Penktadienio vakaras, Pilies gatvėje laukiame Mindaugo, mintyse svarstydamos, ar jį atpažinsime. Bet pamatome jį iš tolo, ateinantį su plačia šypsena veide. Ši šypsena neišnyko viso interviu metu, nes toks jau yra Mindaugas Raguotis, Tarptautinės komunikacijos studentas, – visada su šypsena veide, nestokojantis humoro jausmo bei naudingos gyvenimo patirties. Susipažinkim!
Tu esi čia:
Prisijungimas
Statistika
Narių : 963Straipsnių : 809
Lankytojų : 1066573
Prisijungę
Nėra prisijungusių vartotojųMus rasite
14
Bal
Apie laimę ir mažąsias gyvenimo teikiamas galimybes su Mindaugu Raguočiu
Penktadienio vakaras, Pilies gatvėje laukiame Mindaugo, mintyse svarstydamos, ar jį atpažinsime. Bet pamatome jį iš tolo, ateinantį su plačia šypsena veide. Ši šypsena neišnyko viso interviu metu, nes toks jau yra Mindaugas Raguotis, Tarptautinės komunikacijos studentas, – visada su šypsena veide, nestokojantis humoro jausmo bei naudingos gyvenimo patirties. Susipažinkim!
Kodėl pasirinkai studijas Komfake?
Tai atsitiko visai netikėtai. Po mokyklos buvau pakankamai „žalias“ ir dar nežinojau, ką noriu daryti, taigi tiesiog atsitiktine tvarka surašiau pageidavimus. Jų buvo gal 19, o komfakas buvo 9 vietoje. Taip čia ir patekau, ir visai dėl to nesigailiu.
O kodėl ir magistrantūros studijas pasirinkai būtent Komfake, o ne kur nors užsieny?
Nes patiko. Iš tikrųjų magistrantūros studijų pasirinkimas Lietuvoje yra gana ribotas, bet kažkodėl dar nenorėjau keisti gyvenamosios šalies kaip visi dabar daro. Todėl pasirinkau, matyt, vieną iš geriausių studijų programų VU (Tarptautinė komunikacija – aut. pastaba). Be to, dar bakalauro studijoms einant į pabaigą, susiradau įdomų darbą, vis dar dirbu ir nemanau, kad jau pasiėmiau iš šio darbo viską, ką galėjau, dar turiu daug ką padaryti ir išmokti. Dėl šių priežasčių ir pasirinkau magistrantūros studijas Lietuvoje. Juolab kad rašiau tik į nemokamus mokslus ir man pasisekė. Taigi kodėl turėčiau atsisakyti šios galimybės?
Žinome, jog dalyvavai daugybėje projektų užsienyje. Galbūt galėtum kažkurį išskirti, kuris buvo naudingiausias?
Daugiausia, žinoma, davė Erasmus studijos, nes išvažiuoji į svečią šalį vienas ir pradedi bręsti kaip žmogus. Lietuvoje visada bus kam paskambinti: mamai, tėtei, draugui ir pan., o ten nuvažiavęs supranti, jog turi viską daryti pats. Buvo akimirkų, kai norėjosi grįžti namo, bet tada pagalvodavau, kad visa tai – galimybė, kuria turi džiaugtis.
Daugiausia, žinoma, davė Erasmus studijos, nes išvažiuoji į svečią šalį vienas ir pradedi bręsti kaip žmogus. Lietuvoje visada bus kam paskambinti: mamai, tėtei, draugui ir pan., o ten nuvažiavęs supranti, jog turi viską daryti pats. Buvo akimirkų, kai norėjosi grįžti namo, bet tada pagalvodavau, kad visa tai – galimybė, kuria turi džiaugtis. Dalyvavai ISSS. Ar sunku buvo patekti?
Tais metais ne. Tiesiog visą laiką reikia bandyti. Žmonės, pamatę kokį skelbimą ar gavę laišką į konferenciją, dažnai pamano: „Ai, čia ne man“. Aš irgi taip anksčiau maniau, bet tada, kai pradedi visur dalyvauti, įgyji pasitikėjimo savimi ir pradeda šypsotis sėkmė. Kitais metais taip pat galbūt dalyvausiu atrankoje į ISSS, nes reikia naudotis galimybe kol dar esu studentas (juokiasi).
Taigi Tu manai, jog reikia naudotis visomis galimybėmis?
Taip. Viena iš naujausių galimybių, kuria pasinaudojau, buvo Bobcatsss bibliotekininkų sinkoziumas Italijoje, kur pristačiau savo bakalaurinio darbo tyrimą. Iš pradžių buvo gana baisu, nes auditorija buvo didelė, darbą pristatyti reikėjo anglų kalba, tačiau viskas praėjo sklandžiai ir neatsisakyčiau galimybių ir daugiau dalyvauti tokiuose renginiuose.
