| Su vienais bendraujame, nes jie spinduliuoja žavesiu, su kitais – dėl protingų minčių bagažo. O štai mano pašnekovė, VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto dėstytoja Jelena Saikovič, puikiai derina anksčiau įvardintas savybes: nepaliaujamai šypsosi, turi ką pasakyti, bet svarbiausia – moka tai padaryti. Pusvalandukas su ja nepastebimai prabėgo daugiausiai bekalbant apie bendravimo subtilybes. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad straipsnis turėtų patikti tiems, kurie susiduria su meilės reikalais ir gilinasi į juos. Susidomėjote? Skaitykite toliau. |  |
Rimtoji dalis
Pirmakursiams dėstote Komunikacijos įgūdžius. Ar seniai domitės bendravimu, kūno kalba ir panašiais dalykais? Nuo ko viskas prasidėjo?
Apskritai dėstau ryšius su visuomene bei informacijos verslą. Bet gavau pasiūlymą dėl Komunikacijos įgūdžių kurso ir pagalvojau: „Kodėl gi ne, man bendravimas patinka“. Taip viskas ir prasidėjo. Nesakau, kad labai norėjau pati, bet pasinaudojau pasiūlymu ir dabar dėstau bei domiuosi.
Netenka išgirsti nuomonių, kad Komunikacijos įgūdžiai yra pernelyg abstraktus mokslas? Ką tokiais atvejais atsakote?
Žmonės galvoja, kad tai ne tiek abstraktus, kiek nerimtas dalykas. Vis dėlto manau, kad to reikia, ypač studijuojantiems Komunikacijos fakultete. Daugelis galbūt geba parašyti gerą kursinį ar mokslinį darbą, bet pristatinėdami jį pasimeta ar tiesiog nemoka to padaryti.
Palyginkite bendravimą praeityje ir bendravimą šiais laikais. Kuria linkme viskas krypsta?
Bendravimas perėjo daug etapų: kai galėjome viską sakyti, kai bijojome kažką pasakyti, kai mūsų kalba buvo iš tikrųjų cenzūruojama. Šiandien galime daug apie ką kalbėti. Atsiranda lyderių, kurie kalba, ir mes suvokiame, kad jie lyderiai, tikime jais. Galėčiau pasakyti, kad šiais laikais mes labai gerai gyvename, kiekvienas gali laisvai reikšti mintis ir kiekvieną reikėtų tiesiog išgirsti.
Koks turi būti žmogus visuomenėje, kad jį būtų galima laikyti lyderiu? Koks yra charizmatiškas žmogus? Čia dabar sklando toks žodis…
Mhm, sklando sklando. Tikrai nesakysiu teorijos. Tiesiog žmogumi lyderiu aš tikiu, kai jis kalba. Jis vertas pagarbos ir leidžia kitam pasisakyti. Kuris tiki kitų nuomone ir leidžia žmogui veikti, įkvepiantis ir bendraujantis natūraliai. Atviras, besišypsantis. Daug ką galėčiau pasakyti, bet kadangi matau tą žmogų prieš akis… (O lyderiu gali būti bet kas? Dainininkas, rašytojas, pardavėjas?) Kalbant apie profesiją – taip. Nesvarbu, ar tai pardavėjas, ar mokslininkas.
Svarbiau gebėjimas bendrauti ar intelektas? Juk būna, kad išsilavinęs žmogus nemoka reikšti minčių, o kitas prasisuka ir nebūdamas toks išprusęs.
Svarbu ir žinios, ir bendravimas. Studentai galėtų pasakyti, kad yra dėstytojų, kurie turi labai daug žinių, informacijos, bet paskaitos nuobodžios. Rašai rašai rašai, skaitai skaitai skaitai, o to laisvo bendravimo ir nėra. Kai kurie dėstytojai labai atvirai bendrauja, turi daug praktinių pavyzdžių, bet galbūt neturi tiek daug teorinių žinių.
