„Nors viešumos nemėgstu, netikėtas fakulteto studentų įvertinimas reikalingas pagarbos,“ – sako dėstytoja Marija Stonkienė, sužinojusi apie mūsų norą paimti iš jos interviu. Turiu nuvilti visus, kurie aklai vaikosi apie dėstytoją sklandančių mitų: nors kažkada ir prasitarė mėgstanti žalią spalvą, nė kiek nesidžiaugia visaip bežaliuojančiais studentais, bandančiais jai įtikti. Paprastas patarimas: būkite paprastesni. Natūralumas gali būti vertybė net ir „stovintiems aukščiau už mus“.

• Ar Jus lengva išprovokuoti?

Atvirkščiai – labai sudėtinga. Tačiau sveiko proto argumentams tikrai esu atvira. Beprotiškoms idėjoms – taip pat.

• Kodėl nustebote sužinojusi, kad tapote savaitės žmogumi?

Tikrai nustebau. Ir pirmiausia todėl, kad tikrai yra labiau savaitės, mėnesių ir net metų žmonių už mane. (Vis tas kuklumas :))

• Koks Jūsų zodiako ženklas? Ką jis pasako apie Jūsų charakterį, temperamentą?

Netikiu, kad zodiako ženklas gali ką nors pasakyti apie konkretaus žmogaus charakterį – norisi tikėti, kad kiekvienas žmogus savitas ir nepakartojamas. Be to – yra pakankamai daug „horoskopų sistemų“. Vienu metu labai populiarūs buvo kiniečių sistemos horoskopai – pagal gimimo metus ir mėnesį galėjai prisiskirti save kokiam nors gyvūnui. Tuo metu, kai tik apie šiuos horoskopus sužinojome, aš tapatinausi su „drakonu“, vėliau, kai teko pasiskaityti daugiau apie tai, – teko transformuotis į „žiurkę“, po to į „kiškį“. Ir kas smagiausia – tų ženklų žmonių charakterių aprašai man labai tiko, visų. Tai galbūt reiškia, kad joks zodiako ženklas nieko tikro apie žmogaus charakterį nepasako.

• Kai manote, kuo buvote praėjusiame gyvenime? Kuo norėtumėte būti kitame?

Jau prieš tai buvusiu klausimu bandote išsiaiškinti polinkį į misticizmą – buvo astrologija, dabar reinkarnacija :). Neprisimenu, ar praėjęs gyvenimas buvo. Ir kuo buvau praėjusiame gyvenime – neprisimenu, ir tuo labai džiaugiuosi, nes prisiminimai dažnai įpareigoja. Kitame gyvenime, jei toks būtų, baobabu būti nenorėčiau (pasiklausius rusų bardo Vysockio dainų), o kitkuo – kodėl gi ne. Visokios patirtys įdomios.

• Žmogus turi daug socialinių vaidmenų, įpareigojančių atitinkamai elgtis. Ar Jūs paklūstate taisyklėms ar mėgstate laužyti stereotipus? O galbūt Jūs visada esate tokia pati?

Su savo socialinių vaidmenų rinkiniu elgiuosi įvairiai – kai kuriems paklūstu, kai kuriuos laužau. Privalomoms taisyklėms paprastai paklūstu, net jei jos man ir nepriimtinos, tačiau visuomet bandau pagal galimybes jas pakeisti. Stereotipų nemėgstu ir jais nesivadovauju.

• Kuo svajodavote būti užaugusi? Kaip ėmėtės dėstytojos „amato“? Mylite savo darbą?

Svajonės apie tai, kuo būsiu užaugusi, buvo labai įvairios, tačiau, kai atėjo tas svarbusis apsisprendimo momentas – pasirodė, kad per mažai buvo svajota, nes atsivėrusių pasirinkimo galimybių jokia svajonė nesukonkretino. Viena galiu pasakyti: svajonė, kuri siejama su tuo, kuo nori būti, neturi mirti jau įgijus vieną specialybę ar profesiją. Šie laikai tokie, kad mokytis ir save tobulinti galima ir reikia nuolat. O tai reiškia, kad gali vis iš naujo kuo nors būti. Niekada negalvojau, kad būsiu dėstytoja. Ir dabar dar tikrai nežinau, ką reiškia būti dėstytoja, kokia ja esu, kokia norėčiau ir turėčiau būti. Šiandiena labai stipriai keičia mokymą/ mokymąsi ir tai turi poveikį savojo darbo vertės suvokimui. Ir, aišku, meilei tam darbui. Kolei kas darbo socialinės vertės kaita meilės darbui dar nesumažino, ir vidinio vertinimo, ir pagarbos. Nors kai pagalvoji – greičiausiai ta meilė vienpusė. Dėstytojų darbo vertinimas – atlyginimų sistema Lietuvoje – tą labai puikiai parodo. Dėstytoja tapau labai atsitiktinai. Šiam darbui mane pastūmėjo ir paskatino profesorius Arūnas Augustinaitis, pasiūlęs pabandyti šią veiklą. O pabandymo periodas kiek užsitęsė.

• Kaip manote, ką reikėtų keisti studentų ir dėstytojų bendravime ir bendradarbiavime? Atėjęs iš mokyklos ne vienas pasigenda artimesnio ryšio su dėstytojais... Ar manote, kad taip ir turi būti? O gal išvis nesutinkate su šiuo teiginiu?

