Nors šios savaitės žmogumi buvo išrinktas prof. Osvaldas Janonis , mums nepavyko su juo susiekti. Tik išsiaiškinom, jog profesorius kūrybinėse atostogose. Tad mes su administratoriumi Mindaugu pasitarėme ir išrinkome kitą savaitės žmogų - Ievą Jurčiukonytę, BIIB antro kurso studentę, dar identifikuojamą MUMU. Ji - mūsų fakulteto pasididžiavimo „FTH5" pagrindinė organizatorė. Be abejo, neapsiribosime šios ryškios asmenybės organizacine veikla. O dabar įsivaizduokite, jog kelių kvadratinių metrų „kamurkėj" stebite ant trijų kėdžių sėdinčią MUMU, mane ir Mindaugą ir pirmyn!:)

Sekasi nuostabiai kaip visada. Juk pavasaris: saulė šviečia, žolė kalasi, gyvenimas nuostabus! Aišku, būna visko: ašarų, liūdesio, ypač pastarosiomis dienomis. (O kas tai sukelia?) Įvairūs aplinkos veiksniai: dauguma žmonių, kurie niekada nesišypso, būna liūdni, nieko nenori, niurzga, kuriems niekas neįdomu. (Tokių daug Komfake?) Tokių žmonių Komfake labai daug, dauguma jų pasyvūs. Pavyzdžiui, mes parduodam bilietus „FTH5", šokam, šypsomės, o visi eina ir žiūri kaip į debiliukus.

Tu esi pagrindinė „Feel The Heat" organizatorė. Kokie šių metų organizavimo ypatumai?

Mes esam dviese - aš ir Tomas. Šiais metais renginys turėtų būti labai geras, susiradome remėjus, tai yra labai gerai. Pagrindinis yra TEO ir dar pinigų gavom iš ISIC. Renginys, manau, bus nuostabus, su daug žmonių, gera nuotaika... O peripetijos? Visada jų būna. Sėdim ,pavyzdžiui, su Mindaugu per naktį prie MSN abu nukvakę ir darom „banerį". Aišku, tenka kažką aukoti dėl viso šito, bet aš dėl to nė kiek nesigailiu. Nepavalgai, nepamiegi - svorio numeti... Kaip tik į naudą. O koks „kaifas" būna per renginį! (Gal žinai kaip kilo pirmojo „Feel The Heat idėja"?) Turbūt studentai labai norėjo gero „tūso". O kadangi jis buvo labai geras tai ir kartojam kasmet.

Minėjai pavasarį. Kuo šis pavasaris išsiskiria iš anksčiau buvusių?

Gal tuo, kad aš organizuoju Feel the Heat. O šiaip nesiskiria. Na, pavyzdžiui, vis dar neišbraukė manęs iš universiteto sąrašų... (O tai grėsė?) Kartais gresia po sesijos...:) Jis kitoks, nes turiu akademinę skolą iš bibliografijos teorijos... Jis yra kitoks, nes buvo trumpa ir šilta žiema, o tuoj ateis karštas pavasaris, tad bus man smagu ir gera.

Papasakok, ką veikei praeitą vasarą.

O kam bus įdomu skaityti, ką aš veikiau praeitą vasarą? (O visgi prisimink...) Praeitą vasarą daug ką veikiau. Teko pagyventi Londone - pora kartų per metus ten migruoju. Parsivežiau didelę mėlynę po akim. Ten yra didelės gaujos. Vieni sugalvojo, kad aš turiu būt su jais, o kiti sakė: „ne, ji turi būti su mumis", tai kilo muštynės ir aš gavau į akį. Ir buvo mėlynė tokia labai didelė. Kai grįžau namo, tėvai klausė, kas nutiko, bet pasakiau, kad futbolą žaidžiau ir su kamuolio gavau. Va, tenka gyvenime kartais pameluoti, ypač dėl to, kad tėvai nesijaudintų. (Tik tėvams meluoji?) Kartais pameluoju Migliui dar. (Kas yra Miglius?) Mano pavasarinis džiaugsmas... Bet šiaip daug nemeluoju, nesu iš tų žmonių, kurie tiek primeluoja, kad po to nebeatseka, kas yra tiesa, o kas ne.

Kas tau yra meilė? Filosofiškai ir iš praktikos.

