kaip su Mattu Lablancu sėdėjom bažnyčioj (juokiasi). Labai labai daug visokių. Vienas po kito eina ir tęsiniai… Patinka man sapnuoti. Prie interesų – sapnuoti.

• Kokia McDonald’o atetis?

Agnė: Tai čia labai aišku. Tokia, kokia Amerikos ateitis. (O kokia?) Visos imperijos žlunga, kai pasiekia tam tikrą lygį.

Sigita: Aš tai nežinau. Stengiuosi negalvoti, tiesiog praeinu… Ir keista kartais, ir pikta. Bet šiaip nekreipiu dėmesio. Kai turėsiu daug pinigų ir proto neturėsiu, tai eisiu i McDonald’ą. (O taip bus?) Ai, nežinau (juokiasi).

• Ką veiktumėt su 1 euru Egipte?

Sigita: O negalima atsidurti Gruzijoj? (Kodėl Gruzijoj?) Nes ten daug gero kino, vyno ir šiaip. Nusiprikčiau vyno ir arbūzų :). (O po to?) Suvalgyčiau ir ieškočiau, kokiu traukiniu grįžt :).

Agnė: O reikėtų namo grįžt? (Nesvarbu.) O ten daug galima nusipirkt? Bandyčiau išsiderėt kelionę po dykumą. Būtų įdomu – tiesiog kitaip, kitoks patyrimas. Nesu mačius dykumos, man atrodo, ten kaip patekus į kitą planetą. Aplinkui nėra nieko.

• Kuo pavaišintum netikėtai užsukusius vaikino tėvus?

Agnė: Maistu? (Juokiasi abi.) Turiu vyno šaldytuve.

Sigita: Aš turiu tokią dėžutę, kurioje dažniausiai yra šokolado arba saldainių, ją visada galima atidaryt. O šiaip, jei žinočiau, kad ateis, tai iškepčiau pyragą su avižom. Sveikuolišką, kurį vienintelį moku ir kuris man niekad neiškyla, bet gal stebuklingai iškiltų stresinėj situacijoj.

• Kas tau yra namai?

Sigita: Man tai yra labai daug. Vos kelias savaites pabuvusi čia, Vilniuje, supratau, kad r e i k i a grįžti. Nauja aplinka, nepažįstami žmonės ėmė erzinti ir jaučiau, kad pati kitus pradedu erzint. Susikroviau daiktelius ir išvažiavau. Nes man tiesiog reikėjo. Neįsivaizduodavau, kaip žmonės 18 metų pragyvenę kažkokioj vietoj, po mėnesio grįžę jaučias kaip svečiuose. O man yra taip, kad ten viskas kvepia manim, visi mano daiktai, viskas sudėliota taip, kaip tik man vienai suprantama ir net visa netvarka man beveik gyvybiškai reikalinga – man visada namie buvo gerai. O dabar daiktai po truputį keliauja į Vilnių, lyg ir nyksta mano ženklai iš Mažeikių, bet man visad gera ten grįžti, nes namai asocijuojasi su atostogom. Labai myliu savo namus. Čia dar nevadinu savo namais, nors kartais imu pagauti save sakant „einu namo“, čia dar nėra apibrėžties, kažkokia nevisai aiški vieta, kur stovi daiktai, lova, ir tiek. Bet jau prisijaukinau sieną: susikroviau lentynas, prisiklijavau nuotraukų ir dabar tai daugiau mažiau mano kampas. Aišku, trūksta erdvės, bet kažkaip prisitaikau. Tačiau namai man reiškia labai labai daug. Kol kas šituo klausimu kažkokia maišatis.

Agnė: Man tai tokia vieta, kur grįžęs atsipalaiduoji, negalvoji nieko, niekur kitur nebereikia eit. Pavyzdžiui, būti svečiuose malonu, bet vis tiek mintis – ne namai. Norisi grįžt. Net sunku paaiškint žodžiais, ką turiu galvoj. Atsijungus jauties. Užsidarai ir jauti, kad tai tavo erdvė. O kai grižtu į Šiaulius, tai net nebesijaučiu kaip namuose.

• Kaip apibudintumėt save trim žodžiais?

Sigita: Mmm, ne, negeras klausimas. (Kodėl?) Trys žodžiai yra per mažai ir reiktų labai ilgai galvot. Ir kam tos apibrėžtys? (Na, kas šauna pirma į galvą?)

Agnė: Man pirmi žodžiai angliški: I can feel. (Kodėl?) Nežinau, tai apibūdina viską, ką jaučiu. Apibūdina, kad esu žmogus. Pirmi šovė į galvą – kodėl angliški? (Vabalienės įtaka :))

Sigita: Man gal „neapibrėžtas“, nes labai nemėgstu apibrėžčių ir įvardinimų. Kažkodėl sakau vyrišką giminę. Čia dėl to, kad žmogus gal. „Atviras“, ta prasme, kad imlus viskam. Daugiau mažiau viskam, nes iš esmės viskas domina – nuo mokslo iki menų. O trečias… Nežinau. (Trečias „nežinau“?:) „Susivėlęs“, bet tai nebūtinai išorėj, šiaip.

Ačiū :)