Vieną sekmadienio popietę Žurnalistikos institute šurmuliavo daug jaunų, ambicingų žmogiukų. Visi jie laukė pirmosios „Sekmadieninės žurnalistikos mokyklos“ paskaitos. Jų lektorius pasirodė esąs netgi pats Henrikas Vaitiekūnas. Kol šis svečias savo patirtimi ir žiniomis dalijosi su klausytojais, aš nusprendžiau pakalbinti šios mokyklos „šeimininką“ Žygintą Pečiulį.

Na taip, buvo pakankamai rizikinga stoti į žurnalistiką, kadangi tais laikais buvo stojama tik į vieną specialybę, laikydavai keturis egzaminus. Nors mokiausi gerai ir baigiau beveik aukso medaliu, bet kažkurį egzaminą (nelabai jau atsimenu kurį) ne taip jau ir gerai išlaikiau. Tais metais, kai aš stojau, priėmė dvidešimt žmonių. Iš tiesų kitokių variantų ir nebuvo, nes nuo septintos klasės pradėjau bendradarbiauti su spauda. Baigęs dešimtą klasę (tuomet buvo tik vienuolika klasių) vasarą jau dirbau regioniniame Prienų laikraštyje (Žygintas gimė Premezyje, Prienų rajone – aut. past. ). Buvo tuomet toks „Naujas gyvenimas“, dabar vadinasi tik „Gyvenimas“. Jame dirbau, galima sakyti, kaip tikras žurnalistas. Tai per stojamuosius atsivežiau didžiulę krūvą spaudinių. Dar buvo minčių važiuoti studijuoti į Maskvą, į Tarptautinių santykių institutą, tačiau iš tiesų nebuvo kitos specialybės, į kurią būčiau norėjęs labiau nei į žurnalistiką.

1987 metais Leningrado teatro, muzikos ir kino institute Jūs apsigynėte disertaciją „Lietuvos televizijos teatras. 1957 – 1982“. Turite du aukštuosius išsilavinimus?

Ne. Tai buvo aspirantūros (dabar jau doktorantūros) studijos, mokslinio darbo rašymas. Aspirantūrą studijavau Minske – Minsko teatro ir dailės institute, o disertaciją gyniausi Leningrade. Tuo metu Lietuvoje tiesiog nebuvo galimybių, buvo tokia tvarka, kad ir studijuoti ir gintis šios srities disertaciją reikėjo tenai. Tad apsigyniau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.

Ar dėl pasirinktos temos nekilo problemų?

Dėl temos buvo toks įdomus dalykas... Iš esmės labai dažnai, kai žmogus renkasi doktorantūrą, tema būna „klaidžiojantis“ dalykas. Aš turėjau variantą rašyti apie senąjį VU teatrą, kadangi tuo metu vaidinau VU kiemo teatre. Konsultavausi su šių reikalų profesionale – profesore Zaborskaite, bet viską iš tikrųjų nusprendė toks Jonas Janutis. Jis buvo RTV (Radijo ir televizijos – aut. past. ) komiteto pirmininkas, šiai įstaigai vadovaujantis daugiau nei trisdešimt metų. Kadangi tuo metu ten dirbau, man reikėjo jo leidimo eiti studijuoti. Taigi nuėjau pas jį, pasakiau, kur noriu stoti ir kokia tema rašyti. Jonas Janutis labai nustebo ir pasakė : „Kokie čia kiemo teatrai! Rašyk apie televizijos teatrą“. Na, nors mes gana kritiškai atsiliepiam apie jo valdymo metus, bet šiuo atveju aš negaliu skųstis. Jis man padėjo susiorientuoti ir mano gyvenimas susiklostė taip, kad aš nuo televizijos tematikos nenukrypau: dirbau televizijoje, rašiau disertaciją apie televiziją, dabar dėstau apie televiziją bei kuriu straipsnius ir knygas tik šia tema. Štai koks siauras mano pasirinkimas (šiuos žodžius palydi šilta šypsena Žyginto veide bei skėstelėjimas rankomis).

Nuo 1978 iki 1991 metų dirbote RTV redaktoriumi. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį savo gyvenimo tarpsnį?

Iš pat pradžių dirbau Jaunimo redakcijoje, paskui kino skyriuje, dar vėliau – propagandos redakcijoje, ten rengiau mokomąsias laidas „Grožis visiems“, „Iš kultūros istorijos“ ir panašias. Bendradarbiavau, kūriau tas laidas ir tuo metu, kai pradėjau dėstytojauti. Dirbau ir RTV leidinyje „Kalba Vilnius“.

