Komfakas.lt vėl kalbina fakulteto strateginės raidos prodekaną, doc. dr. Rimvydą Laužiką. Tik šį kartą šnekamės ne apie kulinarinį paveldą, bet apie strateginį Komunikacijos fakulteto raidos planą, parengtą penkeriems metams. Paklausit, o kodėl tai svarbu? Atsakymas vienareikšmis: mes kalbame apie Tavo, mano ir visos fakulteto bendruomenės ateitį...
Kas kūrė strateginį raidos planą ir kuo jis reikšmingas Komunikacijos fakulteto bendruomenei?
2008 metais, kai dar galiojo senasis Strateginės raidos planas, Dekano įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – naujos fakulteto strategijos parengimas. Darbo grupėje dirbo fakulteto administracija: dekanas doc. dr. A. Vaišnys, prodekanės dr. R. Matkevičienė, doc. dr. A. Navickienė, darbus koordinuoti pagal pareigas teko man (strateginės raidos prodekanui, doc. dr. Rimvydui Laužikui. aut. pastaba).
Strateginis raidos planas fakultetui yra svarbus keliomis prasmėmis. Pirmiausia, tai galimybė pažvelgti į praeitį, į besikeičiančią situaciją, nes plano rengimas prasideda nuo analizės, kaip ir kiek įgyvendintas ankstyvesnis strateginės raidos planas, kaip pakito teisinė, ekonominė ir kita aplinka. Jame išdėstoma fakulteto vizija ir misija – toks fakulteto vaizdas, kokį norime matyti ateityje, koks jis turi būti, kokį vaidmenį atlieka visuomenėje. Strategijoje apibrėžiama, kad fakulteto misija yra aukštos kvalifikacijos komunikacijos ir informacijos mokslų specialistų rengimas, moksliniai tyrimai ir mokslininkų rengimas bei kultūrinio tapatumo perdavimas. Ne mažiau svarbus dalykas – fakulteto raidos tęstinumo užtikrinimas. Administracija gali keistis, bet strategija išlieka. Plane numatytos ir priemonės, parodančios, kaip mes sieksime tikslų, ką reikia atlikti, kad mes strategiją įgyvendintume.
Ar dažnai tenka keisti nepasiteisinusias tikslų įgyvendinimo, siekimo priemones?
Įgyvendinimo priemonės keičiasi, tai yra natūralu, nes keičiasi mus supanti aplinka, erdvė, kurioje veikia fakultetas. Ši strategija buvo rengiama jau žinant naująjį Mokslo ir studijų įstatymą. Jeigu strategija būtų patvirtinta iki šio įstatymo, tai, be abejo, pasikeitimų būtų buvę labai daug, nes pati teisinė sistema pasikeitė labai stipriai. Mes dar skaičiuosime, tačiau preliminariai atrodo, kad tai, kas buvo numatyta 2009 metams, yra praktiškai įgyvendinta. Kažkokių esminių pakitimų strategijos požiūriu po šių metų neturėtų būti, nes viskas vyksta taip, kaip ir buvo planuota.
Gal atskleistumėte, kokie pagrindiniai strategijos akcentai, prioritetinės sritys?
Pagrindiniai akcentai yra keli. Pirmiausia pabrėžiame, kad universitetas yra aukštoji mokykla, kurios studijos yra glaudžiai susietos su mokslo tyrimais, tuo universitetas skiriasi nuo kolegijos. Tad visai natūralu, kad vienas iš pagrindinių strategijos akcentų yra mokslo tyrimų skatinimas, palaikymas bei plėtra fakultete. Neįsivaizduoju aukštos kokybės universitetinių studijų be kokybiškų, aukščiausio lygmens mokslo tyrimų. Strategija siekiame mokslo tyrimų sutelkimo, mokslo kiekybinių rezultatų didinimo, tyrimų kokybės gerinimo bei taikomojo aspekto stiprinimo. Fakultetas turi tapti absoliučiu lyderiu Lietuvos komunikacijos ir informacijos mokslų mokslinių tyrimų ir studijų erdvėje.
