Idėja pasikalbėti su dėstytoja Angele Pečeliūnaite kilo visai spontaniškai. Tiesiog pagalvojom – kodėl gi ne? Kaip ir pridera, su informacinių technologijų dėstytoja interviu vyko komunikacinių priemonių pagalba, t.y. elektroniniu būdu. Docentė pasidalijo ne tik darbo universitete patirtimi, bet ir papasakojo mums apie savo pomėgius bei svajones.

Trumpam grįžkite į savo studijų metus. Galbūt kokių smagių nutikimų galėtumėte papasakoti?

Galiu papasakoti tokį epizodą: mano studijų laikais reikėdavo važiuoti į kolūkius padėti kolūkiečiams nukasti bulves. Tokios talkos tęsdavosi dvi savaites. Maistą gamindavo paskirtas studentas – virėjas, vakarais iš kolūkio fermų buvo galima gauti šviežio pieno. Dėl visa ko su studentais vykdavo vyresni kolegos. Kai aš jau buvau baigusi studijas, bet dirbau universitete, teko ir man pabūti tokiu kuratoriumi. Prabėgus dvidešimčiai metų, buvęs anuomet mano kuruojamoje grupėje studentas, dabar jau VU docentas, prisipažino bidone vietoje pieno slapčia parnešdavęs alaus. Turbūt žmogų tuos dvidešimt metų graužė sąžinė, kad pasitaikius progai, nors ir po dvidešimt metų, panoro atsiprašyti.

Kodėl tapote dėstytoja? Ar jums patinka šis darbas? Kuo jis ypatingas?

Tai buvo natūralus pasirinkimas, nes turėjau pakankamai žinių ir tuo metu trūko kvalifikuotų specialistų. Sritis, kurioje dirbu, nuolat atsinaujina, keičiasi, todėl visą laiką išlieka noras tobulėti ir gilintis.

Labiausiai man patinka praktiniai užsiėmimai, kur daugiau kūrybos, kur geriau atsiskleidžia studentai. Stengiuosi pateikti medžiagą taip, kad būtų įdomu ir vidutinio gabumo, ir smalsesniam, išradingesniam studentui.

Mūsų fakultete dėstote nuo 2008 m. Turėjote galimybę pažinti ne vieną studentų laidą. Kokie jie? Kaip keitėsi ir keičiasi per tuos metus?

Jeigu lyginti pirmakursius, tai 2008 m. studentai tikrai paliko gerą įspūdį – teko dirbti su kursu, kuriame žinių, mokslo siekimo tikslai buvo aukščiau visko. Vyko vidinė konkurencija tarp studentų, kiekvienas stengėsi siekti kuo geresnių rezultatų. Studentai buvo išradingi, o jų sukurti kūrybiniai projektai iki šiol yra pavyzdys kitiems. Esu nustebinta, tačiau tenka pripažinti, kad 2009 m. pirmakursiai jau buvo prasčiau pasirengę studijoms, o 2010 m. pirmakursiai darė dar prastesnį įspūdį...

Kokie studentai Jums nepatinka?

Nepatinka studentai, kurie būdami silpni, per paskaitas ar pratybas užsiima pašaline veikla arba praleidžia daug užsiėmimų, bet dirbti savarankiškai nesugeba.

Ar buvę studentai palaiko su Jumis ryšį?

Pasitaikė atvejų, kai studentai norėjo įtraukti dėstytoją į savo Facebook ar kitų socialinių tinklų draugų ratą. Buvo ir tokių, kurie kvietė į savo šventes. Net ir po VU baigimo gaudavau jų laiškus. Buvo ir išskirtinis atvejis, kai praėjus metams po išklausyto dėstomojo dalyko, studentė paprašė atsiųsti paskaitų konspektus, kad dirbdama galėtų jais pasinaudoti.

Galbūt yra nutikę kokių kurioziškų nutikimų per dėstytojavimo metus?

