Koks turėtų būti KF SA pirmininkas? Akiniuotas moksliukas su atsakymais į visus klausimus? O gal šiaip koks „saviakas“, garsėjantis ne mokymosi pasiekimais, o nenuilstančia veikla fakultete ir už jo ribų? Galbūt užtenka tik akytėm pamirksėt ir tu – studentiškosios visuomenės vedlys? Turbūt šių klausimų „kas būtų, jeigu būtų“  virtinė ne vienam iš Jūsų neleidžia ramiai miegoti naktimis. Bet galas nemigai! Visa tiesa apie tikrąjį pirmininko fenomeną – su naujai iškepta atstovybės „bose“ Egle Mozūraityte.

Šiek tiek informacijos bendram išprusimui

Ką kiekvienas doras Komunikacijos fakulteto studentas turėtų žinoti apie Tave?

Na, visų pirma turbūt tai, kad aš – Eglė Mozūraitytė. Esu antrakursė informologijos studentė. Komunikacijos fakultetą pasirinkau atsitiktinai, tačiau nė trupučio nesigailiu dėl šio pasirinkimo. Jaučiu, kad tai – mano vieta.

Koks Tavo gimtasis miestas?

Aš kaunietė, bet apie Vilnių svajojau jau seniai. Labai džiaugiuosi, kad įstojau būtent čia.

Ką veiki gyvenime?

Studijuoju, pirmininkauju KF SA, dirbu ir stengiuosi bent profilaktiškai grįžti namo. Laisvo laiko pertekliumi tikrai nesiskundžiu, bet kol kas suspėju visur.

Kur dirbi?

Dirbu skambučių centre, kur atsakinėju į žmonių skambučius. Tai gan paprastas darbas, tačiau turi nemažai perspektyvų. Tikiuosi vėliau dirbti tai, kas būtų dar glaudžiau susiję su studijomis. Džiugu, kad darbo grafikas labai lankstus ir nekyla problemų derinant su studijomis.

Kam, Egluže, Tau KF SA?

Kiek laiko esi KF SA? Ką spėjai joje nuveikti?

Į atstovybės veiklą įsitraukiau per pernai vykusias Informacijos dienas. Iš pradžių teko ir popierius pakarpyt, ir plakatų darymu užsiiminėt, tačiau vėliau „įsisukau“ labiau. Dirbau su projektais organizuojant laisvalaikį („Feel The Heat“ ir t.t.). Pavasarį darbas atstovybėje buvo truputį aprimęs, tačiau prasidėjus vasarai plušėjome su fuksų stovkės organizavimu, vėliau prasidėjo „ID’08“ bei metų projektų rengimo darbai. Taigi prieš gerus metus įsisukusi į šią „karuselę“, joje tebesu iki šiol.

Ką Tau duoda veikla studentų atstovybėje?

Visų pirma, įgyji patirties. Tiek organizuojant kitų darbą, tiek besimokant paskirstyti savo laiką. Čia išmokstama dirbti komandoje, kurioje susirenka labai daug skirtingų žmonių. Reikia lavinti gebėjimą bendrauti, su visais sutarti. Taip pat mokaisi motyvacijos pagrindų: kaip žmones motyvuoti dirbti, veikti, nesėdėti vietoje, išsiaiškinti, kuri sritis geriausiai tinka kiekvienam. Įgyta patirtis yra išties neįkainojama ir verta to laiko ir pastangų, kurias įdeda kiekvienas atstovybės narys.

Kodėl nusprendei kandidatuoti į KF SA pirmininkus?

Iš pradžių galvojau kandidatuoti tik į koordinatoriaus pareigas. Tačiau vėliau susimąsčiau, kad išties turių savybių, kurių reikia atstovybės pirmininkui. Be to, į šią veiklą žiūriu pakankamai rimtai. Noriu būti naudinga fakulteto bendruomenei ir padaryti kuo daugiau jos labui. Turbūt tai ir pastūmėjo mano kandidatūrą į šias pareigas.

Kokių savybių reikia pirmininkui?

Pirmininkas neturi bijoti ginti ne tiek savo, kiek visos bendruomenės, kuriai jis atstovauja, nuomonės. Reikia ir pasitikėjimo savimi ir tuo, ką darai. Būtina mokėti daryt kompromisus, nes tas, kuris „užsispiria kaip ožys“, ne tik neduoda naudos, bet ir kenkia kolektyvui. Komunikabilumas, mokėjimas sutarti su įvairiausiais žmonėmis, atsakomybės prisiėmimas – tai ne tik pirmininkui būtinos savybės, bet ir žodžio „vadovas“ sinonimai. (Visas šias savybes turi?) Na taip, tikiuosi.