Antras svarbus akcentas yra studijų kokybė, kuri susideda iš labai daug aspektų, kurie dažnai net ne visai teisingai suprantami. Šiuo atveju mes norime kalbėti apie tą tikrąją studijų kokybę – apie turinį, absolventų galimybės darbo rinkoje. Mes galime sukurti studijų įvaizdį arba padaryti apklausą ir manyti, kad jeigu visi patenkinti, vadinasi viskas čia gerai, jeigu visi nepatenkinti – blogai. Tačiau tai bus tik nuomonė, kuri susijusi, bet nėra tapati studijų kokybei. Strategijos rengimo metu apibendrinome labai didelį informacijos kiekį apie komunikacijos ir informacijos studijas, fakulteto absolventų padėtį Lietuvos, apskritai apie studijų rinką Lietuvoje ir regione apimant Baltijos šalis, Skandinavijos šalis, Lenkiją, Baltarusiją, Rusiją, nagrinėjant, kokie yra kontekstai, kokios raidos tendencijos. Strategija sieksime studijų optimizavimo, mokslo ir studijų vienovės, studijų internacionalizavimo. Būtina didinti fakulteto aktyvumą europinėse mokslo ir studijų programose, o vadybos prasme – sukurti studijų programų aktualumą garantuojančią studijų koordinavimo ir administravimo sistemą. Nuo šių mokslo metų pradžios fakultete veikiantis Studijų skyrius yra centrinė šios sistemos grandis.
Dar vienas svarbus dalykas yra fakulteto administravimo pertvarka ir visos bendruomenės sutelkimas. Kartais susidaro vaizdas, kad fakultetas yra individualybių sankaupa, kurioje ne tik studentai – sau, dėstytojai – sau, bet ir tarp studentų, ir tarp dėstytojų skaidomasi pagal padalinius, toliau – studijų programas ir pan. Padaliniai fakultete panašūs į atskirus „nepriklausomus“ darinius, o studijų programos laikomos padalinių „nuosavybe“. Atrodo, kad fakultetas yra tik patogus skėtis, kuris turi mums nuolat kažką duoti, o mes nesame įsipareigoję jam. Net ir bendraujant su studentiškomis organizacijomis susidaro vaizdas, jog neturim jokio sutelktumo. Atrodo, jog fakultetas vienas, bet keliaujantis skirtingais keliais. Todėl vienas iš strateginių tikslų yra būti fakultetu, kuriame kolegas sieja vidiniai bendruomenės ryšiai, kur esame atsakingi už fakultetą ir dirbame komunikacijos ir informacijos Mokyklos labui, kartu su visais gerindami ir savo individualią padėtį. Reikia, kad pajaustumėm, jog fakultetas – tai mūsų bendruomenė, žmonės, kurie turi bendrus mokslo tyrimų interesus, fakultetines studijų programas. Kad studentai suprastų, jog studijuoja komunikacijos ir informacijos mokslus, o ne žurnalistiką, bibliotekininkystę ar archyvistiką kaip amatų mokykloje. Per paskutiniuosius metus intensyviai formuojamas studijų pagrindų dalykų blokas, kurie tampa srautinėmis paskaitomis. Mes norime, jog studentas, baigęs VU Komunikacijos fakultetą (visi gauna tą patį komunikacijos ir informacijos bakalauro laipsnį) būtų išklausęs tuos pačius pagrindinius studijų bloko dalykus, turėtų tuos pačius studijų pagrindus, kurie turi būti vienodi visoms studijų programoms. Siekiame, kad fakultetas formuotųsi kaip vienetas per visus sluoksnius, tam, pavyzdžiui, ir yra skirti Komunikacijos fakulteto renginiai, tarkim, kad ir Kalėdų proga.
Studijų programos tobulinamos bene kasmet. O kas atlieka programų auditą, teikia siūlymus?