Artimesnis ryšys su dėstytoju – labai artimo ar stipraus neturėtų būti, kaip ir labai tolimo ar silpno. Mokykloje ryšys su mokytoju nuo pirmosios iki paskutiniosios klasės natūraliai silpnėja. Būtų keista ir nenatūralu, jei aukštojoje mokykloje būtų stiprus ryšys tarp dėstytojo ir studento. Čia ryšiai turi būti kokybiškai kitokie, ne guru ir mokinio, o pagalbininko mokantis ir norinčio mokytis. Studentų ir dėstytojų bendravimą ir bendradarbiavimą reikėtų keisti žmogaus vertinimo ir didesnės pagarbos jam linkme - abiejų šių žmonių.

• Koks Jūsų požiūris į studentus? Kaip sutramdote nepaklusniuosius?

Labai teigiamas mano požiūris į studentus. Labai džiaugiuosi, kad jauni žmonės renkasi Vilniaus universitetą, Komukacijos fakultetą studijoms. Ką reiškia nepaklusnūs studentai – ar tie, kurie nenori studijuoti? Jų tramdyti nereikia, jiems reikia sudaryti sąlygas ir suteikti galimybes jų norų išsipildymui. O jei kalbama apie tuos, kurie nenustygsta jiems neįdomių paskaitų metu – tai tramdyti pirmiausia reikia save ta linkme, kad būtų įdomu, o jei ir tai nepadeda – bent trumpam apsikeisti su „nesutramdomaisiais“ vietomis.

• Ką veikiate už universiteto durų?

Gyvenu savo asmeninį gyvenimą. Labai privatų.

• Pasidalinkite savo vaikystės ir jaunystės įspūdžiais.

Šviesi vaikystė ir šauni jaunystė, kurios leidžia mylėti vaikus ir suprasti jaunus žmones. (Detalės patenka į privatumo zoną :))

• Kokių išdaigų esate iškrėtusi?

Visokių, bet prisipažinti dar nenorėčiau – ne tokia pagyvenusi esu, kap atrodau :).

• Ar mokydamasi ir studijuodama nusirašinėdavote?

Vieną kartą, studijuodama. Ir dėl to man dabar kartais nesmagu, kai tą dėstytoją sutinku universiteto koridoriuose ir vis pagalvoju – kaip lengvai pasidaviau pagundai. Tuo metu atrodė, jog aplinkybės tokios, kad nepasinaudoti jomis būtų tiesiog nuodėmė.

• Didžiausios Jūsų aistros. Kaip jos kito bėgant laikui?

Mėgau vandenį, keliones ir knygas. Dabar mėstu keliones ir knygas, bet ir šie pomėgiai kinta: ir knygos, ir kelionės jau kitos.

• Kaip save palepinate? Ar dažnai?

Lepinu kelionėmis. Dažnai – kiekvieną vasarą.

• Jūsų svajonių diena.

Gera kompanija, daug šilumos, daug vandens ir jokių darbų atidavimo terminų artimiausią savaitę.

• Kam negalite atsispirti? Kaip pavergti Jūsų širdį?

Tarsi ir bet kam galiu atsispirti, nors ką žmogus gali žinoti. Dėl širdies pavergimo – kartą taip nevykusiai pajuokavau, kad graži spalva yra žalia, tai dabar studentai visus savo darbus į žalius aplankus sega. Akyse žalia. Norėčiau pasinaudoti suteikta galimybe viešai išsisakyti ir visiems pranešti – visos spalvos man gražios. Kiekvieno žmogaus širdį pavergia sveikas protas, padorumas ir nuoširdumas. Manąją taip pat.

• Gražiausios gėlės.

Didelės baltos chrizantemos. Ir tulpės. Ir žibutės. Ir lauko gėlės gražios. Ir visos kitos. Visos gėlės gražios.

• Jums brangiausia dovana.

Šeima, vyras, mano du vaikai, gyvi tėvai, draugai – pačios brangiausios gyvenimo dovanos.

• Mėgstamiausias valgis. Gal ir receptą pasakytumėte?

Neturiu mėgstamiausio. (Tai ir recepto negausime?..)

• Jūsų vietelė.

Kavinė „Klo“ Berlyne. Ne estetams. Ir jumoro jausmą reikėtų turėti. Gurmaniškos virtuvės taip pat ten nėra. Tai tiesiog smagi vietelė, kur tam atėjimo kartui susidaro mini bendruomenė. Ir aplinka „prikolna“.

• Kartais sakoma: „Jaunas ir kvailas“. Ką Jūs manote? Galbūt dabar norėtumėte paskleisti tam tikrų tiesų, kad nereikėtų laukti, kol „užaugsim ir suprasim“?

Jauni taip pat protingi. Ir vis protingesni. Gyvenimo tiesas kiekvienas turėtų rašyti savas. Tas bendrąsias žinome ir be vyresniųjų paskleidimo.

Pastabos pabaigai: doc. Marija Stonkienė provokacijoms nepasiduoda, atsiskleisti iki galo nelinksta, tačiau būtent tokia aura ir žavi, (ne)duodama peno smalsiesiems. O toliau... valia Jūsų interpretacijoms. Plius viešas padėkos žodis apklaustajai lektorei.