Jausmingoji dalis
Nagi užteks tų rimtų temų. Kaip parodyti žmogui kūno kalba ar netiesiogiai pasakyti, kad jį myli? Kaip įžvelgti kito stiprius jausmus?
Ach. Na čia jau tikrai labai… (Praktinis klausimas?) Toks klausimas… Kiekvienas žmogus turėtų suprasti pats, ar jį myli, ar ne. Kita vertus, jei žmogus nori su tavimi bendrauti, tu jam rašai SMS, jis su tavim bendrauja, tai jau tikrai yra ženklas. (Sukluskite!) Jei žmogus pasako, kad nespėja, yra pavargęs po darbo, tai jau negerai. Jeigu myli žmogų, tikrai rasi laiko parašyti, paskambinti, pabendrauti. Dar daugiau, jeigu žmogus įsimylėjęs ar tu jam patinki, jis gali nustebinti kitokiu bendravimu. Pavyzdžiui, parašyti ne elektroninį, o paprastą laišką. Galbūt…
Klausau Jūsų ir man taip viskas atrodo pažįstama. Norisi, kad tęstumėte. Miela atpažinti kažką.
Galima suprasti iš tos pačios kūno kalbos. Jei žmogus su jumis bendrauja, žiūri jums į akis. Ir nedrąsus žvilgsnis gali reikšti meilę. Žingsnis į meilę gali būti ir paprasčiausias prisilietimas. Per paskaitas kalbėjau ir kalbėsiu apie bendravimo zonas, kurių yra kelios. Šiuo atveju paminėsiu intymiąją zoną. Esant meilei galima įžengti į kito žmogaus erdvę. Prisilietimai, akių kontaktas, bendravimas, bet kas gali būti lemtinga.
Koks būtų Jums idealus meilės prisipažinimas? Neseniai girdėjau apie atvejį, kuomet kino teatre prieš filmą vaikinas ekrane parodė merginai savo prisipažinimo filmuką.
Agaaa, šitą aš irgi girdėjau. Hm. (O galbūt, kai žmogų myli, tai nėra taip svarbu?) Ne, labai svarbu! Tu jį myli, žinai, kad žmogus myli tave, bet yra svarbu, kad jis TAI pasakytų. Pliusas, kai žmogus nustebina, nes tikrai vertinu staigmenas. Gali parašyti laišką, atsiųsti gėlių ar kitaip nustebinti. Esu įsitikinusi, kad žmogus turi pasakyti žodžius: „Aš tave myliu“. Gali prieit ir nustebinti, o galbūt surengti romantišką vakarienę su gėlėmis, šampanu ir panašiai. Žmogus turi pasakyti. Tiesiog „Aš tave myliu“ (Afekrishalehou?).
Hm...
Neturi klausimų? :D (Turiu turiu, nesijaudinkit)
Komunikatyvioji dalis
Sakoma, kad sukryžiavęs rankas žmogus užsidaręs ir pan. Visi tai žinome, bet ar taip tikrai yra? Ar tikrai kūnas taip susijęs su žmogaus pasąmone, mąstymu?
Kartais būna, kad šalta. Bet skirtingose situacijos žmogus skirtingai elgiasi. Aš kai atsisėdau priešais, galbūt sukryžiavau kojas ar pan. Tarsi turi kitaip elgtis, bijai, kad paklaus ir neatsakysi į klausimą (na jau, nereikia bijoti, tie žurnalistai ne tokie ir baisūs). Iš ženklų galima suprasti, ar žmogus bijo, ar susijaudinęs, ar nepasiruošęs, ar meluoja. Iš tikrųjų puikiai matosi.
Ar nebūna, kad kūno kalbos subtilybių žinojimas trukdytų bendrauti?
