Atsigręžkime į pačią informacijos skleidimo pradžią. Johanas Gutenbergas pirmą kartą panaudojo spausdinimo mašiną: manuskriptas virto į spausdintą, graviūromis surinktą tekstą. Buvo žengtas nedidelis žingsnelis visuomenės informavimo ir švietimo link. Tekstai, kurie buvo prieinami tik perrašinėtojams vienuolynuose, tapo suprantami raštingai liaudžiai. Nesvarbu, kad šeimos biblioteką sudarė vienintelis giesmynas ar biblija, bet tai buvo tradicinį rankraštį pakeitusi naujovė – spausdinta knyga. Dar didesnį informacijos prieinamumą nulėmė periodinės spaudos atsiradimas, o didžiausią perversmą informacijos srityje sukėlė XX a. 8 deš. atsiradęs internetas.
Naujovės buvo vykdomos įvairiais amžiais ir neretai jos buvo vertinamos skeptiškai. Kritiškas požiūris kyla iš nepagrįstos baimės, kad naujovės išstums tradiciškai nulemtus procesus. Tačiau tapybos nepakeitė atsiradusi fotografija, televizija – kino, ir tiek internetas tiek enciklopedijos padeda generuoti ir skleisti žinias. Įžengus į naują tūkstantmetį, gyvenimas, kuris neretam tekėjo ramia vaga, kaip putojantis upės vanduo išsiveržė iš ribojančių krantų ir ėmė formuotis nevaržoma, aktyvi ir kūrybinga visuomenė. Tačiau ar toks apibūdinimas tinka bibliotekai ir kiek ji gali vadintis šiuolaikine?
Šiuolaikiška – tai, kas orientuota į patį žmogų, kas jį įtraukia, socialiai paveikia ir skatina prisidėti prie kūrybinio proceso. Tik tokia biblioteka gali būti moderni kultūros institucija. Nenuostabu, kad bibliotekos vis plačiau atveria duris tam, į ką žvelgė su nepasitikėjimu. Pokyčius diktuoja visuomenė, kuri renkasi paslaugos kokybę, operatyvumą ir komfortą. Ir visgi šioje vietoje reiktų prisiminti naujųjų metų pažadus, kada naiviai tikimės, kad būsime geresni, labiau sieksime užsibrėžtų tikslų arba atliksime daugiau darbų. Kam laukti kitų metų, jei galima keistis jau nuo šiandien?
Nuo ko turėtų pradėti keistis biblioteka, kurioje dar visai nesenai buvo galima naudotis tik tradiciniais spaudiniais, o apie alternatyvius informacijos šaltinius buvo tik diskutuojama? Tai šiuolaikinių informacijos išteklių ypatybė, kai informacija dubliuojama, ji įrašomas į įvairias laikmenas (CD, CD – RW, DVD) ir pateikiama skaitytojams patogiu būdu. Apie komfortiškiausią būdą gauti informaciją iš Web terpės, filosofas Konradas Paulas Liessmannas pastebėjo: „Palengvėjusią informacijos paiešką apsunkino pateikiamos informacijos perteklius (eng. information overload)“. Net 23 veiksmų programa nepadės išnaršyti viso „pasaulinio voratinklio“. O ką šioje vietoje turėtų daryti biblioteka? Papraščiausias atsakymas į tokį klausimą – atkreipti dėmesį į Web 2.0 pasaulį.
Įsileisti naujovę į tradicijų nulemtą veiklą – ne tas pats kaip „kiaulę į bažnyčią“. Tai iš dalies rizikingas poelgis, tačiau atnešantis teigiamų rezultatų.
1. Veikdama Web 2.0 terpėje biblioteka tampa matoma ir prieinama platesnei auditorijai. Bibliotekos stengiasi aktyviai kurti svetaines, kuriose pristato visas virtualiai teikiamas paslaugas:
elektroninį katalogą (http://www.libis.lt/lt/welcome.html);
prieigą prie įvairių el. išteklių (http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=90&inlanguage=lt#IId);
patikimos nuorodos (http://www.loc.gov/exhibits/);
el. atsakymai į užklausas „Ask a librarian“ (http://www.slcl.org/databases/ask/index.html).
2. Web 2.0 gerina bibliotekos vidinę ir išorinę komunikaciją. Tai pasireiškia per:
socialinius tinklus (http://library20.ning.com/);
sinchronines žinutes (http://sjcpl.lib.in.us/asksjcpl/asksjcpl.html);
galimybe dalintis nuotraukomis (http://www.flickr.com/groups/library_interiors/pool/);
video įrašais (" target="_blank">);
patraukliomis nuorodomis (http://delicious.com/vub).
3. Web 2.0 prisideda prie mokymosi proceso, kadangi bibliotekų svetainės neretai būna papildytos:
podcasting‘ų technologijomis (http://www.library.ohiou.edu/vtour/podcast/);
tinklaraščiais (http://vubiblioteka.wordpress.com/);
wiki pobūdžio svetainėmis (http://www.library.ohiou.edu/subjects/bizwiki/index.php/Main_Page);
bibliotekos naujienų prenumeravimu RSS pagalba (http://www.wiu.edu/library/rss/).