Tais metais ne. Tiesiog visą laiką reikia bandyti. Žmonės, pamatę kokį skelbimą ar gavę laišką į konferenciją, dažnai pamano: „Ai, čia ne man“. Aš irgi taip anksčiau maniau, bet tada, kai pradedi visur dalyvauti, įgyji pasitikėjimo savimi ir pradeda šypsotis sėkmė. Kitais metais taip pat galbūt dalyvausiu atrankoje į ISSS, nes reikia naudotis galimybe kol dar esu studentas (juokiasi).
Taigi Tu manai, jog reikia naudotis visomis galimybėmis?
Taip. Viena iš naujausių galimybių, kuria pasinaudojau, buvo Bobcatsss bibliotekininkų sinkoziumas Italijoje, kur pristačiau savo bakalaurinio darbo tyrimą. Iš pradžių buvo gana baisu, nes auditorija buvo didelė, darbą pristatyti reikėjo anglų kalba, tačiau viskas praėjo sklandžiai ir neatsisakyčiau galimybių ir daugiau dalyvauti tokiuose renginiuose.Koks yra Tavo darbas? Ką ten veiki?
Aš esu Viešųjų ryšių koordinatoriaus asistentas, taigi darau visus darbus, susijusius su komunikacijos ir reklamos kampanijomis, mokomųjų filmukų platinimu ir panašiai. Pavyzdžiui, šiuo metu organizuojame mokomųjų filmukų apie kompiuterių ir interneto teikiamą naudą transliavimą „Labas rytas“ laidoje, taip pat regioninėse televizijose.
Ką manai apie krizę? Ar pajautei ją?
Nepajaučiau. Jei manęs paklaustumėt, kaip jaučiuosi, atsakyčiau, kad puikiai. Man nieko netrūksta: aš turiu stogą virš galvos, turiu maisto, turiu nuostabią šeimą, turiu nuostabius draugus. Man daugiau nieko netrūksta. Na, žinoma, magistro diplomo nebent, į kurį taikausi dabar (kikena ir šypsosi).
Gal turi specialų receptą įveikti krizei?
Čia tiktų sentencija „Pergalė reikalauja triūso“. Manau, jog pastangos visada yra vainikuojamos. Tiek mokslas, tiek darbas ar asmeninis gyvenimas reikalauja pastangų.
Dauguma sako, kad Lietuvoje gyventi blogai. Ką Tu manai apie tai?
Ką manai apie krizę? Ar pajautei ją?
Nepajaučiau. Jei manęs paklaustumėt, kaip jaučiuosi, atsakyčiau, kad puikiai. Man nieko netrūksta: aš turiu stogą virš galvos, turiu maisto, turiu nuostabią šeimą, turiu nuostabius draugus. Man daugiau nieko netrūksta. Na, žinoma, magistro diplomo nebent, į kurį taikausi dabar (kikena ir šypsosi).
Gal turi specialų receptą įveikti krizei?
Čia tiktų sentencija „Pergalė reikalauja triūso“. Manau, jog pastangos visada yra vainikuojamos. Tiek mokslas, tiek darbas ar asmeninis gyvenimas reikalauja pastangų.
Dauguma sako, kad Lietuvoje gyventi blogai. Ką Tu manai apie tai?
Lietuvoje nėra blogai, tiesiog lietuvių mentalitetas yra toks, kad jie visada nori padaryti situaciją blogesnę negu ji iš tikrųjų yra. Aš linkęs manyti, kad lietuviai yra pesimistų tauta. Kur nuvažiuotum, kad ir į kaimynines šalis, žmonės vaikšto išsišiepę, nes, kaip žinome, krizė yra susijusi tik su virtualiais pinigais. O jeigu tu turi ką valgyti, kuo apsirengti, tai tau to užtenka. Bet, žinoma, viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo požiūrio į gyvenimą. Aš galbūt negyvenu nuosavame naujos statybos bute, bet to, ką turiu dabar, man pilnai užtenka. Galbūt turi savo idealą?
