2008 mokslo metų pradžia padvelkė naujais vėjais Žurnalistikos institute (ŽI), nes direktoriaus pareigas užėmė prof. Žygintas Pečiulis. Nespėjus užsimiršti naujienoms pateikiame Jums, mieli skaitytojai, interviu su naujuoju instituto vadovu apie Paryžių, darboholizmą, „Prusto pyragaičius“ ir ne tik. Tad skaitykite toliau...

Visų pirma noriu paklausti, kaip jaučiatės tapęs Žurnalistikos instituto direktoriumi?

Negalėčiau įvardinti kokio nors vieno momentinio jausmo... Jau ne kartą esu viešai sakęs, kad anksčiau buvo keletas pasiūlymų tapti ŽI direktoriumi, bet  tada dar nesutikau. O kai buvęs direktorius buvo pakviestas užimti KF dekano pareigas, palengva atėjo supratimas, kad, matyt,  atėjo laikas užimti šias pareigas. Tikrai nesijaučiau varu varomas.  

Kokie Jūsų ateities planai ir darbai šiose pareigose? 

Labai platus klausimas, bet jau dabar yra daug sumanymų, vieni didesni, o kiti mažesni. Pavyzdžiui, vienas iš mano mažų darbelių, kurį aš norėjau padaryti vos atėjęs čia – atidaryti ŽI kiemelį Maironio gatvėje 7. Taip pat dar vienas mažas noras yra turėti savo patalpose kavos aparatą, tik nežinau, ar to nori studentai (mes jo labai norėjome ir pagaliau turime!!!:) – aut. past.). Na, tai ūkiški reikalai, bet turiu ir kitų sumanymų, pavyzdžiui, kondulgencinės žurnalistikos projektas, kuris turėtų būtų netrukus pradėtas. Tai projektas, kuomet skirtingų specializacijų studentai daro bendrą darbą įvairia raiška (t. y. raštu, žodžiu, garsu ir vaizdu). Taip pat norėčiau, kad mūsų „Universiteto žurnalistas“ išeitų periodiškai, o ne tik tada, kai studentai parengia darbus. Manau, tai skatintų studentų kūrybiškumą.

O ar lieka Jums laiko pomėgiams, t. y. laisvalaikiui?

Kitaip nei daugelis žmonių aš nemėgstu nei uogauti, nei grybauti. Miške pasijuntu blogai nuo pernelyg tyro oro bei nuo to, jog vos įžengus į mišką mane visą sukandžioja uodai  ir visokie kiti mašalai.

Žinote, aš rašau apie televiziją, tad daugelis mano, kad žiūrėti ir rašyti apie televiziją yra laisvalaikio praleidimo būdas, kad vien tik ilsiuosi. Tad šitaip manant galima padaryti išvadą, jog aš vien tik ilsiuosi. Negalėčiau teigti, jog per pastaruosius keletą metų daug laiko skyriau poilsiui, nes nuo 2002 m. išleistos net trys mano knygos bei kelios dešimtys straipsnių. Nuo biurokratinių dalykų likęs laikas būtent ir buvo skirtas šiems darbams. Nesiūlau studentams imti mane kaip pavyzdį, nes, tiesą sakant, nemoku ilsėtis ir atsipalaiduoti.

Mano ritualas, kurį galėčiau įvardinti kaip savo pomėgį – bent kartą per metus nuvažiuoti į Paryžių, į tokį mažą mažą knygynėlį, kuriame įsigyju tik ten randamos literatūros apie žurnalistiką, komunikacijas. Tas knygas skaitau visus metus, bet mano skaitymas yra gan neįprastas. Pirmas etapas – skaitydamas pasibraukiu žymekliu svarbesnes vietas, antras – perrašau pasibrauktą tekstą kompiuteriu. Toks „konspektas“ užima 10–15 Word‘o puslapių. O trečiasis žingsnis – tai informacijos perkėlimas į „Power Point“ prezentaciją. Toks „informacijos virškinimas“ užima gan daug laiko, bet manau, jog labai puiku, kai pomėgį galima suderinti su darbu.

Gal galėtumėte išskirti vieną ar keletą mėgstamų knygų?