Nebijai užgriuvusios atsakomybės?

Viskas užgriuvo gana netikėtai. Tikėjomės kažkokio pereinamojo laikotarpio, tačiau visi darbai supuolė vienu metu. Iš pradžių buvo labai sunku. Gąsdino tai, kad gali niekur nespėti, ne viską padaryti. Bet turim labai šaunią komandą, su kuria dabar jau niekas nebebaisu. Be to, padeda ir Saulius (buvęs KF SA pirmininkas), kuris visur kol kas palydi, padeda patardamas. Taip truputį po truputį tą atsakomybę krauniesi ant pečių ir pratiniesi. Manau, susidorosiu.

Kaip sekasi darbuotis tokiame mergaitiškame kolektyve? (Visos valdybos narės – merginos)

Labai puikiai! Mergaitės be galo fainos. Visos kartu kimba į darbus. Jaučiu, kad formuojasi labai vieninga komanda. (O berniukų netrūksta?) Na, mes galvojam, kad šauniai susišnekėsim ir vien mergaitiškai. O jei šiaip reikės vaikinų (stalui panešti ar vinį į sieną įkalti), tai atstovybėj jų tikrai netrūksta.

Ar žadi ką nors keisti atstovybėje?

Keisti iš pagrindų nieko nereikia, nes tada ir atstovybė nebebūtų atstovybė. Be abejo, visada yra tobulintinų dalykų. Reikia skatinti komandinį darbą, kurti kuo daugiau informatyvių ir naudingų projektų, kurie jungtų atstovybę su visa mūsų studentų bendruomene. Nesinori, kad KF SA būtų atskiras darinys. Dabar tai truputį jaučiasi, nes ne visi žino, kas yra ta studentų atstovybė ir „su kuo ji valgoma“. Skatinsime bendradarbiavimą. Norime būti atviri kiekvienam studentui. Juk toks ir turėtų būti šios organizacijos tikslas.

Šis tas pikantiškesnio...

Į ką krypsta Tavo žvilgsnis pirmąkart sutikus žmogų?

Į plaukus ir batus. Nors šiaip nesu ta, kuri sprendžia apie žmogų iš išvaizdos. Vis tiek man reikia su žmogumi pabendrauti, kad galėčiau susidaryti kažkokią nuomonę.

Kaip atsipalaiduoji po sunkios darbo dienos? Kadangi dabar dažniausiai tenka namo grįžti apie pirmą valandą nakties (darbai, darbeliai, darbelyčiai), tai vienintelis noras būna kristi į lovą. Už darbingą dieną save palepinu šokoladu. Be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jei netyčia turiu daugiau laisvo laiko, stoviu kokią valandą ar pusantros duše po šilto vandens srove. Tai nuteikia labai raminančiai. Padeda ir muzikos terapija ar puodelis karštos aromatingos arbatos.

Kai buvai maža, kuo norėjai tapti užaugusi?

Svarbiausias kriterijus – kad būčiau įžymi (šypsosi). Buvo svajonių ir apie žymios balerinos, ir apie žymios archeologės, ir net apie žymios mažojo golfo žaidėjos profesiją. Tačiau visada žinojau, kad niekada nebūsiu mokytoja ar gydytoja. Žinoma, dabar tokios „įžymios“ svajonės tik kelia šypseną. Svarbu ne tai, ar tave visi žinos, o tai, ką tu padarysi. Norėčiau padaryti kažką didelio ir įsimintino. Tam, kad kažkas po manęs liktų.

Kokią vietą Tavo gyvenime užima menas?

Esu gan aktyvi meno „vartotoja“: labai mėgstu klausytis muzikos, domėtis naujienomis muzikos pasaulyje, patinka žiūrėti spektaklius, eiti į koncertus, dailės parodas, stebėti šokio sukurtą šou. „Kultūrinimasis“ yra svarbi mano gyvenimo dalis. (O pati meno nekuri?) Na, dailininkė iš manęs tikrai nelabai kokia. Kartais mėgėjiškai parašau blog‘e, bet tai yra tiesiog rašymas sau. Nors ketvirtoje klasėje esu gavusi „Geriausio rašinėlio“ apdovanojimą... Be to, būdama mažutė pradėjau rašyt bent penkias knygas (kiekvienos po porą pirmųjų puslapių). (Tai gal sulauksime ir rimtos Tavo knygos?) Kol kas tikrai labai anksti apie tai kalbėt, bet... kodel gi ne?

