| Kokių būna dėstytojų? Atsakysite, kad visokių ir būsite teisūs. Būna piktų paniurėlių, nepatenkintų visu pasauliu, nuobodžių dėstytojų, kurie per paskaitas nesuprantamai ką nors pasakoja vienoda balso intonacija, kad atrodo tuoj tuoj užmigsi, būna ir tokių, kurių paskaitose jauti įtampą. Šiandien susipažinkite su Aurimu Radkevičiumi, Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektoriumi, nes nei vienas paminėtas apibūdinimas jam netinka. |  |
Kokius mokslus esate baigęs?
Visų pirma baigiau Žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete 2003 m., o 2005 m. Norvegijos aukštosios vadybos mokykloje (Norwegian School of Management) įgijau Tarptautinės vadybos magistro laipsnį. Dabar esu Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto doktorantas.
Kodėl pasirinkote žurnalistikos mokslus?
Net nežinau.Kažkada labai traukė ši sritis, darbas su vieša informacija, masinėmis komunikacijos priemonėmis. Taip nutiko savaime, dėl to čia esu.
Jūs studijavote užsienyje. Kuo skiriasi ne tik studentai, bet ir pats akademinis gyvenimas Lietuvoje ir užsienyje?
Didelio skirtumo nepastebėjau. Ir Lietuvoje, ir užsienyje yra ir labiau motyvuotų studentų, norinčių studijuoti, ir mažiau. Gal tik bibliotekos didesnės, knygų pasirinkimas platesnis. Kartais dėstytojai užduodavo perskaityti naujausią kokios srities vadovėlį, atlikti užduotis, o biblioteka dar neturėdavo to vadovėlio, tai tekdavo pirkti. Bet ten taip įprasta ir savaime suprantama. Tik, deja, gana brangiai kainuoja. Vienas vadovėlis – maždaug 150 Lt.
Kodėl Jūs pats pasirinkote darbą akademinėje bendruomenėje? Ką norėtumėt perduoti jaunimui?
Iš tiesų niekada nesvajojau būti dėstytoju. Dėstau dar visai neseniai, turiu mažai patirties. Man atrodė, kad norisi kažką pasakyti, kažką gražaus. Taip pat norėjosi formuoti jaunąją kartą, kuri ateina ir kuria mūsų realybę. Atrodė, kad tai – graži ir kilni misija. Tačiau pradėjęs dirbti suprantu, kad tai nėra taip lengvai pasiekiama, kaip galvojau.
Jūsų paskaitos prasideda tylos minute. Kodėl?
Vienoje įdomioje knygoje perskaičiau, kad šiais laikais labai sunku sukoncentruoti dėmesį ne tik vaikams, bet ir jaunuoliams. Jie yra aktyvūs ir nenustygstantys vietoje. Todėl vienas iš būdų – prieš pradedant kalbėti, minutę, gal kelias patylėti. Taip labiau sukoncentruojamas dėmesys. Man šis metodas labai patinka, todėl jį ir naujodu.
Kaip nusprendėte lankyti jogos užsiėmimus?
Mane pakvietė draugas, ir aš nuėjau. Jogos mokytoja puikiai veda tuos užsiėmimus ir tas atsipalaidavimas yra toks gilus. Kai išeini, taip lengva būna, taip gerai jautiesi, toks puikus vidinis jausmas, toks ramybės pajūtis, todėl prikalbinau ir žmoną.
Keliavote po Indiją. Kaip pasikeitė Jūsų požiūris, mąstymas?
Nors keliavau po Indiją ne dėl jogos, bet kai atlieku jogos pratimus, man atrodo, kad viskas vyksta natūraliai, nėra dirbtinumo ir šis indų sukurtas atsipalaidavimo metodas tinka žmogaus fiziniam kūnui. Kiek tyrinėju šitą šalį, tai vis atrandu kažką nauja dvasiniame pasaulyje, nes Indija dvasinių lobių šalis. Manyčiau, kad parsivežiau kitokį požiūrį į pasaulį. Tas požiūris labiau pozityvus, taip pat supratau, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Kad žmogus turi būti ramesnis ir kad džiaugsmas susijęs ne tik su materialiu pasauliu, bet ir su dvasiniu – su tikėjimu.
Paminėjote pozityvų mąstymą. Vienas iš Jūsų mokslo interesų yra pozityvioji žurnalistika. Kas tai yra?