Atvirkščiai. Kai pradėjau dėstyti šitą kursą labai daug sužinojau. Stebiu studentus. Kai žmogus sukryžiuoja rankas, tai dar nereiškia vieno dalyko. Galbūt jisai užsidaręs, bijo, o gal miega. Tiesiog tą pasakau ir studentas atsigauna. Man įdomiau gyventi, kai aš matau kūno kalbą ir nebijau paklausti, ar iš tikrųjų taip yra. Kol kas man tai yra pažinimas ir aš mokausi.
Kadangi studijuoju leidybą, negaliu nepaklausti, ar skaitote knygas ir jei taip, tai kokias? Ar tai profesinė literatūra, ar…?
Galiu pasakyti, kad vaikystėje tikrai skaičiau labai labai daug. Kai buvau dar mažytė, skaičiau romanus ir panašiai. Bet kai pradėjau studijuoti… Grožinė literatūra taip ir liko nežinia kur, tad dabar dominuoja profesinė literatūra, netgi daugiau straipsnius iš duomenų bazių, ne knygas skaitau. Tai nėra gerai, nes kartais norisi tiesiog paskaityti romaną ar detektyvą, bet nežinau kada, nėra laiko (O gal bevalgant, kaip kad Svaras daro?).
Ar geras rašytojas būtinai ir geras oratorius?
Nepatikrintas faktas, bet manau, kad ne. Čia tas pats kaip ir su mokslininkais ar pranešėjais. Yra gerų mokslininkų, jie atlieka tyrimus, rašo gerus straipsnius, bet kaip kalbėtojai jie tiesiog nuobodūs. Kartais parašyta puikiai, bet kai pradeda kalbėti… Dėl to iš pažiūros nerimtos bendravimo paskaitos reikalingos visiems. Kaip ir mūsų prezidentui… Tikriausiai žinote, kad prezidentai lanko komunikacijos įgūdžių kursus. Jiems reikia mokėti pasitikti svečią, bendrauti, tinkamai atsisveikinti, įteikti vizitinę kortelę ir taip toliau.
Kaip vertinate virtualų bendravimą? Įdomu, ką manote apie kitą plotmę, kai puikiai bendraujate realiai.
Nieko neturiu prieš ir tikrai nesakysiu, kad tai blogas dalykas, kad turime jo atsisakyti. Neee. Labai daug žmonių iš tikrųjų suranda savo antrąsias puses. Jei kalbėtume apie minusus, galima paminėti, kad pamirštame gramatiką, rašome be lietuviškų raidžių, vartojame angliškus žodžius, bet aš iš tikrųjų neturiu nieko prieš. Man tinklaraščiai, facebook’ai atrodo geras dalykas. Tik reikia pasirinkti vieną būdą, kad bendravimas būtų efektyvus.
Virtualiame pasaulyje žmogus gali būti kitoks negu realiame gyvenime. Kaip Jūs vertinate tą faktą? Gal iš esmės gerai, kad žmogus gali atskleisti save iš kitos pusės?
Dažniausiai taip ir būna, kad žmonės kitaip elgiasi virtualiame gyvenime. Galima truputį pažaisti, o gal žmogus toks ir yra, bet realiame gyvenime jam nepavyksta atsiskleisti. Gal žmonės mano, kad jis yra tylenis, pilkas, neįdomus, o iš tikrųjų toks nėra. Kita vertus, būna taip, kad kai kurie turi virtualų gyvenimą ir gyvena tik tenai, tuomet jau galima teigti, kad tai yra liga ir jeigu pažįstate tokį žmogų, tiesiog bandykite jį ištraukti iš ano gyvenimo. Vertinu virtualų gyvenimą, kalbant apie mokslinį bendravimą. Kai reikia dirbti, kontaktuoti su studentais. Laisvalaikiu virtualaus gyvenimo mažiau.
Žmogus turi penkis pagrindinius jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Kaip jie veikia žmonių bendravimą?