Manau, daug ką domintų 1991 metų sausio 13-osios įvykiai. Juk šturmo metu buvote RTV pastate.

Taip, aš ten pakliuvau, bet tik visiškai atsitiktinai. Prieš tai naktį budėjau ir tiesiog užsukau ten. Nors ir neplanavau, bet užtrukau, ir netikėtai prasidėjo šturmas! O tada jau nebuvo kur dėtis, savo akim mačiau viską – kaip atvažiavo tankai, kaip pas mus (tuo metu redakcijoje buvo R. Judickas, S.Brazgienė, A. Masaitis ir Ž. Pečiulis – aut. past.) įsiveržė „Alfa“ grupė, pastatė prie sienos, o vėliau išvedė ir paleido. Fiziškai mes nenukentėjome, bet psichologinis spaudimas jautėsi. Teko patirti visus šaudymus, dūmus... Stipriausiai atmintyje įsirėžęs jausmas buvo nuostabos. Prezidentas gi tuo metu buvo Michailas Gorbačiovas, toji išgarsintoji „perestroika“ ir visa kita. Aš niekaip negalėjau patikėti, kad vis dėlto tankai važiuoja, netikėjau, kad Gorbačiovo laikais taip gali būti! Kadangi gyvenu priešais RTV, tai dar atminčiai laikau kažkur užkištą balkono stiklą, kuris išbyrėjo šturmo metu.

Po Nepriklausomybės atkūrimo buvote išvykęs stažuotis į Prancūziją, Šveicariją, Daniją. Ar nekilo noras ten ilgiau užsibūti, pasilikti?

Na, pavyzdžiui, stažuotė Šveicarijoje, Fribūro universitete, truko pusę metų. Tai buvo svarbus įvykis mano gyvenime, kadangi tais laikais sienos dar tik atsivėrė. Pati pirmoji išvyka į Prancūziją buvo tarsi stebuklas. Man, kaip prancūzakalbiui, tai buvo svajonė. Bet, žinot, tuo metu Lietuvoje turėjau mėgstamą darbą, augo maži vaikai, tai man net minčių nekilo užsibūti. Iš tiesų ir pusę metų Šveicarijoje išgyventi be šeimos buvo pakankamai sunku. Kita vertus, Fribūro universitete teko skaityti nedidelį kursą apie Lietuvos žiniasklaidą. Tai didelis patyrimas. Nuo ryto iki vakaro sėdėdavau bibliotekose ir tai buvo tas pagrindas, kurį įgijęs galėjau drąsiai grįžti čia, į namus.

Ar labai skyrėsi tuometinė Lietuvos žurnalistų darbo specifika bei tematika nuo šveicarų, prancūzų?

Mūsų spauda dar nebuvo spalvota, bet mes džiaugėmės jos turiniu, laisve. Po Atgimimo, nuo 1988 metų, spauda Lietuvoje buvo labai aktyvi, pilietiška. Tuomet ir visuomenė, ir politikai daugiau reaguodavo į tai, kas buvo rašoma. Šiaip labai didelio skirtumo neįžiūrėjau, nes prancūzų spauda tik bandė atsigauti po blokadų, o viešint Šveicarijoje subankrutavo vienas jų dienraštis. Man buvo svarbesnis kitas – socialinis, buitinis aspektas: parduotuvių gausa, prekių pasirinkimas. Iš Fribūro universiteto (universitetas Šveicarijoje – aut. past.) atmintyje išliko biblioteka.

Aš turiu tokį įprotį: būtinai stengiuosi bent kartą per metus nuvažiuoti į Paryžių. Panteono papėdėje yra toks nedidelis knygynėlis, į kurį visada nuvažiuoju ir parsivežu penketą – septynetą knygų. Tai būna techninės, mokslinės tematikos knygos. Na, o mano knygų atsiradimas sutampa su stažuotėm, kaip aš vadinu, po „akumuliatorių pasikrovimo“.

Jūsų knyga „Efektyvi komunikacija. Praktinis vadovas“ yra pripažinta kaip geriausia mokslo populiarinimo knyga. Ar jaučiatės įvertintas ir suprastas?

