Su šios savaitės žmogumi, ryšių su visuomene magistrantūros studente Gintare Žalyte, susitikome lietingą pirmadienio vakarą. Kol gėrėme arbatą ir šnekėjomės, supratau, kad tai yra žmogus, kuris moka išsireikalauti iš gyvenimo viso, ką šis gali duoti, jaučiasi esąs savo vietoje ir spinduliuoja kažkokią keistą įkvepiančią energiją. Be to, sugeba geriau už mane naudotis diktofonu…

Apšilimui:

• 3 žodžiai apie save.

Žinau, ko noriu.

 

 

• 3 žodžiai apie gyvenimą.

Viskas savo laiku.

 

• 3 žodžiai pasauliui.

Aš dar parodysiu.

 

• Na, o dabar tradicinis klausimas. Kaip manai, kodėl profesorius Domas Kaunas pasiūlė Tave savaitės žmogumi?

Neįsivaizduoju. Gal tiesiog tuo metu dekanas apie mane pagalvojo, nes neseniai turėjom susitikimą. Nepasakyčiau, kad esu labai pasižymėjusi.

 

• Kuo tau ypatingas Komunikacijos fakultetas? Kokia jo atmosfera? Kaip tu čia jautiesi?

Dabar, kai esu magistrantė, jaučiuosi visai kitaip nei anksčiau, nes į studentus žiūrima kitaip. Dėstytojams tu esi draugas: gali diskutuoti, juoktis, kritikuoti. Gali laisviau elgtis - iš tikrųjų išreikšti save.

 

• O kas Komunikacijos fakultete labiausiai nepatinka?

Naujovių baimė. Reikia drąsiai eiti į priekį, nes konkurencija labai didelė.

 

• Studijuoji ryšius su visuomene. Kokia tau atrodo Lietuvos visuomenė? Kaip apibūdintum tipinį lietuvį?

Tipinis lietuvis, mano manymu, tingi pats ką nors daryti, stengtis vardan rezultato. Jis laukia, kol viskas bus patiekta ant lėkštutės.

 

• Kokios žmonių savybės labiausiai nemėgsti?

Puikybės, kitų žeminimo. Nemėgstu, kai žmogus demonstruoja, kad yra už kitus geresnis. Jei taip yra iš tiesų - viskas tvarkoj, bet dažniausiai tai būna tik poza.

 

• O savo pačios?

Kartais pasakau, ko nereikėtų. Esu per daug atvira ir neretai mano žodžiai tampa ginklu prieš mane pačią.

 

• Kokių žmonių bijai?

Mane gąsdina žmonės, kurie yra visiškai apsileidę, nuolat skundžiasi ir nieko nedaro. Bijau nuo jų užsikrėsti apatija ir tingumu.

 

• Ko dar bijai?

Bijau, kad neišsipildys tai, ko labai noriu. Jei suplanuoju ką nors iki smulkmenų ir tai nepavyksta, jaučiuosi truputėlį nejaukiai.

 

• Ar išmokai diplomatiškai atsikratyti įkyrių gerbėjų?

Aš moku būti įvairi. Kai reikia, sugebu būti diplomatiška, korektiškai pasakyti žmogui pastabą taip, kad jis net nesuvoktų, kad pasakiau apie jį kažką blogo, o tik po kurio laiko suprastų mano potekstę ir ją permąstytų.

 

• Ar tai tavo įgimta sąvybė ar šito išmokai studijuodama Komunikacijos fakultete?

Komunikacijos Fakultete iš tiesų gali išmokyti bendravimo. Šiais laikais privalai sugebėti užmegzti kontaktą, tinkamai panaudoti savo kūno kalbą. Turi mokėti šnekėti net tokiomis temomis, kuriose tu beveik nesigaudai. Mane kartą yra palaikę architekte, nors neturiu su tuo nieko bendro. Bet jeigu žmogui rodai, su juo bendrauji, jį pavergi savo kalba, jis tavim patiki.

 

• Dirbi ryšių su visuomene agentūroj. Ar pasinaudoji tuo darbe?

Jeigu klientas turi priimti sprendimą, kuris jam yra reikšmingas, tuomet niekada nepatarsiu srityje, kurioje nesijaučiu tvirtai. Tačiau reikia žinoti, kad klientas tavimi pasitiki ir tiki, vadinasi, tai turi jam ir įrodyti.

 

Nuo Komunikacijos fakulteto ir darbo reikalų pereikime prie Tavęs pačios.

 

Kaip manai, kokia egzistencijos prasmė?