Meilė yra gėris. Bet tik iš vienos pusės. Gerai, kai turi žmogų, kuris tave myli, rūpinsi, smagiai leidžiat laiką kartu ir panašiai. Bet negerai, kai meilė pasibaigia, ypač kai ji pasibaigia tik vienam žmogui. Kai tu myli, o tavęs jau nebemyli, būna labai blogai... Ir mylėti reikia mokėti. Kad išsaugotum meilę, reikia taikytis, daryti kompromisus, keistis. (O tu moki prisitaikyt?) Jau pradedu taikytis. Pasidariau „Redhot‘ų" fanė. Vakar net išmokau lėtai vaikščioti: kaip šuo koks šalia, greta. Bet tai yra smulkmenos... Dabar mes turim kitą konfliktų židinį: Migliui tėtis per gimtadienį padovanojo Kempiniuką. Tai jis dabar myli kempiniuką, o ne mane, o aš bandau vis tą kempiniuką nugalabyt. <...> Ką dar jums apie meilę papasakot... (Prisimeni pirmąją?) Vaikiška, bet įstrigo į širdį. Sakyčiau vienpusė daugiau... Tai buvo pradinėse klasėse per ekskursiją. Buvo toks gražus berniukas, ir kai naktį važiavom autobusu, aš apsimečiau, jog miegu, o jis patikėjo ir mane pabučiavo. Tai buvo miela, daug laiko vaikščiojau „apsispangus", bet taip ir baigėsi ta meilė mūsų. Daug buvo tų meilių. Bet Miglius man - didžiausia meilė.

Ką veiki universitete be paskaitų?

Na, geras klausimas, į paskaitas einu labai retai, dažniausiai dirbu atstovybėj. (Kaip atstovybės narė pasakyk, kodėl atstovybė yra gerai?) Atstovybė yra gėris! Net negali būti blogai. Ten tiek mielų, draugiškų žmonių, kurie tau padeda. Ten gali ateit užsiimti tuo, kas tave domina ir tuo pačiu padaryti gerą darbą atstovybei, studentams, visam universitetui. (O jei ateini į atstovybę pirmąkart ir nežinai, kas tave domina, nes ne ką išmanai apie šią veiklą, ką daryti tada?) Reikia ateit, susirast kokį žmogų ir sakyt „aš norėčiau prisijungt prie jūsų". Tada mes paklausinėjam, ką jis norėtų veikt ir jei vis dar neapsisprendžia, gali ateit į atstovybės sričių susirinkimus, apsižiūrėti, išsirinkti ir dirbti. Be to ir ne iš atstovybės žmogus gali sugalvoti ir pasiūlyti kokį projektą , kurį mes padėsim įvykdyt. (O daug tokių pasiūlymų?) Ne, bet pvz., yra MIR, „Komfakas.lt". (O kiek atstovybėje žmonių?) Mūsų sąrašas išties ilgas. Bet aktyvių gal 30. (ką girdėjai, kokios nuomonės sklando apie atstovybės veiklą?) Na, nežinau kaip dėl KF SA, bet galiu pasakyt, ką žmonės bendrai mano apie atstovybes: kad jie ten pinigus plauna, nieko nedaro, tik arbatą geria, kad ten kažkokia sekta, kuri nieko nepriima. Yra žmonių, kurie gerai mano apie mūsų veiklą - tie, kurie jau buvo užėję ir žino. Iš tiesų skaudu, kai mūsų darbo neįvertina - mes daug ką atiduodam ir liekam nesuprasti. Ir pinigų jokių ten neplaunam, nėra iš ko. Viskas, ką aš gaunu - tai didelės telefono sąskaitos, nemigo naktys...

Gerai būna, kai turiu laiko atsipalaiduot. Geriausiai atsipalaiduoju būdama gamtoj, aš esu gamtos vaikas. Patinka nuvažiuot prie ežero, su palapinėm, be jokių patogumų, be mobilių, su meškere... Sėdžiu prie ežero, gera, ramu, nieko negalvoju... Mieste tai su draugais susitinkam, išeinam pasišokt, išgeriam brendžio su arbata... Dar knygą mėgstu paskaityt. (Kokio pobūdžio literatūra patinka?) Dabar iš naujo skaitau „Dievų mišką". Dar turiu vieną atsipalaidavimo triuką: užsidedu botus ir einu taškytis po balas. Tada visi žmonės į mane labai įdomiai žiūri, nes vis tik man 20 metų... Bet taškausi „bile kiek" dar šunį pasiimu kartu. Labai geras būdas atsipalaiduot. (O Miglių pasiimi?) Miglius botų neturi. (Šuo irgi) Bet jam kojytes po to nuvalau... Aš net negalvoju apie tai, kad reik atsipalaiduot. Tai išeina natūraliai. Tik nereikia planuot, nes tada nieko neišeina...