Na, aš vis dėlto būčiau laimingesnis, jeigu po mano straipsnio ar knygos išėjimo sulaukčiau didesnės diskusijos, kritiškesnių atsiliepimų. Kitaip tariant, nėra daug Lietuvoje žmonių, su kuriais būtų galima apie televiziją pasikalbėti rimtai. Kodėl? Todėl, kad, jei ir būna internete atsiliepimai, tai tik tokie: „ar didelė jo nosis, ar maža; ar kvailas jis, ar ne?“... Vadinasi, aš turiu neakivaizdžiai diskutuoti su, pavyzdžiui, prancūzų autoriais ir panašiai. Man, kaip jūs sakot, geriausias įvertinimas yra rimta ir gera recenzija. Gera tai nereiškia girianti, bet analizuojanti.

Nuo 2000 metų esate „Lietuvos ryto“ savaitinio televizijos priedo „TV antena“ apžvalgininkas...

Šiaip visokių minčių ateina į galvą, kartais pavargsti nuo tokių dalykų. Reikia sekti televizijos laidas, kartais pajunti, jog kartojiesi. Kai televizijoj nėra jokio proveržio, tuomet pradedi rašyti tą patį apie tą patį. Mokslo populiarinimo dalį laikau labai svarbia, nes esu nemažai ir mokslinių straipsnių parašęs. Deja, jie spausdinami 200 egzempliorių tiražo žurnaluose. Nebent kartais studentus priverčiu perskaityti prieš egzaminą arba vienas kitas, rašydamas bakalauro ar kursinį darbą, juos atsiverčia. Gaila, bet didžiajai daliai visuomenės tai yra neprieinama, tad masinės spaudos straipsnių pagalba yra galimybė kalbėti apie televizijos reikalus ir problemas. Toks darbas neleidžia užsidaryti rimtame kiaute ir nukrypti į linksmybes. Ir vienas, ir kitas dalykas disciplinuoja.

Prieš porą metų prasidėjo paparacių, geltonosios spaudos bumas. Ką Jūs apie tai manote? Ar ateis toks laikas, kai visuomenė užsinorės ir pareikalaus ko nors rimtesnio, ne tik realybės šou, besidubliuojančių laidų bei straipsnių?

Reikia pasakyti, kad ta bulvarinė spauda egzistuoja visame pasaulyje, ne pas mus ji buvo sukurta. Bulvarinė spauda visada būna didžiausio tiražo, tai įprasta. Tiesa, vienu metu Lietuvoje didžiausio tiražo buvo ne bulvarinis leidinys ir kai kas net sakydavo, kad tai nėra normalu. Iš tiesų kas nori, tas pasirenka. Bet blogai yra tai, kad bulvarine tampa rimtoji spauda, kuri nenori prarasi skaitytojo. Yra dar vienas neigiamas aspektas – geltonoji spauda pripratina skaitytoją prie tam tikro paviršutiniškumo. Didelės nuotraukos, mažai teksto, visur brukama nuomonė, žmogus yra nuteisiamas/ išteisinamas ir panašiai. Taigi po to skaityti rimtesnę spaudą piliečiui darosi labai sunku, nes mažos nuotraukos, mažos raidės, reikia mąstyti, pateiktos jau dvi nuomonės. O bulvarinėje spaudoje aiškiai pasakyta, kas kvailas, kas protingas. Dar kita neigiama tendencija yra bulvarinių dalykų užimamas geriausias televizijos laikas. Jau dabar taip atsitinka, kad vakarais tiesiog nėra iš ko pasirinkti: ir vienas, ir antras, ir visi kiti gana populiarūs kanalai rodo vien tik bulvarines laidas... Manau, tai tik proporcijų dalykas, visko reikia ir visko gali būti.

Galbūt norėtumėte kažką patarti ar palinkėti dabartiniams KF studentams?

Linkiu optimizmo, linkiu neniurzgėti... Eikite dėl savęs paklausyti įdomaus dėstytojo, kai leidžiama pasirinkti laisvąjį kursą. Pastebėjau, kad 99 procentai studentų pasirenka tokį kursą, kad nereikėtų ieškoti, kad nereikėtų niekur eiti ir gautų tik parašą bei kreditų. Retas kuris (kaip nenormalus...) pasirenka kitur dėstomą kursą. Todėl aš noriu palinkėti – rinkitės, eikite, studijuokite! Va. Labiausiai šito noriu.

Gražūs ir nuoširdūs Žyginto Pečiulio žodžiai. Gaila, kad taip greit prabėgo man skirta valanda... O rodos, dar tiek daug visko nepaklausta ir neaptarta liko. Belieka pasidžiaugti, kad turim tokių išprususių ir pagelbėti pasiruošusių žmonių!.. :)