Svarbu ne egzistuoti, o gyventi. Parodyk kitiems, kad tu esi. Daryk tai savo darbais, veikla, išsiskirk kaip asmenybė.

 

• Norėtum ką nors palikti po savęs? Ar po tavęs nors ir tvanas?

Norėčiau, kad žmonės žinotų, kad aš buvau: gal, kad padariau gera fakultetui, ar parašiau ką nors. Turiu svajonę su kokia nors pogrindine grupe išlįst į viešumą ir padainuot vieną dainą. Kad kas nors pasakytų : ”ji dainavo, ji buvo scenoje”. Tik tiek, paminklo man statyt nereikia :).

 

• Koks mylimiausias tavo vaikystės personažas?

Vežlys Teodoras, kuris viską pamiršdavo: pradėdavo darbą ir pamiršdavo jį užbaigti. Jis man buvo pavyzdys, kaip nereikia daryti. Aš pati dažnai pamirštu, pavyzdžiui draugų ir artimųjų gimtadienius, jaučiuosi dėl to kalta. Dar vienas dalykas, kurį išmokau komunikacijos fakultete - užsirašyti bent vieną žodį iš to, ką būtina atsiminti, nes tai, kas šią minutę atrodo reikšminga ir ko manai tikrai nepamiršiąs, po kiek laiko gali būti užgožta kitų darbų ir minčių. Apskritai, visada šalia turiu su kuo ir ant ko rašyti, fiksuoju spontaniškai kilusias mintis, nes kartais jos gali būti neįkainojamos.

 

• Pirma mintis prabudus ryte?

Na, dar dešimt minučių…

 

• Su kokiu daiktu galėtum save palyginti?

Tai turėtų būti kas nors universalaus, nes aš moku prisitaikyti, esu vis kitokia skirtingose situacijose. Gal sidabrinis šaukštelis, nes sidabras tinka visomis progomis, tik reikia mokėti priderinti.

 

• Ką darai, kai juoda katė kėsinasi perbėgti tau kelią?

Prisipažinsiu, esu šiek tiek prietaringa, tad jei įmanoma apeinu. O jei ne, pagalvoju, jog čia tik prietaras, jei tikėsi ir lauksi blogo, taip ir atsitiks. Beje, kai einu pro Katedrą, visada stengiuosi abiem kojom užlipt ant laimės akmenėlio. Tai jau įsitikinimas.

 

• Ar pritari tam, kad gyvename dėl visuotinės kančios?

Nepritariu, manau, kad kiekvienas gyvena taip, kaip sugeba, ir ne dėl kažko, o dėl savęs.

 

• Tiki dievu?

Taip, tikiu. Nors nesuprantu žmonių, kurie kas savaitgalį eina į bažnyčią ir išpažinties. Iš kur tiek nuodėmių? Man Dievas yra visur ir visų pirma manyje. Tikiu juo, o ne sistema.

 

• Ar norėtum gaut Nobelio premiją?

Jei bučiau verta, norėčiau. Geriausia kultūros srityje.

 

• Kas tau yra didžiausia vertybė?

Pasitikėjimas žmonėmis. Aš tikiu kitais ir noriu, kad tikėtų manim. Dėl pasitikėjimo stokos ir kyla didžioji dalis problemų.

 

• Kur dingo dinozaurai?

Jie nedingo, tik persikėlė gyventi kitur. Arba tapo kažkuo kitu. Arba sumažėjo ir pasislėpė. Arba… Sako, kad ateivių nėra, bet jie yra. Mes ir patys kažkam esam ateiviai.

 

• Į kurią pusę sukasi pasaulis?

Ten, kur mes jį pakreipiam. Jei jis suktųsi į vieną pusę, būtų nuobodu ir monotoniška.

 

• Pasakyk ką nors gražaus pabaigai.

Gal tai jaunatviškas entuziazmas, bet manau, kad jei nori, visko gali gauti. Linkiu visiems sugebėti parodyti, kad tu esi vienintelis ir tavęs reikia. Tegu nelieka to užsisklendimo savyje. Pamatykit visa ko gerąją pusę, bet nepamirškit, kad negalima visko turėt iš karto. Eikit į priekį ir po truputį susirinkit tai, kas duota. Blogų dienų irgi reikia, kad nepriprastume prie gero, bet gražių dienų reikia daug daug daugiau.

 

Ačiū už pokalbį. O gal dabar gali padėt sugalvot, kaip išjungiamas šitas diktofonas??? :)

< Buvęs		Kitas >