„Taip, daugiau jokių kiaulystės dėsnių!“ – tai vieną kartą mums ryžtingai pažadėjo gerb. profesorė Elena Macevičiūtė, šiuo metu gyvenimo laiką bei laisvalaikį leidžianti kitame Baltijos jūros krante – Švedijoje. Taigi siūlome susipažinti su viena iš skandinavų tautų, taip pat dėstytojos talentais, interesais, gyvenimo taisyklėmis ir kitais reiškiniais...

Akademinėse karjerose pilna atsitiktinumų. Vieną dieną aptikau skelbimą internete, kad Švedijos bibliotekininkystės ir informacijos mokslų mokykla (bendras Buroso universitetinio koledžo ir Gotenburgo universiteto padalinys) ieško informacijos vadybos vyr. dėstytojo. Nusiunčiau dokumentus, nes tikėjausi pakvietimo pokalbiui. Be to, buvo įdomu sužinoti, kas yra tarptautinis akademinis konkursas. Taigi gavau pasiūlymą dirbti, kuris vis dėlto privertė ilgai svarstyti: amžius, kalba, sveikata, šeima – viskas buvo „prieš“. Mąsčiau, jei atsisakyčiau, tai visą likusį gyvenimą sukčiau galvą, kaip ten būtų buvę, jeigu... Todėl ir sutikau pusmečiui. Dabar taip įpratau prie darbo dviejuose universitetuose ir klajokliško gyvenimo, kad ilgesnį laiką sunkiai nusėdžiu vienoje vietoje.

Vilniaus universitete teko dėstyti tiek daug ir tokių įvairių dalykų, kad tai viena iš priežasčių, dėl kurių nesinori grįžti. Būdavo taip, kad nieko nespėji ir pradedi jaustis šarlatanu, kai stovi prieš auditoriją pervargusi kaip šuo ir bandydama susigaudyti, kokie studentai sėdi ir kokį dalyką jiems dėstai. Bet visa tai nusverdavo faktas, jog dėsčiau ir dabar dėstau labai mėgiamus ir įdomius dalykus: tarpkultūrinę komunikaciją, pasaulinę komunikaciją, komunikacijos teoriją, informacijos vadybą leidėjams bakalaurams, anksčiau – bibliografijos teoriją ir informacinę heuristiką.

Mes, studentai, turime puikią galimybę sužinoti, kokie esminiai studijų ir dėstymo skirtumai tarp Lietuvos ir Švedijos. Ką galėtumėte papasakoti apie tai?

Matau skirtumus studijų organizavimo ir administravimo, didaktikos, universitetinių paslaugų, dėstytojų bendradarbiavimo srityse. Ir Lietuvoje, ir Švedijoje savi privalumai ir trūkumai. Sunku atskirti, kurie iš jų pagrindiniai. Mano nuomone, esmė yra tai, kad Švedijoje ir studentai, ir dėstytojai žino, jog svarbiausias asmuo yra studentas. Tuo paremta labai skirtinga studijų samprata: studentai studijuoja, o dėstytojas yra tik tarpininkas, kuris privalo studijų procesą palengvinti ir padaryti kuo vaisingesnį, nurodyti kryptis ir mokymosi būdus, nukreipti mąstymo procesą ir pasiūlyti kriterijus, kuriais studentai gali matuoti savo pažangą. Studentų aktyvumas kelia labai didelius reikalavimus dėstytojams. Tiesa, nepaisant didelio studentų, dėstytojų vaidmenų ir santykių skirtumo, švedų studentų mokslo rezultatai nuo lietuvių studentų rezultatų labai nesiskiria. Be to, švedų studentai nemoka lietuviškai, o tai labai didelis ir niekuo nekompensuojamas trūkumas :).

Kokie studentai yra švedai? Koks jų požiūris į studijas, gyvenimą?

Studentai visur yra studentai: jauni, mobilūs, mėgstantys gerai pasilinksminti, keliauti, vertinantys sportą ir meną, meilę ir seksą, siekiantys gero gyvenimo kiekvienas pagal savo supratimą.