Yra žmonių, kuriems nesvarbu, kas parašyta, jie turi išgirsti „aš tave myliu“ ar „tu gavai dešimt balų“ ir viskas. Kitam svarbu kvapas. Jei kalbėtume apie meilę, yra žmonių, kurie įsimyli pagal kvapą. Kiti skaito tekstus ir regos pagalba atsimena. Kiekvienas žmogus turi žinoti, kas jam yra pirmoje vietoje. Mano bendravimo pagrindas yra vaizdas.
Mokėjimas įtaigiai bendrauti, be abejo, gali būti panaudotas ir blogiems tikslams. Ką apie tai galėtumėte pasakyti?
Blogai blogai… Iš tikrųjų vertinu atvirą bendravimą tarp studentų ir dėstytojų. Man patinka, kai studentas gali ateiti ir bendrauti laisvai. Koks skirtumas, kad tu esi dėstytojas. Galbūt tik tas, kad kažkiek daugiau žinai. Tik man tikrai nepatinka, kai žmogus žino, kad aš linkusi bendrauti su studentais ir ateina, gražiai su manimi bendrauja ir sako, kad negalėjo kažko padaryti, kuria istorijas. Jei tai apgaulė, tiesiog nemalonu.
Jus sunku paveikti?
Bendraujant visada galima kažko pasiekti. Tai yra blogai, bet taip yra. Tiesiog veikiamam žmogui reikia atskirti ir žinoti, ko jis nori. Vertinant studentus būna sunku, kai žmogus bendrauja su tavimi, rašo, tai kaip jį tuomet įvertinti? Nesinori ir nuskriausti, gal žmogus puikus pašnekovas ir studentas, o tu jį blogai vertini…
Po pokalbio su Jelena Saikovič mano galvoje liko dar nemažai klaustukų. Tikiuosi, jog ir Jūs, perskaitę šį interviu, susimąstysite apie tai, kaip bendraujate su aplinkiniais, o mylimiesiems rasite daugiau laiko ir pagaliau pasakysite, kad juos mylite. Beje, jei dar nesupratote, įmantrus žodis „afekrishalehou“ viena iš Afrikos kalbų tereiškia elementarų „Aš tave myliu“. O gal pakankamai geras būdas prisipažinti?.. Palieku Jus su Jūsų mintimis. Juk ir tyla be galo svarbi.
Pirmakursiams dėstote Komunikacijos įgūdžius. Ar seniai domitės bendravimu, kūno kalba ir panašiais dalykais? Nuo ko viskas prasidėjo?
Apskritai dėstau ryšius su visuomene bei informacijos verslą. Bet gavau pasiūlymą dėl Komunikacijos įgūdžių kurso ir pagalvojau: „Kodėl gi ne, man bendravimas patinka“. Taip viskas ir prasidėjo. Nesakau, kad labai norėjau pati, bet pasinaudojau pasiūlymu ir dabar dėstau bei domiuosi.
Netenka išgirsti nuomonių, kad Komunikacijos įgūdžiai yra pernelyg abstraktus mokslas? Ką tokiais atvejais atsakote?
Žmonės galvoja, kad tai ne tiek abstraktus, kiek nerimtas dalykas. Vis dėlto manau, kad to reikia, ypač studijuojantiems Komunikacijos fakultete. Daugelis galbūt geba parašyti gerą kursinį ar mokslinį darbą, bet pristatinėdami jį pasimeta ar tiesiog nemoka to padaryti.
Palyginkite bendravimą praeityje ir bendravimą šiais laikais. Kuria linkme viskas krypsta?
Bendravimas perėjo daug etapų: kai galėjome viską sakyti, kai bijojome kažką pasakyti, kai mūsų kalba buvo iš tikrųjų cenzūruojama. Šiandien galime daug apie ką kalbėti. Atsiranda lyderių, kurie kalba, ir mes suvokiame, kad jie lyderiai, tikime jais. Galėčiau pasakyti, kad šiais laikais mes labai gerai gyvename, kiekvienas gali laisvai reikšti mintis ir kiekvieną reikėtų tiesiog išgirsti.