4. Gerina bibliotekos organizacinę veiklą. Svetainėse pristatomas:
įvykių kalendorius (http://www.loc.gov/index.html);
virtualusis bibliotekos žemėlapis (http://www.spl.lib.wa.us) ;
Už svetainę gali būti atsakingas ne vien jos administratorius, bet ir visi kūrybingiai ir aktyviai nusiteikę bibliotekininkai (http://www.libsuccess.org/index.php?title=Main_Page).
Tokias funkcijas atliekanti biblioteka vadinama Biblioteka 2.0. Tai virtuali bendruomenė – socialiai turtinga, kūrybinga ir aktyvi. Joje informacinio turinio kūrėju gali tapti bet kas, širdyje jaučiantis menininko gyslelę. Juk smagu dalyvauti kūrybos procese. Ir svarbiausia – čia nėra nugalėtojų, čia tik savo pasyvumą nugalėję dalyviai.
Šiuolaikiška – tai, kas orientuota į patį žmogų, kas jį įtraukia, socialiai paveikia ir skatina prisidėti prie kūrybinio proceso. Tik tokia biblioteka gali būti moderni kultūros institucija. Nenuostabu, kad bibliotekos vis plačiau atveria duris tam, į ką žvelgė su nepasitikėjimu. Pokyčius diktuoja visuomenė, kuri renkasi paslaugos kokybę, operatyvumą ir komfortą. Ir visgi šioje vietoje reiktų prisiminti naujųjų metų pažadus, kada naiviai tikimės, kad būsime geresni, labiau sieksime užsibrėžtų tikslų arba atliksime daugiau darbų. Kam laukti kitų metų, jei galima keistis jau nuo šiandien?
Nuo ko turėtų pradėti keistis biblioteka, kurioje dar visai nesenai buvo galima naudotis tik tradiciniais spaudiniais, o apie alternatyvius informacijos šaltinius buvo tik diskutuojama? Tai šiuolaikinių informacijos išteklių ypatybė, kai informacija dubliuojama, ji įrašomas į įvairias laikmenas (CD, CD – RW, DVD) ir pateikiama skaitytojams patogiu būdu. Apie komfortiškiausią būdą gauti informaciją iš Web terpės, filosofas Konradas Paulas Liessmannas pastebėjo: „Palengvėjusią informacijos paiešką apsunkino pateikiamos informacijos perteklius (eng. information overload)“. Net 23 veiksmų programa nepadės išnaršyti viso „pasaulinio voratinklio“. O ką šioje vietoje turėtų daryti biblioteka? Papraščiausias atsakymas į tokį klausimą – atkreipti dėmesį į Web 2.0 pasaulį.
Įsileisti naujovę į tradicijų nulemtą veiklą – ne tas pats kaip „kiaulę į bažnyčią“. Tai iš dalies rizikingas poelgis, tačiau atnešantis teigiamų rezultatų.
1. Veikdama Web 2.0 terpėje biblioteka tampa matoma ir prieinama platesnei auditorijai. Bibliotekos stengiasi aktyviai kurti svetaines, kuriose pristato visas virtualiai teikiamas paslaugas:
elektroninį katalogą (http://www.libis.lt/lt/welcome.html);
prieigą prie įvairių el. išteklių (http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=90&inlanguage=lt#IId);
patikimos nuorodos (http://www.loc.gov/exhibits/);
el. atsakymai į užklausas „Ask a librarian“ (http://www.slcl.org/databases/ask/index.html).
2. Web 2.0 gerina bibliotekos vidinę ir išorinę komunikaciją. Tai pasireiškia per:
socialinius tinklus (http://library20.ning.com/);
sinchronines žinutes (http://sjcpl.lib.in.us/asksjcpl/asksjcpl.html);
galimybe dalintis nuotraukomis (http://www.flickr.com/groups/library_interiors/pool/);
video įrašais (" target="_blank">);
patraukliomis nuorodomis (http://delicious.com/vub).
3. Web 2.0 prisideda prie mokymosi proceso, kadangi bibliotekų svetainės neretai būna papildytos:
podcasting‘ų technologijomis (http://www.library.ohiou.edu/vtour/podcast/);
tinklaraščiais (http://vubiblioteka.wordpress.com/);
wiki pobūdžio svetainėmis (http://www.library.ohiou.edu/subjects/bizwiki/index.php/Main_Page);
bibliotekos naujienų prenumeravimu RSS pagalba (http://www.wiu.edu/library/rss/).
4. Gerina bibliotekos organizacinę veiklą. Svetainėse pristatomas:
įvykių kalendorius (http://www.loc.gov/index.html);
virtualusis bibliotekos žemėlapis (http://www.spl.lib.wa.us) ;
Už svetainę gali būti atsakingas ne vien jos administratorius, bet ir visi kūrybingiai ir aktyviai nusiteikę bibliotekininkai (http://www.libsuccess.org/index.php?title=Main_Page).
Tokias funkcijas atliekanti biblioteka vadinama Biblioteka 2.0. Tai virtuali bendruomenė – socialiai turtinga, kūrybinga ir aktyvi. Joje informacinio turinio kūrėju gali tapti bet kas, širdyje jaučiantis menininko gyslelę. Juk smagu dalyvauti kūrybos procese. Ir svarbiausia – čia nėra nugalėtojų, čia tik savo pasyvumą nugalėję dalyviai.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|