Galbūt Švedijoje daugiau studentų (ir kitų žmonių) linkę manyti, kad gali ir privalo daryti poveikį visuomenės gyvenimui, universitetams ir kitoms visuomenės institucijoms. Todėl jie rimtai žiūri į tokius dalykus, kaip demokratija, lygiateisiškumas ir lygybė, aplinkos apsauga ir visuotinė gerovė, asmens laisvė ir žmogaus teisės, – visa tai, kas daugeliui mūsų visuomenėje tėra tušti žodžiai, naivuolių arba idealistų problemos. Antra vertus, Švedijoje studentai turi daugiau galimybių studijuoti. Mokslas čia nemokamas, o iš studijų paskolos galima gyventi. Tačiau baigę mokyklą, stoti į aukštąsias skuba nedaugelis. Kelti vestuvių irgi neskuba. Reikia pakeliauti, padirbėti, apsispręsti, ką studijuoti ir kuria linkme kreipti gyvenimą.

Kas Jums patinka ir nepatinka svečioje šalyje? Kokie Švedijos žmonės?

Švedijoje patinka valstybės, visuomenės ir kiekvieno atskiro žmogaus požiūris į gamtą ir kultūrą. Kai atsiduri prie ežero, ant kurio šoka 10 000 gervių, ir sužinai, kad žmonės jį restauravo ir dabar visi aplinkui ūkininkauja taip, kad jis vėl nemirtų, staiga suvoki, kokie svarbūs mūsų visų veiksmai. Kai šalia Vilniaus didumo miesto iš ežero gali semti ir gerti nevirintą vandenį, tai puoli tikrinti, ar tik nepatekai į kokį optimistinį fantastinį filmą.

Na, o žmonės Švedijoje labai drovūs, nelengva su jais susieiti. Labai griežtai atskirtos darbo ir privataus gyvenimo sritys. Po darbo prasideda visai kitas gyvenimas su kitais žmonėmis. Atvykėliams tai labai neparanku, nes apsunkina bendravimą. Bet visi labai neformalūs. Mūsų rektorius buvo Saidas, o dabartinė rektorė Lena. Jei staiga paklaustumėt jų pavardžių ir akademinių titulų, tai turėčiau gerokai pagalvoti, kol prisiminčiau tokias nereikšmingas smulkmenas.

Keisčiausias patiekalas – pūdyta silkė: smirda ligi dangaus ir valgyti ją galima tik atvirame ore, nes iš namų tokio kvapo neišnaikinsi visą pusmetį. Bet skonis visai neblogas :).

Ką veikiate po paskaitų (darbo)? Kokie Jūsų interesai?

Interesai kinta. Mėgstu keliauti, visai neseniai grįžau iš Islandijos. Gražiu oru klajoju Žuvėdijos keliais, kartais su draugu stebiu paukščius. Mėgstu vandenį: vasarą maudausi jūroje ir ežeruose, žiemą – baseine

Labai mėgstu skaityti. Dabar baigiu antrąjį Nealo Stephensono baroko ciklo tomą „Sumaištis“ („Confusion“). Važiuoju į Gotenburgo teatrus, parodas ir koncertus, bet nedažnai – trūksta laiko. Mėgstu virti valgyti – stebinu visus tuo, kad gyvendama viena Burose gaminuosi pietus namie. Dažnai kviečiuosi svečių, kurie išbando mano kūrybos patiekalus. Nepaisant to, visi priima pakartotinius kvietimus, nes dar vaišinu ir lietuviškais etnografiniais gėrimais. O dėl jų švedai ir labiau surizikuotų :).

Kokias savo asmenines savybes išskirtumėte?

Pati negaliu nieko apie save pasakyti, bet aplinkiniai sako, kad esu protinga (nors tokia nesijaučiu), darbšti ir atsakinga (mano galva, tai labai nepatogūs gyvenime bruožai). Priskirčiau save prie intelektualinių avantiūristų, nes daug negalvodama puolu į visokias man nepažįstamas sritis. Tai labai netinkama strategija žmogui, darančiam mokslinę karjerą. Bet šia prasme esu godi – jei koks projektas, kelionė, naujas kursas, konferencija ar vertimas atrodo įdomu, tai taip gaila praleisti progą, kad imuosi kartais visai neįmanomų dalykų.