Šiuo metu Lietuvoje tai yra šiek tiek užstrigęs reikalas, na, tiesiog ne visai pasidalinama, kas turi atlikti auditus. Studijų kokybės vertinimo centrui 2008 m. yra pateikta mūsų visų studijų programų savianalizė, kuria vadovaujantis KF padarė per pastaruosius metus ryškių pakeitimų programose. Dabar rengiami savianalizės papildymai, laukia tarptautinis auditas. Tačiau, nelaukdami audito išvadų, remdamiesi savianalizės rezultatais, didžiąją dalį trūkumų (tuos, kurie priklauso nuo mūsų) stengiamės šalinti, keisti programas. Studijos iš esmės yra grandis, kuri susijusi tiek su mokslo tyrimais, tiek su darbo rinka. Viena vertus, mokslo tyrimai aprūpina studijas turiniu, tačiau magistrantūros ir ypač doktorantūros studijos aprūpina mokslą specialistais. Bakalauro studijos daugiau nukreiptos į praktinę darbo rinką. Aišku, atsižvelgiama į darbdavių nuomonės, tačiau Lietuvėje dažnai darbdavių požiūris yra labai suabsoliutinamas. Darbdaviai, darbdaviai, darbdaviai... Aš nesakau, kad žmogus neturi būti parengtas darbo rinkai, bet iš principo, kai reikia siauro profilio specialisto, tai yra neuniversitetinių studijų tikslas ir uždavinys. Universitetas turi matyti toliau ir universitetą baigę žmonės turi būti kūrybingi, gebėti veikti netipinėse situacijose.
Pagal naują Mokslo ir studijų įstatymą priėmimas yra vykdomas pagal abiturientų pasirinkimą, taigi pagal nutylėjimą išeina taip, kad jeigu specialybė yra nepopuliari, tai ji ir nereikalinga valstybei. Perfrazuojant, pagal naująjį įstatymą tai reiškia, kad Lietuvai japonistų (viena populiariausių specialybių VU) daug labiau reikia nei chemikų ar bibliotekininkų, nes pastarosios specialybės nėra tokios populiarios. Tai iššūkis mums visiems, nes profesijos nepopuliarumas dažnai nulemiamas prastų atlyginimų, menkų karjeros galimybių darbo rinkoje ar tų pačių profesinių bendruomenių menko savo vertės jausmo. Šitoje vietoje studijų kokybė ne visada yra lemiamas faktorius (jeigu yra gera studijų programa turinio kokybės atžvilgiu, tai dar nereiškia, jog ši studijų programa yra populiari abiturientų tarpe, aut. past.). Taigi turime dirbti ir su profesinėmis bendruomenėmis, socialiniais partneriais, kartais ir įtikinti juos, kad specialistų rengimas yra ir jiems aktualus dalykas. Strateginiu požiūriu žiūrint, mes ieškome kūrybingų išeičių.
Strategijoje rašoma, jog mūsų fakulteto studentams svarbu mokėti kelias kalbas. Kaip tai bus skatinama?
Kalbų mokėjimas iš esmės yra langas į pasaulį. Na, taip, anglų kalba tarptautinė, bet iš tų pačių Erasmus studijų žinom – dalis regionų vis tiek nekalba angliškai. Jeigu studentas moka dvi kalbas, tai jo langas į pasaulį yra platesnis, paties studento galimybės yra didesnės. Be to, dalyje studijų programų yra būtina mokėti kitas kalbas, kurios nėra tokios populiarios, įdomios ar aktualios. Suprantu, kad, pavyzdžiui, pas mus archyvistika yra skirta rengti daugiau organizacijos dokumentų vadybos kryptimi, na, bet mes turime ir istorinių archyvų, rengiame archyvarus. Studentas nemokantis lotynų, lenkų, rusų kalbų iš esmės negali dirbti toje rinkoje. Tai reiškia, kad turi būti bent keli žmonės kurse, kurie moka tas kalbas, galbūt kažkam tai gimtoji kalba, galbūt fakultatyvas.