Neturiu vieno idealo, nes nėra universalių, tobulų žmonių. Tačiau galėčiau išskirti keletą žmonių, kuriais žaviuosi. Tai – dėstytoja Vita Mozūraitė. Pirmas dalykas, ką aš matau joje, – tai šypsena veide, puikūs bendravimo įgūdžiai, puiki kūno kalba bei geras humoro jausmas. Visa tai dėstant yra labai puiku, nes kartais vykstant paskaitai, kuri varo jus į neviltį, dėstytoja staiga gali pasakyti kokį juokelį, nuo kurio visi vėl atkunta ir pradeda klausyti. Taigi Vita Mozūraitė – toks žmogus, kuris sugeba tave išlaikyti prie taško ir to, ką ji pasakoja. O jeigu kas nors ateitų ir paprašytų parodyti žmones, kurie dirba iš tikro pašaukimo, tai išskirčiau Osvaldą Janonį bei Domą Kauną. Moksline prasme tai būtų žmonės, kuriais labiausiai žaviuosi iš Komfako. O apskritai mane labiausiai žavi bjauriojo ančiuko istorijos, kai žmonės neturi nieko ir iš to nieko sugeba pasidaryti viską, kai padaro kažką prasmingo ne tik sau, bet ir kitiems. Toks galbūt būtų mano žmogaus idealas.
Kokia buvo tavo pati laimingiausia gyvenimo diena?
Aš atsakysiu labai nekukliai, bet man buvo tiek laimingų dienų, kad būtų labai sunku vieną išskirti. Pavyzdžiui, baigi mokyklą, apima geras jausmas, baigi universitetą – tai yra nepakartojamas jausmas. Kai gauni diplomą – gauni įvertinimą už savo darbą. Žinojimas, jog mano pastangos buvo įvertintos diplomu, man pačiam yra pripažinimas. Žmogui svarbus yra ne tik aplinkinių pripažinimas, bet ir paties savęs pripažinimas. Gaudamas kažkokį įvertinimą, tu visų pirma galvoji ne apie kitus, o apie save. Kai gauni Vilniaus Universiteto diplomą ar bet kokį aukštojo mokslo diplomą, tu žinai, jog esi kažkas, ne tik baigęs vidurinę mokyklą. Nors Lietuvoje yra kritikuojamas aukštasis mokslas, tačiau, mano nuomone, universitetas studentui duoda tiek, kiek jis gali pasiimti, tiesiog reikia mokėti pasiimti. Kai supranti, jog mokslas yra žingsnis į kažką geriau, tu pradedi suvokti, kad tai yra svarbi tavo gyvenimo dalis.
Tai galbūt svarstai galimybę tęsti mokslus doktorantūroje?
Manau, per anksti dar sakyti, nors, kažką baigus, norisi siekti dar daugiau, taigi vienareikšmiškai negaliu teigti, kad nesvarstau tos galimybės. Manau, dėstytojo darbas nėra blogas, nes jis turi būti jaunatviškas, žengti koja kojon su technologijomis ir aš netgi matau save kaip dėstytoją. Tačiau 100% negalėčiau pasakyti, kad stosiu į doktorantūrą, nes tai yra ypač sunkus darbas.
Neturiu vieno idealo, nes nėra universalių, tobulų žmonių. Tačiau galėčiau išskirti keletą žmonių, kuriais žaviuosi. Tai – dėstytoja Vita Mozūraitė. Pirmas dalykas, ką aš matau joje, – tai šypsena veide, puikūs bendravimo įgūdžiai, puiki kūno kalba bei geras humoro jausmas. Visa tai dėstant yra labai puiku, nes kartais vykstant paskaitai, kuri varo jus į neviltį, dėstytoja staiga gali pasakyti kokį juokelį, nuo kurio visi vėl atkunta ir pradeda klausyti. Taigi Vita Mozūraitė – toks žmogus, kuris sugeba tave išlaikyti prie taško ir to, ką ji pasakoja. O jeigu kas nors ateitų ir paprašytų parodyti žmones, kurie dirba iš tikro pašaukimo, tai išskirčiau Osvaldą Janonį bei Domą Kauną. Moksline prasme tai būtų žmonės, kuriais labiausiai žaviuosi iš Komfako. O apskritai mane labiausiai žavi bjauriojo ančiuko istorijos, kai žmonės neturi nieko ir iš to nieko sugeba pasidaryti viską, kai padaro kažką prasmingo ne tik sau, bet ir kitiems. Toks galbūt būtų mano žmogaus idealas.
Kokia buvo tavo pati laimingiausia gyvenimo diena?