Robinzonas Kruzas išgyveno negyvenamoje saloje visiškai vienas. Sugebėtum?

Niekaip. Aš esu žmonių žmogus. Bendravimo man reikia kaip oro. Be būrio draugų sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą. Grįžtamasis ryšys tiesiog būtinas (ech... nebus Danieliaus Defo herojaus iš mūsų pirmininkės).

Šventė, kurios neįsivaizduoji be buvimo su šeima.

Žinoma, Kalėdos. Gaila, kad dabar jos taip sukomercintos. Ši šventė man asocijuojasi su artimųjų susibūrimu, gausiu vaišių stalu ir jaukiais pokalbiais. Na, dar gimimo dieną švenčiu dukart. Iš pradžių atiduodu duoklę šeimai ir giminaičiams, o paskui – šventė draugams.

Galimas tik vienas atsakymo variantas: geras spektaklis, geras koncertas ar geras „grand tūsas“?

Nelengvas pasirinkimas. Vietą ir laiką „pasitūsint“ galima atrasti bet kada. Abejočiau tarp spektaklio ir koncerto. Vis dėlto renkuosi koncertą, nes, kaip minėjau, būtent muzika yra mano silpnybė.

Kokią save įsivaizduoji po 50–ties metų?

Labai fainą bobutę. Stengsiuos nesusenti, būti jaunatviška, aktyvi, nes toks mano gyvenimo būdas. Esu ekspresyvus, spontaniškas žmogus. Man reikia judraus gyvenimo. Niekada nebūsiu ta, kuri kiauras dienas sėdi prieš televizorių ir mezga anūkams kojines.

Rudeninė depresija – mitas ar realybė?

Manyčiau, mitas. Visiems būna duobių, kai atrodo, kad lyg ir nieko blogo nenutiko, tačiau blogai jautiesi, tau negera, kažko trūksta. Taip nutinka daugeliui, bet nebūtinai rudenį. (O Tau tokių blogų dienų būna?) Visiems jų būna, tad ir aš ne išimtis. (Kas tokiomis dienomis visgi gali priversti Tave nusišypsot?) Mano šuo. Jis labai juokingas. Ir šiaip gyvūnas niekada nepriekaištauja, nekiša savo nuomonės, tiesiog prisiglaudžia ir guli, o tai labai ramina.

Kokia buvai mokykloje?

Tokia pati: aktyvi, visur dalyvaujanti, bendraujanti, vis skubanti, lekianti, nenustygstanti vietoje. Dabar gal jau šiek tiek surimtėjau, į kai kuriuos dalykus ėmiau žiūrėti kitaip. Smulkmenos nebėra tokios reikšmingos kaip anksčiau.

Su kuo norėtum užstrigti lifte?

Su Johnny Depp‘u. (Kodėl?) Tai kad jis labai gražus. (O jei kalbėtume apie realesnius kandidatus?) Na, tada su tėčiu. Su juo visada yra apie ką pakalbėt. Žinau, kad su šiuo žmogumi nuobodu tikrai nebūtų, tad ir laikas lifte neprailgtų.

Ko Tave išmokė studentiškas gyvenimas?

Valgyti makaronus (juokiasi). O jei rimtai, pirmiausia – savarankiškumo. Namuose ir valgyti būdavo padaryta, ir kambarius mama sutvarkydavo, mokytis paragindavo, o dabar viską tenka daryti pačiai. Reikia kartkartėmis įspirt sau į sėdynę, kad neapsileistum.

Tai va tokia, mielieji, mūsų naujoji komunikuojančios studentijos vedlė į geresnį rytojų. Nei akiniuota, nei įžymi (kol kas), nei tik „klink klink“ technika žavinti aplinkinius. Tai tiesiog aktyvi ir šneki mergaičiukė, rimtai nusiteikusi kovoti su visais bloga linkinčiais dėdėm, kad tik kasdiena mažai šio pasaulio skruzdėlytei, vardu  Studentas,  būtų kuo šviesesnė. Kaip jai seksis, pamatysime jau netrukus...

 

< Buvęs		Kitas >