Skatinimas gali būti vykdomas keliais būdais, pavyzdžiui: sukuriant studentui galimybes rinktis užsienio kalbą per laisvuosius dalykus; kitas būdas – padidinti užsienio kalbos valandų skaičių studijų programose. Pasirenkamieji dalykai galėtų būti susiję su pakankamai siaurais ir specifiniais kalbiniais dalykais, tarkim leidybos terminija ispanų kalba. Vėlgi yra skirtingi kalbos mokėjimo lygiai, galbūt žmogus ispanų mokėsi kaip antrą kalbą, jis ja gali kalbėti, bet jam reikia gilintis į profesinę terminiją. Vokietijoje leidyba labai stiprus sektorius, stipri industrija, tad leidėjui mokėti vokiečių kalbą būtų labai gerai. Bet kaip jis tai padarys ir kokiu lygiu? Yra įvairių tų kelių, bet geriausias rezultatas būtų juos vienaip ar kitaip derinant tarpusavyje.
Rengiamasi ruošti ir studijų programą užsienio kalba, ar tai žingsnis į tarptautinę areną? Kam fakultetui to reikia?
Jeigu pažiūrėtume į kitų šalių patirtį, tai yra pakankamai populiarios programos, turinčios perspektyvas, o ypač tos, kurios yra orientuotos ne į Europos Sąjungos (toliau, ES) šalių piliečius. Bendra šių programų idėja yra tokia, kad įgyti ES universiteto diplomą yra didelė tų piliečių siekiamybė. Komunikacijos fakultetui tai reiškia, jog yra galimybė įdėjus lėšų pritraukti jaunų ir gabių žmonių, kurie ne tik įgytų tą diplomą, bet, patys gabiausi, vienokia ar kitokia forma galėtų likti Lietuvoje, prisidėti prie mūsų šalies, universiteto, fakulteto kūrimo. Tai gali virsti protų pritraukimo programa, jeigu mes ją teisingai paleisim ir sutvarkysim. Dėstymas anglų kalba yra veikimas kita kryptimi, galimybė turėti daugiau užsienio studentų, galimybė mūsų dėstytojams semtis patirties užsienio universitetuose.
Ar tai mes galime interpretuoti kaip KIM specialistų trūkumą?
Pasakykim truputėlį kitaip – nerasime nė vienos modernios šalies, kuriai nėra reikalingi gabūs, kūrybingi ir protingi žmonės. Žinoma, galime suorientuoti tarptautines studijas į mokamų diplomų „kepimą“, na, priimame penkis tūkstančius kinų ir tūkstantį baltarusių, kurie greit, lengvai ir neskausmingai gauna diplomą ir po to važinėja po visą ES, bet, aišku, yra kitas kelias – nesiveržti į kiekybę, galvoti apie kokybišką programą, kuri galėtų pritraukti gabius žmones. Būtent tai mes ir stengiamės daryti. Diplomas (ne vien užsienio, bet ir mūsų studentams) – tai ne prekė ir ne labdara, tai galvojimas apie savo krašto perspektyvas ir apie kitus ateities dalykus. Pasižiūrėkime į skandinavus, sakysim švedus ar norvegus, tai jų ne vienas universitetas turi tokių programų, puikių doktorantų, na ir kas, kad jie iš Afrikos ar Kinijos. Tikimybė, kad gabus studentas, metęs mokslus Jungtinėje Karalystėje ar Švedijoje, atlėks pas mus – nėra didelė. Žinoma, tokių studentų gali atsirasti, bet nedaug, kurie domisi specifinėmis, daugiausia lituanistinėmis problemomis, taip – jų gali būt. Tačiau tikimybė sulaukti gabių kolegų iš Minsko ar Tbilisio yra tikrai didelė. Todėl daugelyje Vakarų valstybių tos programos yra orientuotos į protų, kurie savo intelektiniu produktus kurtų toje šalyje, paiešką.
Dirbantys studentai norėdami išsaugoti darbo vietą aukoja studijas. Kaip su tuo strateginiame raidos plane numatyta kovoti?