Aš atsakysiu labai nekukliai, bet man buvo tiek laimingų dienų, kad būtų labai sunku vieną išskirti. Pavyzdžiui, baigi mokyklą, apima geras jausmas, baigi universitetą – tai yra nepakartojamas jausmas. Kai gauni diplomą – gauni įvertinimą už savo darbą. Žinojimas, jog mano pastangos buvo įvertintos diplomu, man pačiam yra pripažinimas. Žmogui svarbus yra ne tik aplinkinių pripažinimas, bet ir paties savęs pripažinimas. Gaudamas kažkokį įvertinimą, tu visų pirma galvoji ne apie kitus, o apie save. Kai gauni Vilniaus Universiteto diplomą ar bet kokį aukštojo mokslo diplomą, tu žinai, jog esi kažkas, ne tik baigęs vidurinę mokyklą. Nors Lietuvoje yra kritikuojamas aukštasis mokslas, tačiau, mano nuomone, universitetas studentui duoda tiek, kiek jis gali pasiimti, tiesiog reikia mokėti pasiimti. Kai supranti, jog mokslas yra žingsnis į kažką geriau, tu pradedi suvokti, kad tai yra svarbi tavo gyvenimo dalis. Tai galbūt svarstai galimybę tęsti mokslus doktorantūroje?
Manau, per anksti dar sakyti, nors, kažką baigus, norisi siekti dar daugiau, taigi vienareikšmiškai negaliu teigti, kad nesvarstau tos galimybės. Manau, dėstytojo darbas nėra blogas, nes jis turi būti jaunatviškas, žengti koja kojon su technologijomis ir aš netgi matau save kaip dėstytoją. Tačiau 100% negalėčiau pasakyti, kad stosiu į doktorantūrą, nes tai yra ypač sunkus darbas.
Kokių dar ateities planų turi?
(Juokiasi...) Pasodinti medį, pastatyti namą. O jei iš tikrųjų, tai norėčiau šiek tiek pagyventi užsienyje, bet ne dėl to, kad aš noriu emigruoti ar kad man Lietuvoje blogai. Tiesiog noriu daugiau patirties, kaip galima gyventi, nes gyvenimas tuo ir yra nuostabus, kad jis teikia daugybę galimybių. Ir tie žmonės, kurie dažniausia sako „ne“ apriboja savo galimybes, jie nustumia savo sėkmę ir tampa viena iš milijono žuvų, kurios plaukia pasroviui. O aš norėčiau būti žmogumi, kuris žino, ką daro, ir tuo mėgaujasi. O šiuo metu aš tikrai mėgaujuosi tuo, ką darau, nes dirbu darbą, kuris man patinka ir tinka, ir studijuoju tai, kas man patinka.
Koks Tavo gyvenimo moto?
(Juokiasi...) Pasodinti medį, pastatyti namą. O jei iš tikrųjų, tai norėčiau šiek tiek pagyventi užsienyje, bet ne dėl to, kad aš noriu emigruoti ar kad man Lietuvoje blogai. Tiesiog noriu daugiau patirties, kaip galima gyventi, nes gyvenimas tuo ir yra nuostabus, kad jis teikia daugybę galimybių. Ir tie žmonės, kurie dažniausia sako „ne“ apriboja savo galimybes, jie nustumia savo sėkmę ir tampa viena iš milijono žuvų, kurios plaukia pasroviui. O aš norėčiau būti žmogumi, kuris žino, ką daro, ir tuo mėgaujasi. O šiuo metu aš tikrai mėgaujuosi tuo, ką darau, nes dirbu darbą, kuris man patinka ir tinka, ir studijuoju tai, kas man patinka.
Koks Tavo gyvenimo moto?
Nežinau net, ar kiekvienas žmogus privalo tokį turėti, bet man patinka visokios gudrios sentencijos. Viena iš jų būtų tokia (bando prisiminti paskutinę sentenciją, kurią buvo užsirašęs facebook‘e) – „Žmonės galvoja, kad sekasi tiems, kurie atsikelia anksti, bet, iš tikrųjų, sekasi tiems, kurie atsikelia geros nuotaikos.“Ar dažnai lankaisi socialiniuose tinklalapiuose?
Šiuo metu esu užsiregistravęs tik viename – facebook‘e. Šis tinklalapis geras tuo, kad sieja ne tik žmones Lietuvoje, bet ir užsienyje. Turiu daug užsieniečių draugų, su kuriais susipažinau įvairiose stovyklose, kuriose dalyvavau dar būdamas moksleivis. Pažvelgus į mano anketą, galima pamatyti, kad lietuvių pažįstamų turiu 60%, o užsieniečių – 40%. Tiesiog visur dalyvaudamas randi begales pažįstamų. Įstojęs į universitetą susirandi šimtą draugų, nueini į studentų atstovybę – dar penkiasdešimt, nueini į šokių būrelį – dar penkiasdešimt, pradedi lankyti krepšinį – dar dešimt. Taip supranti, kad dar po kelių metų jau gali balotiruotis į Seimą, nes bus daug balsuojančių už tave (juokauja).