Koks turi būti žmogus visuomenėje, kad jį būtų galima laikyti lyderiu? Koks yra charizmatiškas žmogus? Čia dabar sklando toks žodis…
Mhm, sklando sklando. Tikrai nesakysiu teorijos. Tiesiog žmogumi lyderiu aš tikiu, kai jis kalba. Jis vertas pagarbos ir leidžia kitam pasisakyti. Kuris tiki kitų nuomone ir leidžia žmogui veikti, įkvepiantis ir bendraujantis natūraliai. Atviras, besišypsantis. Daug ką galėčiau pasakyti, bet kadangi matau tą žmogų prieš akis… (O lyderiu gali būti bet kas? Dainininkas, rašytojas, pardavėjas?) Kalbant apie profesiją – taip. Nesvarbu, ar tai pardavėjas, ar mokslininkas.
Svarbiau gebėjimas bendrauti ar intelektas? Juk būna, kad išsilavinęs žmogus nemoka reikšti minčių, o kitas prasisuka ir nebūdamas toks išprusęs.
Svarbu ir žinios, ir bendravimas. Studentai galėtų pasakyti, kad yra dėstytojų, kurie turi labai daug žinių, informacijos, bet paskaitos nuobodžios. Rašai rašai rašai, skaitai skaitai skaitai, o to laisvo bendravimo ir nėra. Kai kurie dėstytojai labai atvirai bendrauja, turi daug praktinių pavyzdžių, bet galbūt neturi tiek daug teorinių žinių.
Jausmingoji dalis
Nagi užteks tų rimtų temų. Kaip parodyti žmogui kūno kalba ar netiesiogiai pasakyti, kad jį myli? Kaip įžvelgti kito stiprius jausmus?
Ach. Na čia jau tikrai labai… (Praktinis klausimas?) Toks klausimas… Kiekvienas žmogus turėtų suprasti pats, ar jį myli, ar ne. Kita vertus, jei žmogus nori su tavimi bendrauti, tu jam rašai SMS, jis su tavim bendrauja, tai jau tikrai yra ženklas. (Sukluskite!) Jei žmogus pasako, kad nespėja, yra pavargęs po darbo, tai jau negerai. Jeigu myli žmogų, tikrai rasi laiko parašyti, paskambinti, pabendrauti. Dar daugiau, jeigu žmogus įsimylėjęs ar tu jam patinki, jis gali nustebinti kitokiu bendravimu. Pavyzdžiui, parašyti ne elektroninį, o paprastą laišką. Galbūt…
Klausau Jūsų ir man taip viskas atrodo pažįstama. Norisi, kad tęstumėte. Miela atpažinti kažką.
Galima suprasti iš tos pačios kūno kalbos. Jei žmogus su jumis bendrauja, žiūri jums į akis. Ir nedrąsus žvilgsnis gali reikšti meilę. Žingsnis į meilę gali būti ir paprasčiausias prisilietimas. Per paskaitas kalbėjau ir kalbėsiu apie bendravimo zonas, kurių yra kelios. Šiuo atveju paminėsiu intymiąją zoną. Esant meilei galima įžengti į kito žmogaus erdvę. Prisilietimai, akių kontaktas, bendravimas, bet kas gali būti lemtinga.
Koks būtų Jums idealus meilės prisipažinimas? Neseniai girdėjau apie atvejį, kuomet kino teatre prieš filmą vaikinas ekrane parodė merginai savo prisipažinimo filmuką.