Kadangi knygų yra tiek daug, kad net per visą gyvenimą neįmanoma būtų perskaityti... Tad nesilaikau tokio principo kaip kiti žmonės, kurie sugeba įvardinti tik vieną knygą, kurią galėtų skaityti daug kartų.

Aš neturiu mėgstamos knygos, bet visai priešinga situacija yra kelionėse, nes yra keletas vietų pasaulyje, kuriose galėčiau lankytis vėl ir vėl. Neturiu jokio geografinio azarto apsilankyti vis naujose vietovėse. Mane žavi atpažįstamumo principas, mėgstu vis naujai „perskaitinėti“ pamėgtas vietas.

O kurie miestai Jus labiausiai žavi? 

Pirmoje vietoje, žinoma, Paryžius: yra tekę ten trumpai pagyventi ir dar daug kartų pabuvoti. Paryžius mane traukia savo kultūra, dar mokykloje prancūzų kalbos vadovėlio vienoje iliustracijoje pamatyti „bukinistų“ (knygų pardavėjų) atvaizdai man tapo lyg nepasiekiama svajone, vaizdu iš pasakos. Tačiau dabar, kai vaikštinėju Senos pakrante ir matau „bukinistų“ dėžes, visad prisimenu tą mokyklinį vadovėlį...

Na o antroje vietoje gražiausių pasaulio vietų sąraše turbūt būtų Roma.

O kas Jums primena vaikystės laikus? 

Retorikoje yra naudojamas toks psichologinis posakis – „Prusto pyragaičiai“. Prusto knygoje aprašomas momentas, kai herojus sėdi ir geria arbatą, valgo „Madlenos“ pyragaičius ir prisimena vaikystę. Bet man labiausiai vaikystę primena vienas nuotykis.

Aš gimiau kaime, mama dirbo mokytoja ir būdamas 5-6 metų jau buvau perskaitęs visas kolūkio kontoroje įsikūrusios bibliotekos vaikiškas knygas. Prisimenu, kad turėdavau eiti per labai didelį slėnį (bent tada jis man atrodė be galo didėlis, klaidus bei baugus) ir kol eidavau tuos du kilometrus pasiėmęs knygas iš bibliotekos, spėdavau jas perskaityti, tad grįžęs namo jau galėdavau eiti atgal.

Mano didžiausias prisiminimas yra tas, kad man buvo labai gėda, nes nemokėjau pasirašyti, tad parašą man atstodavo paprastas kryžiukas. Taip pat labai įsiminė ta diena, kai atėjau i biblioteką man pasakė, kad jau nebėra vaikiškų knygų, kurias galėčiau skaityti, o knygų iš suaugusiųjų skyriaus man negalėjo duoti.

Man atrodo, jog tada buvau didesnis skaitytojas nei dabar. Didžiausią dalį knygų savo gyvenime perskaičiau vaikystėje.

Kokia buvo Jūsų svajonių profesija vaikystėje? 

Kiek tik save prisimenu, visad tik apie žurnalisto profesiją svajojau. Ir mano svajonė išsipildė – įstojau į žurnalistiką. Jei dabar turėčiau rinktis, kur stoti, turbūt savo sprendimo nekeisčiau.

Ar esate lankęsis www.komfakas.lt?

Taip, žinoma esu. Įėjęs iškart pajunti „studentišką kvapą“, smagu jog www.komfakas.lt  ir „Universitas vilnensis“ yra labai skirtingi, tad atitinka skirtingus bendruomenės poreikius.

Mūsų svetainėje yra skiltis „Gera vietelė“. Gal ir Jūs galėtumėte pasidalinti savo „Gera vietele“ su mūsų skaitytojais?

Manau, ne kiekvienas ŽI studentas, studijuojantis senamiestyje (o tiksliau Mickevičiaus ir Maironio kiemeliuose prie pat Onos bažnyčios, Bernardinų vienuolyno), susimąsto, kad  vaikšto pačia istorija. Tegu žurnalistai fiksuoja šias akimirkas ir suvokia jog mūsų institutas yra gera vietelė. Jaunuoliai, nebūkit seniai ir niurgzliai, džiaukitės tuo, ką turite!