Kovoti – ne tas žodis. Kalbėkime apie siekiamybę. Geroji vadybos idėja gali būti (pusiau juokais) kaip futbolo žaidime, kad mes turime aiškias, skaidrias, konkrečias ir visiems vienodai taikomas taisykles. Pagal tas taisykles, turėdami didelę krūvą kūrybingų, iniciatyvių, mąstančių ir savarankiškų žmonių, mes dirbame. Tai liečia ir studentus. Mes apibrėžiame visas galimybes ir poreikius, kiek studentas turi lankyti, kiek gali nelankyti, ir tada laviruojant ir naudojantis tomis taisyklėmis studentas gali žaisti. Nelanko paskaitų, bet kokybiškai atsiskaito, dirba savarankiškai, dirba naktimis – tvarka!
Teoriškai įsivaizduoju, kad įmanoma pilnaverčiai suderint studijas ir darbą, ypač, kai tas darbas yra tos specialybės, tos temos, ką tu studijuoji. O jeigu žmogus dirba degalinėje naktiniu budėtoju ir studijuoja bibliotekininkystę, man sunku jį įsivaizduoti kaip gerą studentą. Tačiau jei jis dirba bibliotekoje ir studijuoja bibliotekininkystę, tai aš pilnai galiu įsivaizduoti, kaip bus derinamas darbas ir studijos. Mes negalim šimtu procentų apibrėžti visų atvejų, bet yra bendrosios taisyklės, o paskui viskas priklauso nuo žmogaus. Jeigu jis atėjo čia diplomo ir pasirodo tik prieš sesiją, jam svarbiausia gauti teigiamą pažymį, kad neišmestų iš Universiteto, tai mes nieko nepadarysime Studentai – suaugusiųjų ir atsakingų žmonių bendruomenė, jie turi teisę rinktis. Bet jei studentas atėjo mokytis, įgyti žinių, kvalifikaciją ir jam tikrai striuka su pinigais ir dėl to jis turi dirbti, tai situacija yra visiškai kitokia, nei automobiliu važinėjančio studento, kuriam trūksta pinigų benzinui. Žinote, neseniai autostopu pavežėjau vieną Europos humanitarinio universiteto studentą iš Minsko. Šio labai, labai, labai kukliais, bet tvarkingais rūbais apsirengusio vaikino požiūris į studijas ir motyvacija man priminė mūsų XIX a. tautinio atgimimo žmonių mokslo siekį. Nežinau, kiek litų jis laiko normaliu studentiško pragyvenimo lygiu. Nesitikėjau, kad šiais laikas dar būna tokių jaunų žmonių, kurie sutiktų su tokiais materialiais nepritekliais ir nepatogumais tam, kad įgytų išsilavinimą.
Taigi studijų kokybės siekimas ne tiek nuo administracijos ar strategijos nuostatos priklauso, bet nuo paties žmogaus. Ir apie kovojimą čia negalime kalbėti. Reikia keisti mąstymą žmonių galvose. Net ir krizė yra mūsų galvose ir tai ką mes savo piniginėse yra tik vienokia ar kitokia trumpalaikė materiali išraiška, kuri arba privers mus keistis, mąstyti kitaip, išsivaduoti nuo krizės mūsų galvose, arba mes toje krizėje sėdėsime dar dešimtį metų. Ir jei ši strategija padėtų mums bent kiek pakeisti kolegų mąstymą pozityvesne linkme, tai būtų pasiekimas. Ir būtent strateginis pasiekimas. Nes jeigu pasikeičia mąstymas, tada kokia strategija po to bebūtų, tie mąstymo užsukti dalykai jau veda į priekį.
Ar labai skaudžios dėstytojų virškrūvio problemos?