Agaaa, šitą aš irgi girdėjau. Hm. (O galbūt, kai žmogų myli, tai nėra taip svarbu?) Ne, labai svarbu! Tu jį myli, žinai, kad žmogus myli tave, bet yra svarbu, kad jis TAI pasakytų. Pliusas, kai žmogus nustebina, nes tikrai vertinu staigmenas. Gali parašyti laišką, atsiųsti gėlių ar kitaip nustebinti. Esu įsitikinusi, kad žmogus turi pasakyti žodžius: „Aš tave myliu“. Gali prieit ir nustebinti, o galbūt surengti romantišką vakarienę su gėlėmis, šampanu ir panašiai. Žmogus turi pasakyti. Tiesiog „Aš tave myliu“ (Afekrishalehou?).
Hm...
Neturi klausimų? :D (Turiu turiu, nesijaudinkit)
Komunikatyvioji dalis
Sakoma, kad sukryžiavęs rankas žmogus užsidaręs ir pan. Visi tai žinome, bet ar taip tikrai yra? Ar tikrai kūnas taip susijęs su žmogaus pasąmone, mąstymu?
Kartais būna, kad šalta. Bet skirtingose situacijos žmogus skirtingai elgiasi. Aš kai atsisėdau priešais, galbūt sukryžiavau kojas ar pan. Tarsi turi kitaip elgtis, bijai, kad paklaus ir neatsakysi į klausimą (na jau, nereikia bijoti, tie žurnalistai ne tokie ir baisūs). Iš ženklų galima suprasti, ar žmogus bijo, ar susijaudinęs, ar nepasiruošęs, ar meluoja. Iš tikrųjų puikiai matosi.
Ar nebūna, kad kūno kalbos subtilybių žinojimas trukdytų bendrauti?
Atvirkščiai. Kai pradėjau dėstyti šitą kursą labai daug sužinojau. Stebiu studentus. Kai žmogus sukryžiuoja rankas, tai dar nereiškia vieno dalyko. Galbūt jisai užsidaręs, bijo, o gal miega. Tiesiog tą pasakau ir studentas atsigauna. Man įdomiau gyventi, kai aš matau kūno kalbą ir nebijau paklausti, ar iš tikrųjų taip yra. Kol kas man tai yra pažinimas ir aš mokausi.
Kadangi studijuoju leidybą, negaliu nepaklausti, ar skaitote knygas ir jei taip, tai kokias? Ar tai profesinė literatūra, ar…?
Galiu pasakyti, kad vaikystėje tikrai skaičiau labai labai daug. Kai buvau dar mažytė, skaičiau romanus ir panašiai. Bet kai pradėjau studijuoti… Grožinė literatūra taip ir liko nežinia kur, tad dabar dominuoja profesinė literatūra, netgi daugiau straipsnius iš duomenų bazių, ne knygas skaitau. Tai nėra gerai, nes kartais norisi tiesiog paskaityti romaną ar detektyvą, bet nežinau kada, nėra laiko (O gal bevalgant, kaip kad Svaras daro?).
Ar geras rašytojas būtinai ir geras oratorius?
Nepatikrintas faktas, bet manau, kad ne. Čia tas pats kaip ir su mokslininkais ar pranešėjais. Yra gerų mokslininkų, jie atlieka tyrimus, rašo gerus straipsnius, bet kaip kalbėtojai jie tiesiog nuobodūs. Kartais parašyta puikiai, bet kai pradeda kalbėti… Dėl to iš pažiūros nerimtos bendravimo paskaitos reikalingos visiems. Kaip ir mūsų prezidentui… Tikriausiai žinote, kad prezidentai lanko komunikacijos įgūdžių kursus. Jiems reikia mokėti pasitikti svečią, bendrauti, tinkamai atsisveikinti, įteikti vizitinę kortelę ir taip toliau.
Kaip vertinate virtualų bendravimą? Įdomu, ką manote apie kitą plotmę, kai puikiai bendraujate realiai.
