Doc. Remigijų Misiūną vadinate atsargiu ir paslaptingu. Gal antroje mūsų pokalbio dalyje tarp eilučių rasite šį jo įvaizdį pagrindžiančių argumentų. O gal net pamiršite, ko ieškote... Viena aišku, nusiteikite sugrižti į spaliukų, tarybinės armijos laikus ir...

• Jūs buvot spaliukas?

Tai aišku. Niekas neklausdavo, nori ar nenori. „Visa klasė nuo rytojaus bus pervesta į pionierius. Nenori? Vesk tėvus.“ Tėvai turi paaiškint kodėl. Jei galvodavo apie vaiko ateitį, nesipriešindavo, nes stojant į aukštąją reikėjo rekomendacijos. Mano rekomendacijoje buvo toks sakinys: „Kaip komjaunuolis, ne visada principingas“. Tai daug reiškė. Juolab, kad norėjau į žurnalistiką. (Aš irgi norėjau, bet neįstojau...) Tai ir gerai! Teatleidžia man žurnalistai, bet aš manau, kad su žurnalistika yra taip: baigsit bakalaurą ir tada jau galit stoti į žurnalistikos magistrantūrą. Turėsit vieną stiprų pagrindinį išsilavinimą. Yra toks dalykas, kaip žurnalistų specializacija. Pavyzdžiui, žurnalistiką baigusį paskiria dirbti į penktą puslapį apie teisę, o jo žinios – nulis.

• Minėjot, kad buvot armijoje...

Latvijoj tarnavau. Psichologiškai tai labai blogai. Ką reiškė tarnavimas... Su jūsų kartos vaikinais negalėčiau susikalbėt apie tarnybą armijoj. Patirtys visai kitokios: į klausimą, kodėl pabėgai iš jos, atsako: „Šeštadienį namo neišleisdavo“. O tada keleriems metams išveždavo... (Kokiu istoriniu metu Jūs tarnavote?) Gen. sekretorių mirimo metu. Buvo labai smagūs laikai. Atsimenu, mes sėdim, valgom, vienas kareivis ateina ir sako: „Toks dalykas atsitiko... Įsivaizduojat, kas atsitiko?“ O aš: „Jo, žinau, gen. sekretorius numirė“. Andropovas buvo, atrodo... Sako: „Iš kur žinai?“. O aš nežinojau, tiesiog spėjau. Na ką, senį 80 metų išrenka – vos gyvas... Tai kas gali būti baisaus? Aišku, kad numirė vadas, jiems – tragedija. Lietuviams, latviams, estams – juokas buvo, o rusams – pasaulio pabaiga, karas bus... Atsimenu, tą mėnesį, kai aš atėjau, rusai numušė Pietų Amerikos „Boingą“: karinis lėktuvas pasiklydo, skrido virš Sachalino salos ir rusai jį numušė su 300 keleivių. Kilo didžiulis skandalas. Tarybų valdžia pasakė, kad jie nutraukė nusiginklavimo derybas su amerikiečiais. „Jei amerikiečiai nori karo – kariausim“... Ir tuo metu žmogus patenki į visą šitą reikalą. Aš tarnavau priešlėktuvinėj gynyboj, buvom pirmasis gynybos ešalonas. Buvo paskaičiuota (vėliau neoficialiai sužinojom), kad kilus karui būtume gyvenę penkiolika minučių. Per penkiolika minučių mus būtų sudaužę. Dar atlaikytume, kol užnugaris būtų pasiruošęs. Buvome mirtininkai. Po to sėdi ir galvoji, kokio bieso čia mirti. Jau geriau į Afganistaną važiuot... Iš pradžių džiaugiesi, kad nepatenki į Afganistaną, o po to, kai patenki į tokią situaciją... Skaitėt Parulskio „Tris sekundes dangaus“? Paskaitykit truputuką, gal kai ką suprasit. Aš šnekėjau su Sigitu, bandėm kažką išsiaiškint. Aš jam prisipažinau, kad pats jo knygos neskaičiau, ir ilgai neskaitysiu, kad nepaveiktų... Šiaip esu skaitęs jo žiaurią poemą apie armiją. Ten viskas taip surašyta... Jis išėjo į armiją būdamas pakankamai garsus savo aplinkoj poetas ir pateko į desantininkus... Poetas-desantininkas. Tai kažkas... Kaip tigras su volunge. (O kas yra desantininkas?) Tai tas, kurį iš lėktuvo naktį išmeta su parašiutu nežinia kur ir jis turi kariauti... Man teko matyti du poetus, kurie praėjo armiją. Parulskis liko gyvas. Aišku, ta tarnyba labai pakeitė jo kūrybą. Bet jis liko kūrėjas. Pažinojau ir kitą poetą, kuris išeidamas buvo gana garsus, jo eilėraščius dainuoja iki šiol, bet po armijos jis nieko nebeparašė – jį sutraiškė kaip kūrėją.

• Kokiom sąlygom jūs gyvendavot armijoj?