Pozityvioji žurnalistika – tai dalis pozityvaus mąstymo. Jeigu mes patys kreipiame dėmesį į gerus dalykus: galvojame gerai, linkime kitiems gero, – tai daro teigiamą poveikį mums patiems. Patys tampame laimingesni, džiaugsmingesni. Tas pats galioja ir žurnalistikai. Mano manymu, žiniasklaida yra atsakinga už tai, ką transliuoja. Bet yra per daug pykčio, pagiežos, tai persiduoda ir žmonėms. Pozityviosios žurnalistikos tikslas – akcentuoti teigiamus, gražius dalykus, kad gerų pavyzdžių daugėtų. Tikiu, kad reikalai krypsta į gerąją pusę. Grįžtant prie indiškos mąstymo filosofijos, reikėtų paminėti, kad dabar buvęs nuopuolio laikotarpis keičiasi į pakilimo metą. Atsiranda viltis, nauji pokyčių vėjai. Galbūt greitai mes gyvensime dar gražesniame pasaulyje...
Kokius kuriate projektus, kad perteiktumėte pozityvųjį mąstymą?
Tai labiau susiję su asmeniniais praktiniais projektais. Su bendraminčiais kuriame tokią gyvenvietę, kuri būtų arčiau gamtos, kur ketiname kada nors įsikurti. Į mūsų bendraminčių interneto puslapį rašau skelbimus apie įvairius renginius, geras, linksmas naujienas. Toks tas mano indėlis... Tačiau manau, kiek žmogus pats turi gėrio, grožio, tyrumo, meilės – tiek jo pastebi ir aplinkui. Kartą Buda su vienuoliais ėjo keliu. Jie pamatė paliegusį, beveik mirštantį šunį. Vienuoliai galvojo, kaip tai blogai, koks negražus vaizdas, o Buda sako: „Kokios gražios šuns akys...“ Nuo žmogaus priklauso, ką jis pamatys. Mes turime save tobulinti, kad pamatytmėm ir gražius dalykus...
Ką dar veikiate laisvalaikiu?
Pastaruoju metu daug skaitau apie išmintį, pavyzdžiui, apie senovės lietuvių išmintį. Taip pat mėgstu dainuoti su draugais. Susitikę dainuojame linksmas, pozityvias, šviesias dainas. Mums ir žmonės, kurie klausosi mūsų, sako, kad mūsų dainos labai gražios, jie džiaugiasi, kad dar yra tokių dainų. Taip pat su žmona ketiname daugiau laiko praleisti savo sodyboje, kurti, puoselėti aplinką.
Jūsų palinkėjimai KomFakas.lt skaitytojams.
Linkiu, kad visi pastebėtų kuo daugiau gėrio aplinkui ir dalintumėmės vieni su kitais gražiais, teigiamais dalykais, savo džiaugsmu. Nes skleidžiamas gėris didėja...
Sakoma, kad yra visokių žmonių, visokių ir reikia. Tačiau manau, kad jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip dėstytojas A. Radkevičius, pasaulis išties būtų gražesnis. Ar ne taip?
Visų pirma baigiau Žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete 2003 m., o 2005 m. Norvegijos aukštosios vadybos mokykloje (Norwegian School of Management) įgijau Tarptautinės vadybos magistro laipsnį. Dabar esu Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto doktorantas.
Kodėl pasirinkote žurnalistikos mokslus?
Net nežinau.Kažkada labai traukė ši sritis, darbas su vieša informacija, masinėmis komunikacijos priemonėmis. Taip nutiko savaime, dėl to čia esu.
Jūs studijavote užsienyje. Kuo skiriasi ne tik studentai, bet ir pats akademinis gyvenimas Lietuvoje ir užsienyje?
Didelio skirtumo nepastebėjau. Ir Lietuvoje, ir užsienyje yra ir labiau motyvuotų studentų, norinčių studijuoti, ir mažiau. Gal tik bibliotekos didesnės, knygų pasirinkimas platesnis. Kartais dėstytojai užduodavo perskaityti naujausią kokios srities vadovėlį, atlikti užduotis, o biblioteka dar neturėdavo to vadovėlio, tai tekdavo pirkti. Bet ten taip įprasta ir savaime suprantama. Tik, deja, gana brangiai kainuoja. Vienas vadovėlis – maždaug 150 Lt.
Kodėl Jūs pats pasirinkote darbą akademinėje bendruomenėje? Ką norėtumėt perduoti jaunimui?
Iš tiesų niekada nesvajojau būti dėstytoju. Dėstau dar visai neseniai, turiu mažai patirties. Man atrodė, kad norisi kažką pasakyti, kažką gražaus. Taip pat norėjosi formuoti jaunąją kartą, kuri ateina ir kuria mūsų realybę. Atrodė, kad tai – graži ir kilni misija. Tačiau pradėjęs dirbti suprantu, kad tai nėra taip lengvai pasiekiama, kaip galvojau.
Jūsų paskaitos prasideda tylos minute. Kodėl?
