Žmogus, nuoširdžiai atsidavęs savo profesijai. Parašęs daug mokslinių straipsnių bei darbų. Apdovanotas už nuopelnus lietuvių kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui. Skubu jus supažindinti su dėstytoja daktare Alma Braziūniene.

Esu knygos žmogus. Žinoma, visi Komunikacijos fakulteto dėstytojai, o taip pat ir studentai – knygos žmonės. Taip jau mūsų dienų pasaulyje sutvarkyta, jog be knygos – nė žingsnio. Bet vis labiau šiandienos žmogus knygą, tiksliau, jos turinį, keičia į kitas laikmenas. Ir tos kitos laikmenos mokslininkui gali būti labai įdomios kaip tyrimo šaltinis. Aš esu senosios, tradicinės knygos „fanė“. Žaviuosi ja kaip neišsemiamu patirties šaltiniu dabarties knygos raidai pažinti: ir menine, ir poligrafine, ir apskritai plačiąja kultūrine prasme. Pati sąvoka „senoji“ labai subjektyvi, bet čia turėjau omeny savo interesų objektą – senąją XV–XVIII a. Lietuvos knygą, o taip pat ir visą jų masyvą, pirmiausia Lietuvos bibliotekose sukauptą tų amžių spaudos paveldą.

Mano dėstomos disciplinos viena su kita siejasi labai glaudžiai, tikrai negaliu išskirti kurios nors vienos. Spaudos paveldo tyrimai neįsivaizduojami be Lietuvos knygos istorijos, o senosios knygos architektonika skirta specialesnėms ir gilesnėms spaudos paveldo ir knygos istorijos studijoms (beje, šis kursas – pasirenkamasis, naujas, tad galbūt kas nors iš dabar skaitančių susidomės?). Bibliofilija – paskutinioji mano meilė. Ir pati dar kartais nustembu, kaip atsitiko, kad paskutiniuosius penkerius metus atsidėjau plačiai bibliofilijos problematikai. Čia bus buvęs kaltas profesorius Domas Kaunas. Tai jis įtikino imtis rašyti bibliofilijos tematikos disertaciją. Kaip tik senosios knygos studijos ir atvedė mane prie bibliofilijos – paslaptingos, specifinės, ypatingos traukos knygai. Bibliofilijos tyrimai aprėpia ir „sugeria“ visokiausios meilės knygai apraiškas. O jų – neišmatuojama gausybė.

Atskirti šių dalykų neišeina: dėstytojas auditorijoje ir žmogus namuose – tas pats asmuo. Nemanau, kad čia galimos kokios nors kaukės ar vaidmenys. Tiesiog esi, kas esi, ir viskas. Juk nuo studentų akių nepasislėpsi, užtat kartais pasijunti stebimas lyg per didinamąjį stiklą, tarsi permatomas. Bet jeigu jau ryžaisi... Gera auditorijoje, kai jauti, jog tavęs klausomasi. Kai regi bent kelias poras žibančių akių. Tada lengva kalbėti. Bet būna, kad jų nėra. Tada sunku, tada nori paskaitą baigti kuo greičiau. Kartais pajunti, kad ryšys su tavęs besiklausančiais (nesiklausančiais...) trūkinėja, kad nesiseka susikaupti pačiai – visa tai priklauso nuo visokiausių susivijusių smulkmenų ir kitų dalykų. Lygiai tas pat ir namuose. Kartais ir po sunkiausios dienos jautiesi žvalus ir linksmas, o kartais ir vieno nemalonaus žodžio užtenka visai dienai. Tad tą žodį parsineši ir į namus. Viskas žmogiška...

Jaunystė visada panaši. Veržlumas, polėkis, svajonės... Visi darbai, rodos, tirpte tirpsta... Ir vis dėlto kai kurie šiandienos bruožai neramina. Neabsoliutinu jų, bet per dažnai skaudžiai nuvilia kokio studento nepareigingumas, žodžio nesilaikymas, atmestinis požiūris į darbą. Pati mąstau, kodėl tai toleruojama. Gal kad studentai priversti dirbti (sovietmečiu dauguma išsiversdavome kad ir labai kukliomis stipendijomis, bet iš jų įmanoma būdavo pragyventi, tad studijos ir būdavo studijos)? Galbūt toks dabarties gyvenimo tempas?

Studentų organizacijas vertinu tik teigiamai. Savo studijų metais su dabartiniu docentu Regimantu Pranaičiu Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos ekspedicijose užrašinėdami tautosaką esame išvaikščioję daugybę kaimų. Dabarties akimis žiūrint – kokia romantika!..

Kai pagaunu nusirašinėjant, apima... gėda. Gėda darosi man. Net ne pikta, o gėda už tą studentą. Man atrodo, kad kol su tuo reiškiniu nepradės kovoti patys studentai, nieko nebus. Turi įsivyrauti nepakanta nusirašinėjimui – juk tai paprasčiausiai nesąžininga konkurencija. Vakaruose toks dalykas neįsivaizduojamas. Patys studentai nusirašinėjančių ten „nedengia“. Kaip kad ir eismo pažeidėjų: pamėgink pažeisti eismo taisykles gatvėje, iš paskos važiavęs iš karto paskambins į policiją. Bet šiam požiūriui visuomenė dar turi subręsti. Mūsiškė, matyt, subręs dar negreit.