Man nepasisekė – mes gyvenom pelkėj. Mes... Čia ilga istorija. Buvo tokių draugų, kurie gyveno du metus ant jūros kranto. Beje, su Vaišniu mes kartu tuo pačiu traukiniu grįžom iš armijos. Nors tarnavom vienam daliny, bet skirtingose vietose. Čia ir yra tas skirtumas tarp kartų, todėl sunku išaiškint. Šalia tragedijų buvo tokių komiškų dalykų, kad iki šiol prisimeni ir juokiesi. Į jūsų interviu neįmanoma sudėt. Trumpai – aš buvau armijoj. Ji iki šiol mane persekioja, jaučiu to pasėkmes. Bet neįsivaizduoju, kaip kitaip mano gyvenimas būtų susiklostęs. Kuo toliau, tuo mažiau gailiuosi, kad ten buvau. Baigiau pirmą kursą, ir išvažiavau – dviems metams akademinių atostogų. Dar vieną 1988 metų vasarą tarnavom tarybinėj armijoj Pabradėje su lietuviškom trispalvėm.

• Kokią atsimenate savo vaikystę?

O... ji buvo pati geriausia. Kiekvieno vaikystė buvo pati geriausia. Vaikų daržely lankėt? Ko norėjot? (Draugų, žaislų?) Aš norėjau kuo greičiau į mokyklą. O mokykloj grįžt į vaikų darželį. Kuo toliau, tuo vaikystė gražesnė atrodo. Kitas variantas tarybinė armija – kai grįžti, galvoji: gerai, kad likai gyvas. O dabar, atrodo, visai neblogai buvo. Pats geriausias gyvenimas. Nei reikėjo rūpintis maistu, nei rūbais, niekuo. Tas pats ir su vaikyste.

• Kada jūs gimėt, kur gimėt?

Gimiau labai seniai. Esu ne vilnietis. Gyvenu čia laikinai. :) Mano vaikai vilniečiai. Aš esu iš Biržų. Kaip sakoma, iš gilios provincijos. Tai toks miestas, kur gali gyvent iki aštuoniolikos metų ir išėjęs į pensiją. (Kuriais metais Jūs gimėte?) 1963 m. (Paprastai svarus kontekstas apie asmens tėvų veiklą... Kuo jūsų tėvai užsiėmė?) Taip, tai daug lemia. Tėvas – buhalteris, motina – ekonomistė. Sąmoningai pasirinkau kitokį kelią. (Kodėl?) Matot, tais laikais buvo planinė ekonomika... Aišku, ekonomiką studijuoti buvo prestižas su ta mintim, kad būsi universalinės parduotuvės vedėjas, turėsi tokių prekių, kurių niekur nėra... Žinot, ką reiškė nusipirkt mėsos... Klausimas, kelintas esi eilėj, ir ar atveš jos tądien. Ekonomistu, buhalteriu būt gal ir nieko buvo, bet aš nukrypau į kitą pusę. Stojau į žurnalistiką. Bet nepavyko. O kodėl? Pernelyg pasitikėjau savimi. Maniau, kad nebus problemų man ten įstot. Praėjau pokalbį. Praėjau temos rašinį. Neišlaikiau pirmo stojamųjų egzamino – lietuvių kalbos rašinio, nors mokykloje gavau 10. Iš viso buvo keturi egzaminai. Dėl pernelyg didelio pasitikėjimo neįstojau. Pamokanti istorija.

• Sakėt, svajojot, kada išvažiuosit iš Biržų. Kai atvažiavot į Vilnių, nebuvo sunku adaptuotis?

Vilnius gyveno sau, mes – sau. Gyvenom Kamčiatkoj, ten didžiąją dalį laiko praleisdavom. Į miestą kartais nueini... O ten buvo savos taisyklės, pavyzdžiui, neužsirauti ant rusų. Nežinodavai kokia kalba šnekėt parduotuvėj su pardavėja... Šneki lietuviškai – sulauki tam tikro pareiškimo. Tokių problemų nebūdavo Kaune, nebuvo kituose miestuose. Buvo tokia problema tik Vilniuj. Bet aš buvau įpratęs. Nes su šeima važiuodavom į Jurmalą poilsiaut, o ten išklausydavom tautų draugystės santykių ypatumus... Mokaisi gyvent minų lauke. Dabar tokių problemų nėra.

• Tai vis dėlto, ko aš jūsų nepaklausiau ir ko dauguma studentų nežino, nors norėtų žinot?

Jei nežino, tai ir nereikia žinot. Aš ir nenoriu, kad žinotų. Žmogus – skrynia su daugybe dugnų. Ir vėlgi klausimas, kas yra geriau, ar žinot apie dėstytoją viską, ar žinot, kad jis yra dėstytojas?..

Dar vieną klausimą dėstytojui nusiunčiau el. paštu:

• Esate autorius knygų: „Knygų leidyba pasaulyje“, „Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba 1945–1952“, „Informacinių kovų kryžkelėse“, „Keturi muškietininkai iš antrosios laiptinės“. Kaip tarp mokslinių leidinių gimė knyga paaugliams?

Atsakymas i Jūsų papildomą klausimą: gyvenimo klaida.

Kodėl tai gyvenimo klaida, teks pasidomėti patiems. :)

Vis dėlto doc. Remigijus Misiūnas galėjo būti neblogas žurnalistas: subtilus atsargumas, įžvalga... Maloniai nustebino dvelkianti ramybė ir nuoširdus užmojis: „Ką dar Jums papasakoti? Paklauskite dar ko nors. Nepaklausėte manęs svarbiausių dalykų...". Prasta iš manęs žurnalistė, atleiskite. :)