Mano žvejojimas - ne azartas, kad pagaučiau tas žuvis, o tiesiog pasimėgavimas. (O kai pagauni žuvį ką su ja darai?) Na, kad aš nelabai ją ir pagaunu... Kai išplaukiam žvejot su tėčiuvalty, būna labai įdomu: aš daug kalbu, dainuoju, o jis liepia baigt, nes žuvis nubaidysiu, tada įmerkiu kojas į vandenį ir mėgaujuosi. O kai aš jį „užknisu", būnu paliekama ant kranto. Tai sumerkiu kojas į vandenį, svajoju, į dangų žiūriu ir atseit žvejoju. (O pati uždedi sliekus, dzikes?) Taip, moku ir kabliukus prisirišti, valą susitvarkyt.

Su nepažįstamais sunku, nes jie gali išsigąsti. Esu impulsyvus žmogus ir sakau tai, ką galvoju. Nemanau, kad tai yra blogai. Kai pasakai žmogui kritiką, tai jam tampa tarsi postūmis daryti geriau. (O visuomet taip pasakai, kaip derėtų?..) Čia yra mano problema, nes ne visada pasakau taip, kaip derėtų: parėkiu, pabumbu. Bet dabar koreguoju šią savo savybę: prieš tai pagalvoju, po to pasakau. Tie, kurie mane pažįsta, yra prie to įpratę, žino, ko galima tikėtis. Manau, kad viską reikia pasakyti aiškiai ir į akis, o ne už nugaros. Išsiaiškini ir gali ramiai gyvent. Man nepatinka, kai sąžinė graužia. Bet ji kartais užmiega ir tuomet aš prišneku „bile ko". (Kokiom aplinkybėm ji užmiega?) Kai aš būnu pikta, o kai būnu nebe pikta, ji atsibunda... Ir tai negerai, nes reik suderinti...

Papasakosiu pirmą kartą su nauju dantų šepetėliu. Buvo sesija, važiavo stogas. Mes su drauge nuėjom į parduotuvę Redbull‘io nusipirkt. Bet sustojom prie dantų šepetėlių. Akys didelės didelės. Rinkomės gal pusvalandį. Nusipirkom po šepetuką, grįžom namo, užsidarėm vonioj ir dantis valėm - dribo dantų pasta visur... Dar turiu vieną blogą savybę - turiu valytis dantis su pižama, nes kai tai darau, apie ką nors mąstau, ką nors veikiu ir apsitaškau visa. Dar... Pirmas kartas su naujais botais! Tėtė nupirko naujus botus. Užsidėjau - truputį per dideli, bet nieko, tiks. Ir kaip kaip tik lijo lietutis! Į kiemą išbėgau - taukšt taukšt po balas. Gyvenime tokia laiminga gal nebuvau. Reikia džiaugtis paprastais dalykais, smulkmenom. Daugelis žmonių tu dalykų nepastebi, o aš pastebiu.

Na, vaikystėje nevalgiau normalaus maisto kaip normalus vaikas. Vienintelis dalykas, ką valgiau, buvo dešra ir turėjau ją valgyt po stalu virtuvėje. O jei duodavo košę, tai apsimesdavau, kad valgau, prisidėdavau daug į žandus ir po to spjaudavau. Maištininkė nuo pat vaikystės buvau, bjaurus vaikas, sesę mušdavau - daug ko pridariau.

Tokių planų kaip ir neturiu. Gyvenu šia diena, džiaugiuosi tuo, ką turiu. Na, vienas ateities planas - vaikutis, bet po kokių septynių metų. Iki to laiko reikia normalią šeimą sukurt, darbą susirast... Didžiausias planas - gyvent gerai, taip, kad nesigailėtum, pasiimt iš gyvenimo viską, ką galiu.

Kaip MUMU pati save apibūdino: „Labai sunkus pašnekovas, nes kai pradedu kalbėti, susimąstau, kaip iš tikrųjų gyvenime vyksta..." Filosofijų ir analizių netrūko, gaila, kad viso pašnekesio, o ypač „super duper" atmosferos, neįmanoma perteikti. Ar sunkus pašnekovas MUMU? Atsakysiu jos pačios žodžiais tik kitam kontekste: „Geras žmogus ne tas, kuris padeda senelei per gatvę krepšį panešti, nes galbūt jis namie katinėlį muša." Ieva mums pasirodė visai nesunkus žmogus, veikiau įdomus - ryškus energingumas, impulsas, susipynęs su jautriu svajingumu (= maištas?) :)