Gal teko gyventi bendrabutyje?
Taip, pirmame kurse rekomenduojama visiems pabandyti, nes bendrabutis yra toks dalykas, kuris nesikeičia: koks buvo prieš penkiasdešimt metų, toks pat ir dabar – su savomis tradicijomis. Bet labai daug lemia tai, su kokiu žmogumi gyveni. Man teko gyventi su labai įvairiomis asmenybėmis, sutikau nuostabių žmonių, praleidau įsimintiną laiką. Paskui užsinorėjau daugiau privatumo.
Kuo vaikystėje svajojai tapti užaugęs?
Visada norėjau būti policininku. Netgi buvau ekskursijoje Kauno policininkų akademijoje. Ten norėjau ir studijuoti, tačiau paskutinę akimirką supratau, kad tai ne man.
Girdėjome, kad dalyvavai projekte „Ežio inkubatorius“. Gal gali plačiau apie tai papasakoti?
Ilgą laiką mano pajamų šaltinis buvo barmeno–padavėjo darbas ir bedirbant ten pasitaikė proga sudalyvauti projekte „Ežio inkubatorius“. Aš niekada nesiejau savo karjeros su barmeno profesija, nors, iš tiesų, tai – nuostabus darbas su žmonėmis, kuriuos gali padaryti laimingais. Tačiau mano tikslai yra šiek tiek kitokie: ne tik gerai praleisti laiką, bet ir užsidirbti. Pats projektas buvo puikus: apmokymus mums rengė geriausi barmenai Lietuvoje, kurie yra savo darbo specialistai bei veteranai. „Inkubatoriaus“ laikas buvo labai trumpas, apie keturias dienas, tačiau kiekvieną dieną išmokdavome pagaminti iki dešimties kokteilių. Nuostabu buvo ne vien mokytis, bet ir bendrauti su žmonėmis, norinčiais gauti žinių.
Ką patartum studentui?
Pakankamai ilgai aš buvau susikaustęs žmogus, vis galvodavau, jog daug dalykų yra „ne man“. Po to supratau, jog dabar yra mano nuostabiausi metai ir juos reikia išnaudoti maksimaliai, visas gyvenimo teikiamas galimybes 100%. Ką jums duoda – imkit, o po to pažiūrėsit, ar reikia.
Koks Tavo receptas, kaip išnaudoti gyvenimo siūlomas galimybes?
Žmonės būna per daug užsigalvoję apie savo problemas ir nemato, kiek kitų dalykų yra aplinkui. Pažįstu daugybę žmonių, kurie eina savo mažu takeliu ir visiškai nesižvalgo į šalis. Bet apsižvalgydamas tolumoj pamatai medį, krūmą, kitą medį ir supranti, kad aplink yra visas miškas. Gyvenimas – tai galimybių miškas: eini ir renkiesi, ką tau daryti. Aš labai netikėtai atsidūriau „Erasmus“ projekte. Kartą pamačiau skelbimą ir pagalvojau, kad reikėtų pabandyti, nes kažkada svajojau mokytis užsienyje. Ir mane atrinko. Tada supratau, kad tai – man suteikta proga. Tuo universitetas ir yra geras, kad tau pačiam nereikia ieškoti, progos yra pateiktos kaip ant lėkštutės: yra studentų atstovybė ir kitos institucijos, kurios suteikia visą reikalingą informaciją.
Ar turi mėgstamiausią knygą ar filmą, kurie Tave įkvepia?
Tiek filmų, tiek knygų yra labai nuostabių. Tuo mane ir džiugina gyvenimas, kad nėra vieno TOKIO. Rekomenduoju paskaityti „Dorianą Grėjų“, „Don Žuaną“ ir kitus klasikos kūrinius. Knyga duoda peną vaizduotei, dėl to man patinka skaityti knygas. Mokykloj turbūt buvau geriausias bibliotekininkės draugas, nes buvau perskaitęs gerą dalį mokyklos bibliotekos ir tai man davė labai daug.
Kaip manai, kokias šventes būtina švęsti?
O kokias tik nori. Atsibundi šeštadienį ryte ir pagalvoji „Pasidarysiu sau šventę“. Aš esu šventęs tokias neįtikėtinas šventes kaip Ganos nepriklausomybė. Jei nori sau prasilinksminti dieną, gali susigalvoti šventę. Svarbu turėti norą, tada bus ir šventė (šypsosi).
Ko palinkėtum KomFakui.lt?
Niekada nepraleisti galimybių, stengtis patirti ką nors naujo, nes, jei to nori, viskas eina tik geryn.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