Ar turite ypatingų gabumų, talentų? Kas, Jūsų nuomone, yra talentingas žmogus?

Turiu talentą kalboms, bet jo niekada rimtai nepuoselėjau, nors pasinaudojau gana neblogai. Sako, kad visi vaikai vienodi, bet aplinka sustiprina ir išryškina vieną kurį sugebėjimą labiau negu kitus, kurį ir laikome tuo ypatingu talentu. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet pažįstu labai daug žmonių, kurie pražudė savo vaikystės ir jaunystės talentus. Visi žino, kad norint pasiekti gerų rezultatų bėgimo ar baseino takelyje, reikia treniruotis. Jei turi tam talentą, tai dar daugiau treniruojiesi, nes iš tavęs daugiau ir tikimasi. Tas pats galioja ir kito pobūdžio talentams. Nenaudojami, netreniruojami jie nyksta. O greičiausiai nyksta protiniai talentai, ir kuo toliau, tuo greičiau. Bet sakoma, kad lėčiausiai sensta balerinos kūnas ir mokslininko protas...

Jūsų gyvenimo „auksinė taisyklė“.

Draudžiama: žeminti žmogaus orumą. Visa kita leidžiama.

Linksmiausias jaunystės nuotykis.

Turėjau puikų šunį, raudonąjį airių seterį Šeilą. Kartą atėjo į svečius kelios draugės, susėdom prie kavos puodelių kažką aptarinėti. Girdžiu, šuo kažką graužia koridoriuje. Reikėtų keltis ir pažiūrėti, ar kartais ne viešnių batus tvarko, bet tingisi. Tai ir sakau draugėms pusbalsiu: „Šeila mane kartais baisiai nervuoja. Na, ką jai reikštų atnešti ir parodyti, ką graužia?...“. Sulig tais žodžiais į kambarį ir įtapnoja mano šunytė. Prieina, padeda prieš mane ant žemės apgraužtą kaulą ir atsisėda priešais taip meiliai meiliai žiūrėdama. Nuo to laiko mano draugių niekas negalėjo įtikinti, kad Šeila normali kalė, o ne mutantė „protuolė“ :).

Ką vertingiausio gavote, pasiėmėte iš studijų laikų, universiteto?

Įprotį mokytis visada ir iš visų.

Kokia dovana Jus „išverstų iš koto“?

Visai neseniai „išvertė iš koto“ šešiamečio Kristupėlio (anūko ekvivalentas) padovanota jo paties tapyta drobė. Pirma apstulbino, kad tai buvo visiškai netikėta, o antra, taip profesionalu, kad niekas iš pamačiusių netiki, jog tai tapė vaikas. Antra vertus, labai apsidžiaugiau ir skaitmeniniu fotoaparatu, išankstine kalėdine dovana. Svarbiausia, kas „verčia iš koto“ – nuoširdus mylimųjų dėmesys.

Vienas iš Merfio dėsnių sako: „Daiktas sugenda tada, kai būna labiausiai reikalingas“. Ar sutinkate su Merfiu? Gal žinote, kodėl taip nutinka?

Na, tai visuotinio dėsnio, lietuviškai vadinamo „kiaulystės dėsniu“, atvejis. O su dėsniais, ypač visuotiniais, nepasiginčysi. Klausimas „kodėl“ keliamas pasiekus aukščiausią mokslinės brandos lygį. Iškilmingai pasižadu: tai bus svarbiausia problema, kurią pradėsiu tyrinėti, jei tapsiu Lietuvos Mokslų Akademijos nare. Jei netapsiu, pabandysiu įkalbinti tuo užsiimti prof. D. Kauną, bet reikės surasti Mažosios Lietuvos kultūrinį aspektą :).

Dėkojame dėstytojai už nuotaikingą ir įdomų interviu... :)

< Buvęs		Kitas >