Gal per pirmuosius dėstytojavimo metus, kai, tarkime, į pirmąją paskaitą atėjo trečdalis studentų, į antrąją paskaitą – kitas trečdalis, o į trečią – likusieji. Kadangi paskaitų temos glaudžiai susijusios, tai turėjau kiekvieną paskaitą kartoti, kas jau buvo dėstyta, nes studentai skundėsi, kad nieko nesupranta.

Gal turite kokį profesionalų įprotį?

Taip, turiu. Tinklalapiuose gan dažnai pastebiu struktūrinius maketo trūkumus, neapgalvotus reklaminius triukus, užgožiančius pagrindinę informaciją.

Dėstote komunikacines technologijas. Kokiomis dar sritimis domitės?

Teko dalyvauti su tarmėmis susijusiuose projektuose ir lietuvių kalbos sintezatoriaus kūrimo projekte bei domėtis prof. Juozo Pikčilingio, lietuvių kalbos puoselėtojo, kūrybiniu palikimu. Septynerius metus talkinau Vilniaus dailės akademijos leidyklai – pažintis su dailininkais paliko puikius prisiminimus.

Už universiteto ribų.

Ar lieka laiko pomėgiams? Ką veikiate laisvomis akimirkomis?

Esu, kaip sakoma, pirma karta nuo žagrės. Nors nuo studijų laikų gyvenu mieste, gamta buvo ir lieka ta vieta, kur gali pasijusti vėl „namuose“. Sodas – mėgstamiausia vieta poilsiui nuo kompiuterio ir interneto. Ką turiu jame – viską pasidariau savo rankomis.

Nuo seno patinka turistiniai žygiai su kuprine, su nakvyne palapinėje. Nemėgstu nejudrių poilsinių kelionių – visuomet norisi išbandyti fizines žmogaus galias, kai patiri žymiai daugiau emocijų. Taigi teko keliauti po tundrą, pabuvoti kalnuose, plaukti per audrą jachta Baltijos jūra.

Mėgstu fotografuoti, patinka ką nors meistrauti. Jei reikia, galiu atlikti bet kokį darbą (neskirstant jų į vyriškus ir moteriškus) – tai jau fizikės prigimtis.

Domiuosi Rytų kultūra. Praktikuoju jogą. Nesvetimas ir sveikas gyvenimo būdas (teko dalyvauti Dainiaus Kepenio sveikuolių stovykloje, žiemą maudytis jūroje).

Dar svajoju skristi oro balionu...

Koks Jūsų santykis su knygomis? Kokią paskutinę knygą skaitėte?

Vaikystėje skaičiau daug knygų (ir prie žibalinės lempos). Dabar jų mažiau skaitau, daug laiko praryja straipsnių internete skaitymas...

Paskutinė skaityta knyga – Anchee Min – „Raudonoji Azalija“.

O su kinematografija?

Patinka nuotykių filmai, filmai apie egzotiškus kraštus.

Paskutinį kartą žiūrėjau rež. Jean-Jacques Annaud filmą „Du broliai – tigrės vaikai“.

Ką manote apie šiuolaikinę literatūrą ir kiną?

Lankausi knygų mugėse. Pastebėjau, jog knygų apstu ir vaikams, ir jaunimui, ir visiems skaitantiems. Yra iš ko rinktis, jei piniginė leidžia.

Šiuolaikinis kinas persunktas muštynėmis, šaudymais ir panašiais vaizdais. Pasigendu vaizdų, kuriuose nebūtų agresijos ir kankinimų.

Jūsų palinkėjimai Komunikacijos fakulteto studentams.

Būkite savimi – jei jaučiate, kad pasirinkote ne tą specializaciją, kad viskas neįdomu, gal tuomet verta eiti padirbėti; kai suprasite kas domina, traukia – tuomet pasirinksite patrauklią specialybę. Prarasti metai, bet neprarastas gyvenimas.