Vienoje įdomioje knygoje perskaičiau, kad šiais laikais labai sunku sukoncentruoti dėmesį ne tik vaikams, bet ir jaunuoliams. Jie yra aktyvūs ir nenustygstantys vietoje. Todėl vienas iš būdų – prieš pradedant kalbėti, minutę, gal kelias patylėti. Taip labiau sukoncentruojamas dėmesys. Man šis metodas labai patinka, todėl jį ir naujodu.
Kaip nusprendėte lankyti jogos užsiėmimus?
Mane pakvietė draugas, ir aš nuėjau. Jogos mokytoja puikiai veda tuos užsiėmimus ir tas atsipalaidavimas yra toks gilus. Kai išeini, taip lengva būna, taip gerai jautiesi, toks puikus vidinis jausmas, toks ramybės pajūtis, todėl prikalbinau ir žmoną.
Keliavote po Indiją. Kaip pasikeitė Jūsų požiūris, mąstymas?
Nors keliavau po Indiją ne dėl jogos, bet kai atlieku jogos pratimus, man atrodo, kad viskas vyksta natūraliai, nėra dirbtinumo ir šis indų sukurtas atsipalaidavimo metodas tinka žmogaus fiziniam kūnui. Kiek tyrinėju šitą šalį, tai vis atrandu kažką nauja dvasiniame pasaulyje, nes Indija dvasinių lobių šalis. Manyčiau, kad parsivežiau kitokį požiūrį į pasaulį. Tas požiūris labiau pozityvus, taip pat supratau, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Kad žmogus turi būti ramesnis ir kad džiaugsmas susijęs ne tik su materialiu pasauliu, bet ir su dvasiniu – su tikėjimu.
Paminėjote pozityvų mąstymą. Vienas iš Jūsų mokslo interesų yra pozityvioji žurnalistika. Kas tai yra?
Pozityvioji žurnalistika – tai dalis pozityvaus mąstymo. Jeigu mes patys kreipiame dėmesį į gerus dalykus: galvojame gerai, linkime kitiems gero, – tai daro teigiamą poveikį mums patiems. Patys tampame laimingesni, džiaugsmingesni. Tas pats galioja ir žurnalistikai. Mano manymu, žiniasklaida yra atsakinga už tai, ką transliuoja. Bet yra per daug pykčio, pagiežos, tai persiduoda ir žmonėms. Pozityviosios žurnalistikos tikslas – akcentuoti teigiamus, gražius dalykus, kad gerų pavyzdžių daugėtų. Tikiu, kad reikalai krypsta į gerąją pusę. Grįžtant prie indiškos mąstymo filosofijos, reikėtų paminėti, kad dabar buvęs nuopuolio laikotarpis keičiasi į pakilimo metą. Atsiranda viltis, nauji pokyčių vėjai. Galbūt greitai mes gyvensime dar gražesniame pasaulyje...
Kokius kuriate projektus, kad perteiktumėte pozityvųjį mąstymą?
Tai labiau susiję su asmeniniais praktiniais projektais. Su bendraminčiais kuriame tokią gyvenvietę, kuri būtų arčiau gamtos, kur ketiname kada nors įsikurti. Į mūsų bendraminčių interneto puslapį rašau skelbimus apie įvairius renginius, geras, linksmas naujienas. Toks tas mano indėlis... Tačiau manau, kiek žmogus pats turi gėrio, grožio, tyrumo, meilės – tiek jo pastebi ir aplinkui. Kartą Buda su vienuoliais ėjo keliu. Jie pamatė paliegusį, beveik mirštantį šunį. Vienuoliai galvojo, kaip tai blogai, koks negražus vaizdas, o Buda sako: „Kokios gražios šuns akys...“ Nuo žmogaus priklauso, ką jis pamatys. Mes turime save tobulinti, kad pamatytmėm ir gražius dalykus...
Ką dar veikiate laisvalaikiu?
Pastaruoju metu daug skaitau apie išmintį, pavyzdžiui, apie senovės lietuvių išmintį. Taip pat mėgstu dainuoti su draugais. Susitikę dainuojame linksmas, pozityvias, šviesias dainas. Mums ir žmonės, kurie klausosi mūsų, sako, kad mūsų dainos labai gražios, jie džiaugiasi, kad dar yra tokių dainų. Taip pat su žmona ketiname daugiau laiko praleisti savo sodyboje, kurti, puoselėti aplinką.
Jūsų palinkėjimai KomFakas.lt skaitytojams.
Linkiu, kad visi pastebėtų kuo daugiau gėrio aplinkui ir dalintumėmės vieni su kitais gražiais, teigiamais dalykais, savo džiaugsmu. Nes skleidžiamas gėris didėja...
Sakoma, kad yra visokių žmonių, visokių ir reikia. Tačiau manau, kad jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip dėstytojas A. Radkevičius, pasaulis išties būtų gražesnis. Ar ne taip?
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
