Sesija - įdomus metų laikas, kuris būna dukart per metus. Vienas šio metų laiko ypatumas tas, kad visą savo grožį jis atskleidžia tik tam tikrai žmonijos daliai, išrinktiesiems. Visi jie jaučia tam tikrus simptomus, tik ne visi vienodus. Vieni patiria miego trūkumą, kitus graužia nerami sąžinė ir gailestis dėl praeities (reikėjo per visą semestrą mokytis), stresas, baimė, pavydas. Žinoma, kai kurie simptomai netokie pasibaisėtini. Dar yra pasididžiavimas nuveiktais darbais, džiaugsmas dėl artėjančių atostogų, galimybė neiti į paskaitas. Tačiau, vienaip ar kitaip, tik retas šiuo metų laiku išsaugo visišką sielos ramybę. Visgi tokių išrinktųjų tarp išrinktųjų yra. Kaip jiems tai pavyksta?

Žinoma, tokie sugebėjimai ateina su amžiumi. Laikui bėgant taip jau susiklostė, kad yra trys būdai. Vienas ilgas, nuobodus ir labai naudingas. Kitas trumpas, varginantis, bet, priklausomai nuo egzamino sunkumo, gali duoti visai padorius rezultatus, o trečias – trumpas, rizikingas ir garantuoja daug laisvo laiko. Dažniausiai būna, kad dauguma iš pradžių renkasi pirmąjį būdą, bet artėjant sesijai, dėl mįslingų priežasčių jiems tenka keisti savo pasirinkmą.

Jeigu renkiesi pirmąji, tai, kaip sakoma, slides ruošk vasarą. Reikia pasiryžti sąžiningai mokytis visą semestrą. Šį pasiryžimą kai kada padeda įvykdyti reguliarūs koliokviumai ir įvairūs atsiskaitymai. Jei nebuvo jų dosniai atseikėta, reikia paimti save už pakarpos ir prisiversti karts nuo karto bent paskaitinėti paskaitos medžiagą. Tada artėjant sesijai tvirčiau jausies, be to, tai puikus vaistas nuo miego trūkumo sesijos metu.

Antras, ko gero, pats populiariausias, ugdo ištvermę ir kartais tampa tikru iššūkiu fizinėms ir protinėms žmogaus galioms. Čia reikia pasitelkti visą asmeninės patirties, liaudies išminties ir mokslo pasiekimų arsenalą. Kava, vaistai, vitaminai, šokoladas, netradiciškiausi miegui ir mokymuisi skirto laiko deriniai, pasivaikščiojimai gryname ore, mankšta, saviįtaiga, degtukai tarp akių vokų, įvairūs nepropoguotini žalingi įpročiai ir t. t. – tinka viskas, kas padeda išlikti sąmoningam ir įdėti į galvą dar bent kiek informacijos. Požiūris į laiką tampa itin dviprasmiškas: vienu metu norisi, kad tik greičiau ta nelaboji praeitų, o „nakvojant“ prie sunkesnės egzamino medžiagos kyla noras sustabdyti laiką, kad dar spėtum bent peržvelgti, kas iš kokios operos. O štai, žiūrėk, ir išaušo egzamino – gedulo ar vilties – diena. Teko išgirsti, kad taip smagiai leidžiant laiką gali pradėti vaidentis šnabždesiai arba, kad stalas banguoja. Laikantis šio metodo, po sesijos reikia laiko atsigauti. Bet koks skirtumas, juk atostogos!

Trečias, skirtas tik labai atspariems ir antgamtiškai šaltų nervų savininkams. Pasirinkus jį, beveik nieko daryti nereikia. Daugiau reikia nedaryti. Gali mokytis, gali ne, tiesiog nesistenk per daug gilintis. Kuo mažiau bendrauk su tais, kurie viską žino apie egzaminų medžiagą – nejausi, kad pats nieko nežinai. Į egzaminą ateik kiek leistina vėliau, nes tik stiprios valios žmogus gali iškęsti „pasibėdavojimus“ ir diskusijas egzamino medžiagos klausimais, stovėdamas prie auditorijos ir laukdamas egzamino pradžios. Jokiu būdu negalima pasilikti po egzamino pasikonsultuoti, kas ką parašė. Ar paminėjau riziką? Ne? O kam? Juk svarbiausia čia – išsaugoti sielos ramybę.