Kokią visų mūsų ateitį įsivaizduojam, kokį visuomenės modelį renkamės, ko iš jo tikimės? Tokie ir panašūs klausimai, regis, turėtų rūpėti visiems. Bet... Švietimo reforma (esama, būsima, rengiama) – bendrosios mūsų kultūros ir švietimo politikos atspindys. O gal jos nebuvimo atspindys? Kol intelektas yra nuvertintas, kol neužmokėti už autorinius darbus laikoma norma (pamėgink neužmokėti dažytojui už nutepliotą kambario sieną!), kol universitetų dėstytojai net nebesvajoja vadintis „viduriniąja klase“ (kaip Vakaruose įprasta) – niekas nesikeis. Trūksta dėstytojų profsąjungos, bent jau tokios, kokią (kad ir susiskaldžiusią) šiuo metu Lietuvoje turi mokytojai. Dėstytojams lyg ir nėra laiko kovoti už savo atlyginimus, lyg ir negražu, nepriimtina. Jau geriau prisiimti dar vieną kokį darbą. Taip ir plėšomės.

Nedariau sprendimų. Tiesiog gyvenau. Studijos tame pačiame mūsų universitete, du dešimtmečiai, praleisti mokslinių bibliotekų Retų spaudinių skyriuose, paskaitos. Gyvenimas pats eina. Vos spėji su juo, nėra kada klausinėti, ko iš jo nori. Jis ir uždavinėja klausimus, ir pats juos sprendžia. Atrodytų, abstraktybės, bet kad taip iš tikrųjų ir yra.

Apie sėkmingos karjeros galimybes dabar prirašyta daugybė knygų. Tereikia pasiskaityti ir - čiūžt aukštyn! Bet ar sėkmingos karjeros galima išmokti? Manau, jog daugelį savo charakterio ypatybių mes paveldime iš savo protėvių ir jas pakeisti nėra taip paprasta. Vieniems tai duota, kitiems ne. Kartais tiesiog užtenka įsiklausyti į save, suprasti savo poreikius, kitaip sakant, surasti save. Dirbti sąžiningai. Karjera pati tave pasiveja.

Nei kompromiso, nei specialaus recepto tikrai nepasiūlysiu. Taip jau yra, taip sutvarkyta gamtos. Vienos prieš tai kovoja, kitoms šitai patinka. Gausybė pavyzdžių rodo, kad suderinti šiuos dalykus pavyksta taip pat ne kelioms, o daugybei moterų, ypač mūsų dienomis. Tad kurgi problema? Kiekviena moteris renkasi tokį gyvenimo būdą, koks jai artimiausias. Aš pati irgi mėginu laviruoti tarp mokslo ir virtuvės (plačiąja prasme; siaurąja – jeigu įmanoma išsiversti be virtuvės, mielai išsiverčiu). Kas nusveria? Nežinau. Nelygu kada.

Mėgstu (o kas nemėgsta?). Bėda, jog į daugelį tikrai įdomių kultūrinių renginių nebeįmanoma suspėti, tenka rinktis ar tiesiog jų atsisakyti. Net tradicinius mano įdėmiai lankomus literatūrinius renginius (Poezijos pavasaris, Poetinis Druskininkų ruduo, Jurbarko Šiaurės vasara ir kt.) vis dažniau tenka paaukoti kokio straipsnio ar pranešimo ruošimui. Taip pat ir kokį mielą koncertą. Čia jau prioritetų klausimas. Bet pažįstu žmonių, kurie visur ir visada suspėja. Tokiems pavydžiu. Tradiciškai kas savaitę perku tris iš keturių mūsų kultūros savaitraščių: „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“ ir „Nemuną“, tačiau dažnai tik perverčiu, o ne perskaitau. Juokaujam, jog laiką galima matuoti savaitraščiais: jie pradėjo eiti taip greitai kaip dienraščiai. Dar, žiūrėk, senąjį nebaigtą skaityti tebesinešioji, o jau naujas išėjo.

Laiminga jaučiuosi ne vienoje konkrečioje vietoje, o ten, kur esu su savo artimaisiais. Kur galima pajaustu gerumu pasidalyti su kitu. Kad ir elektroniniais laiškais. Svarbu, kad tave suprastų, tų laiškų lauktų. Šiaip artima yra mano gimtojo Pasvalio krašto erdvė. Ten giminės, ten senelių kapinės, ten miela sugrįžti, ten jaučiuosi laukiama.

Šventa tiesa. Ne mūsų atradimas, bet istorija tai ne kartą patvirtino.

Norėčiau ne sustabdyti, o šiek tiek jį sulėtinti. Kad aš, vėluojanti, su juo suspėčiau.

Su vandeniu, tekėjimu. Tai pirmiausia ateina į galvą. Banalu, bet baisiai tikslu. Prisimenat Herakleitą? Neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę.

Kartais įdomiausi žmonės iš karto nematomi. Tačiau tik išgirdus juos, įspūdis pasikeičia. Dėstytoja Alma Braziūnienė, matyt, tokia (gaila, kad nepavyko pakalbėti akis į akį). Plačių užmojų, originalių minčių, nuoširdaus žmogaus ir atsidavimo savo darbui pavyzdys. Linkiu visiems surasti save, o dėstytojai – kantrybės darbuose ir laiko.

 

< Buvęs		Kitas >