Nieko neturiu prieš ir tikrai nesakysiu, kad tai blogas dalykas, kad turime jo atsisakyti. Neee. Labai daug žmonių iš tikrųjų suranda savo antrąsias puses. Jei kalbėtume apie minusus, galima paminėti, kad pamirštame gramatiką, rašome be lietuviškų raidžių, vartojame angliškus žodžius, bet aš iš tikrųjų neturiu nieko prieš. Man tinklaraščiai, facebook’ai atrodo geras dalykas. Tik reikia pasirinkti vieną būdą, kad bendravimas būtų efektyvus.
Virtualiame pasaulyje žmogus gali būti kitoks negu realiame gyvenime. Kaip Jūs vertinate tą faktą? Gal iš esmės gerai, kad žmogus gali atskleisti save iš kitos pusės?
Dažniausiai taip ir būna, kad žmonės kitaip elgiasi virtualiame gyvenime. Galima truputį pažaisti, o gal žmogus toks ir yra, bet realiame gyvenime jam nepavyksta atsiskleisti. Gal žmonės mano, kad jis yra tylenis, pilkas, neįdomus, o iš tikrųjų toks nėra. Kita vertus, būna taip, kad kai kurie turi virtualų gyvenimą ir gyvena tik tenai, tuomet jau galima teigti, kad tai yra liga ir jeigu pažįstate tokį žmogų, tiesiog bandykite jį ištraukti iš ano gyvenimo. Vertinu virtualų gyvenimą, kalbant apie mokslinį bendravimą. Kai reikia dirbti, kontaktuoti su studentais. Laisvalaikiu virtualaus gyvenimo mažiau.
Žmogus turi penkis pagrindinius jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Kaip jie veikia žmonių bendravimą?
Yra žmonių, kuriems nesvarbu, kas parašyta, jie turi išgirsti „aš tave myliu“ ar „tu gavai dešimt balų“ ir viskas. Kitam svarbu kvapas. Jei kalbėtume apie meilę, yra žmonių, kurie įsimyli pagal kvapą. Kiti skaito tekstus ir regos pagalba atsimena. Kiekvienas žmogus turi žinoti, kas jam yra pirmoje vietoje. Mano bendravimo pagrindas yra vaizdas.
Mokėjimas įtaigiai bendrauti, be abejo, gali būti panaudotas ir blogiems tikslams. Ką apie tai galėtumėte pasakyti?
Blogai blogai… Iš tikrųjų vertinu atvirą bendravimą tarp studentų ir dėstytojų. Man patinka, kai studentas gali ateiti ir bendrauti laisvai. Koks skirtumas, kad tu esi dėstytojas. Galbūt tik tas, kad kažkiek daugiau žinai. Tik man tikrai nepatinka, kai žmogus žino, kad aš linkusi bendrauti su studentais ir ateina, gražiai su manimi bendrauja ir sako, kad negalėjo kažko padaryti, kuria istorijas. Jei tai apgaulė, tiesiog nemalonu.
Jus sunku paveikti?
Bendraujant visada galima kažko pasiekti. Tai yra blogai, bet taip yra. Tiesiog veikiamam žmogui reikia atskirti ir žinoti, ko jis nori. Vertinant studentus būna sunku, kai žmogus bendrauja su tavimi, rašo, tai kaip jį tuomet įvertinti? Nesinori ir nuskriausti, gal žmogus puikus pašnekovas ir studentas, o tu jį blogai vertini…
Po pokalbio su Jelena Saikovič mano galvoje liko dar nemažai klaustukų. Tikiuosi, jog ir Jūs, perskaitę šį interviu, susimąstysite apie tai, kaip bendraujate su aplinkiniais, o mylimiesiems rasite daugiau laiko ir pagaliau pasakysite, kad juos mylite. Beje, jei dar nesupratote, įmantrus žodis „afekrishalehou“ viena iš Afrikos kalbų tereiškia elementarų „Aš tave myliu“. O gal pakankamai geras būdas prisipažinti?.. Palieku Jus su Jūsų mintimis. Juk ir tyla be galo svarbi.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