Taip, skaudžios. Ką reiškia, jeigu dėstytojas turi, pavyzdžiui, 18 baigiamųjų darbų, greta to jis turi krūvą paskaitų ir dar užsiima moksline veikla? Paprasčiausiai tenka atsisėsti prie tų darbų ir sėdėti per naktis, nes nemaža dalis studentų darbus pateikia beveik termino išvakarėse. Virškrūvis yra tiesiogiai susijęs su kokybe, nes jeigu žmogus turi per daug darbo, sakykim dirba už du, tai, be abejo, jis negali padaryti visko taip kokybiškai kaip dirbdamas tik už save patį. Ši problema yra labai sudėtinga, bet ją sprendžiam. Reikia lėtai ir po truputį tuos virškrūvius mažinti priimant naujus žmones, tam padeda ir vadinama doktorantų politika. Kodėl didelė dalis doktorantų baigia studijas pas mus, bet nelieka dirbti? Tai yra didžiulis potencialas, kurio mes, deja, neišnaudojame. Jeigu jie liktų, galėtų dalintis tą virškrūvį. Tuomet turėdamas 5 bakalauro darbus aš galėčiau daug daugiau dėmesio skirti kiekvienam studentui nei turėdamas 18, nes tai jau yra tikra beprotybė. Aišku, mes neprieisim prie britų modelio – vienam dėstytojui trys studentai – mūsų kita aplinka, bet iš principo, sakykim, jeigu pasiektumėme normalų dėstytojo darbo krūvį (1440 val.), tai būtų viena priemonių tiek mokslo veiklai skatinti, tiek studijų kokybei didinti.
O ar patys studentai gali prisidėti prie strategijos įgyvendinimo?
Taip, žinoma. Ir tas prisidėti yra labai paprasta. Turbūt nei aš, nei dekanas neateisim nei pas vieną studentą ir už rankos nepaimsim, nesakysim – dabar tu ateik padėti įgyvendinti strategiją. Su fakulteto strateginiu raidos planu buvo supažindinta visa Fakulteto bendruomenė, Strateginės raidos planas yra dekanate, jis netrukus turėtų būti išleistas atskira knyga. Skaitykite jį ir ieškokite erdvės savo raiškai. Yra vykdomi fakulteto renginiai, fakulteto organizuojamos konferencijos, tai yra taip pat viešai skelbiami darbai. Noriu pasakyti, kad nepriimtinas požiūris, kai kažką viešai paskelbęs, dar turėtum prašyti studentą, kad eitų, dalyvautų, skaitytų pranešimus. Tokį kolegų požiūrį galime vertinti kaip neprisidėjimą prie strategijos įgyvendinimo. Be abejo, niekas nepasakys: eikim, Petriuk ir Jonuk, strategijos įgyvendinti. Čia reikia asmeninės iniciatyvos.
Pavyzdžiui, kas yra studentų mokslinė draugija (toliau, SMD), kuriai parama yra administracijos strateginis uždavinys? Tai yra žmonės, kuriems ne tas pat, kaip vyksta studijos, jiems nepakanka, jie nori daugiau. Žiūrint į tolimą ateitį, tai yra potencialūs kandidatai į mokslininkus, dėstytojus. Jie įgyja patirties, studijuoja magistrantūroje, po doktorantūroje ir atkeliauja dirbti. Ir jeigu mes stipriname mokslą fakultete, tai stipriname ir per SMD. Ir jeigu studentas nori prisidėti prie strategijos mokslo plėtros įgyvendinimo, tai teateina į draugiją, dalyvauja konferencijose, tiesiog daro. Lygiai tas pat dėl kitų studentiškų organizacijų (Komfakas.lt, Studentų atstovybė) – jos turi pamatyti ir rasti savo vietą. Strateginis raidos planas yra tik kvietimas. O viskas prasideda nuo bendradarbiavimo. Fakulteto administracija, padalinių vadovai atviri bendradarbiavimui. Aš negaliu nueiti į studentų savivaldos organizaciją ir pasakyti: „Strategijoje taip parašyta ir dabar darykite šitaip“. Juk jie – savivalda, jie turi nuspręsti, iškelti idėją, diskutuoti ją su bendruomene. Pavyzdžiui, aš esu atsakingas už fakulteto strateginius dalykus ar esu Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius, taigi, kai kyla klausimų ar problemų iš mano kuruojamų erdvių – rašykit, užeikit, bendraukim, tik taip galėsime išspręsti problemas, atsakyti klausimus – kalbėdami, o ne nutylėdami, gniauždami savyje ir vėliau priekaištaudami.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
