Sakoma, kad grupei merginų vienoje vietoje išbūti ilgą laiką yra „misija neįmanoma“. Jei ne suknelių karpymai, tai bent jau apsižodžiavimo kovos ir pavydo priepuoliai turėtų būti savaime suprantami. O dar kai merginos įkurdinamos vandens kanalų ir parkų apsuptoje pilyje, princesiška prigimtis su moteriškais ragučiais turėtų tiesiog žydėti. Prisipažinsiu, to šiek tiek bijojau kraudamasi lagaminą į dviejų savaičių seminarą Olandijoje. 

Ne vienas stovyklos metu sutiktas kolega stebėjosi, – „Na tai kurgi Lietuvos vyrukai? Jiems ką, gražių mergaičių kompanijoje keliauti nepatinka?!“ Taip, mes ir pačios to paaiškinti negalėjome, bet, tiesą pasakius, nei karto neturėjome progos pagalvoti, jog mūsų komandai kažko trūksta...

O ar gali būti kitaip, kai į vieną vietą susirenka panašaus profilio studentės, siekiančios ne tik studijų metu įgytas teorines žinias įprasminti praktinėmis naujienomis, bet ir smagiai praleisti laiką, bendrauti, rasti kuo daugiau draugų? Taip pat – pasigirsiu – visad būdavome pirmos, kurios nori šokti į vandenį, važiuoti, plaukti, pamatyti, fotografuoti, šokti, dainuoti ir užsiimti visa kita nuotaiką keliančia veikla. Gal todėl, o gal dėl olandiškai smagios nuotaikos, besišypsančių veidų aplinkui niekad netrūko. 

Tik nereikia pagalvoti, jog mes dvi savaites vien pramogavome! Iš tiesų komandos formavimas ir pasiruošimas prasidėjo dar Lietuvoje. Pirminės džiaugsmo dalybos (o kai kam ir susipažinimas) prasidėjo vos sužinojus, jog sėkmingai įveikėme atranką ir vyksime į Olandiją. Susižavėjimo šūksniai tarp mūsų, mergaičių, netilo ir pamačius, kokioje vietelėje gyvensime. Žinoma, visa ši informacijos sklaida pirmiausia vyko „Facebook‘e“, todėl galima teigti, jog pirmasis komandos formavimo punktas yra grupės sukūrimas socialiniame tinkle. :)
 
Kiek nurimus nuostabai ir džiaugsmo pliūpsniams, atėjo eilė kitam etapui – pasiruošimo darbams. Mums kylančių idėjų skaičius proporcingai augo gaunant vis naujus nurodymus iš organizatorių. Nepameluosiu sakydama, kad visos mintys buvo viena už kitą šaunesnės – o kaipgi kitaip, kai tiek kūrybingų mergaičių kiekvienai užduočiai iškart vaizduotėje sukuria po mini spektaklį. Taigi, be abejonės, antroji šaunios komandos formavimo taisyklė – nuolatinis dalijimasis mintimis, jų generavimas.

Pagaliau, likus mažiau nei mėnesiui, atėjo laikas virtualius susitikimus perkelti į realią erdvę. Ir tada tikrosios linksmybės prasidėjo... Šokinėjome, maivėmės, pozavome, šokome, dainavome, pynėme, diskutavome, filmavome, skaitėme, stebėjome... Visa tai – norint nustebinti kitus ir pačioms didžiuotis savo komandos darbu. Todėl trečia taisyklė – tikėjimas tuo, ką darai, siekiant geriausio rezultato. 

Tas tikėjimas mūsų nepaliko iki paskutinio vakaro, kai, susitikę pasidalinti paskutinėmis mintimis, taip pat dalinomės patarimais, baimėmis, žiniomis ir net netelpančiais daiktais.

Taigi, ketvirtoji taisyklė – „Išgelbėk draugą“, prasidėjusi dar namuose, mūsų neapleido iki paskutinių mostų vėl išlipus Vilniaus oro uoste. Tikiuosi, galiu drąsiai už kiekvieną iš mūsų pasakyti, jog visą laiką buvome ramios – bent jau petį paglostančių draugių šalia būdavo nuolat. O ir akimirkų, kai to reikėjo, pasitaikė... Vėluojantis taksi, dingęs lagaminas, ne iki galo paruoštas pristatymas, sugedęs fotoaparatas, pralaimėtas mylimos komandos futbolo čempionatas, vorai virš lovos, miego trūkumas, peršalimas, namų ilgesys ar nenoras išvažiuoti – turbūt kiekviena turėjom po mažytį nuotaikos drumstėją ir labai džiaugėmės turėdamos, kas padeda jį išvaryti. Ar dar bereikia įvardinti penktąją taisyklę? :)

Nei kelionės metu, nei po to neabejojome – buvome šauniausia komanda ir telksime bendras jėgas, mėgindamos ją išlaikyti ir toliau. Juk išmoktų taisyklių nepamiršime, o tobulėti norime visada. Ne veltui mes – dvylika komunikuojančių merginų!

< Buvęs		Kitas >