Ne vienas iš mūsų naivuolių studentų (ir ne tik su kiaurai permirkusiomis kojinėmis nuo lapkričio lietaus), svajoja išvykti į kitą šalį, kur ir dangus, ir žemė žydresni...

Erasmus mainai skamba kaip ideali alternatyva, tačiau mintis apie dalyvavimą atrankos pokalbyje iškart nupiešia galvoje šešių piktų, kostiumuotų snobų su nervingai barškančiais rašikliais į stalą bei sėdinčio priešais juos savęs, mikčiojančio, išprakaitavusio ir beprasmengančio skradžiai žemėn, vaizdą.

Nejaugi taip baisu?? – sugalvojo paklausti KomFakas.lt ir sulaukė atsakymų iš Ritos Rakauskaitės, studijuojančios leidybą ir pavasarį išvyksiančios į Turkiją bei Mildos Žemaitytės, taip pat leidėjos, tačiau pasiliekančios arčiau namų – ji pusmetį studijuos bene labiausiai KomFako mylimuose Nyderlanduose.

Kaip sekėsi atranka? Į kokį klausimą buvo sunkiausia atsakyti?

Rita: Man atranka buvo antroji, dalyvavau ir praėjusį rudenį, nepraėjau, nes „susivariau“. Iš tikrųjų tada gal net nenorėjau išvažiuoti, nes reikėjo ruoštis, reikėjo vidinės motyvacijos, o aš bijojau labiau pačios atrankos nei išvažiavimo. Dabar jau sugalvojau, kodėl noriu, kodėl į tą universitetą, kodėl būtent aš turėčiau išvykti. Susirašiau punktus ir pagal juos pasirašiau motyvaciją. Esmė yra pokalbis, ką jo metu pasakysi. Ir tai iš vis yra gal net ne pokalbis, tai buvo tiesiog mano monologas. Mano didžiausias argumentas buvo tas, kad savo studijas noriu sieti su elektroninės leidybos sritimi, o būtent tame universitete kaip tik taip ir yra. Mano universitetas yra privatus, suteikia daug galimybių, kurių čia nėra.

Milda: Kai aš atėjau į ją, komisija nieko manęs neklausė, nes viską šnekėjau aš, papasakojau, kodėl būtent į tą šalį noriu važiuoti, kodėl į tą universitetą. Tada jau pradėjo klausinėti, o klausimai buvo visiškai paprasti, tarkim, ar kada nors dalyvavai akademinėje mainų programoje, ar atstovauji SMD, priklausai studentų atstovybei ir pan. Iš tikrųjų tie visi mano atsakymai „ne“ galėjo man pakišti koją.

Kaip manai, koks didžiausias pliusas, kodėl pasirinko būtent tave?

Milda: Manau, tai buvo dėl to, kad mano motyvacija yra tvirtai susijusi su tuo, ką tikiuosi gauti užsienio universitete. Taip pat, manau, tai, kad vasarą dirbau Vokietijoje tikrai padėjo, nes tai jiems patvirtino, kad išvažiavusi nepražūsiu.

Rita: Dalyvavimas ISS, KomFakas.lt, taip pat teoriškai priklausiau SMD (dėl ISSS), iš tikrųjų visi, kas dalyvavo ISSS, išvažiavo. Taip pat mokiausi turkų kalbą, čia jau buvo apgalvota, nes labai norėjau išvažiuoti į Turkiją. Dar mano kursinio tema susijusi su elektronine leidyba ir tai atspindėjo, kad mane domina ši sritis.

Ką galėtum patarti ketinantiems dalyvauti atrankoje?

Rita: Susirinkiti neginčijamus argumentus, kaip minėjau, ne todėl, kad man patinka šalis, ar kad aš esu fainas, ar dėl savo akademinių pasiekimų. Vis tiek į kažką krypsti, į kažkokią sritį, todėl reikia argumentuoti, kodėl ten bus geriau negu čia, taip pat, kaip tu pats galėsi reprezentuoti savo universitetą. Reikia pasakyti kuo daugiau argumentų.

Milda: Pirmiausia, gerai pasižiūrėti, išsinagrinėti universiteto puslapį, ką siūlo, kokį dalyką mokysies. Reikia suvokti, ko tikrai nori, nesirinkti universiteto pagal šalį. Kai tikrai žinosi, kodėl nori tenai, tai ir argumentai nebus iš piršto laužti. Nuėjus į atranką, turi patvirtinti, kodėl nori važiuoti ten ir kodėl tu. Nueiti į pokalbį turi užtikrintas - galiu palyginti dvi atrankas, nes pavasarį taip pat dalyvavau, tačiau negalėdama pagrįsti savo noro išvažiuoti, netekau puikios galimybės. Patarčiau parepetuoti su draugu, nes šokas vis tiek būna nemažas: sėdi prieš kelis žmones ir jie visai nesišypso, žiūri į tave atsainiai, dėl to turi būti nusiteikęs tam. Pirmąkart, kai ėjau, tai išmikčiojau visą kalbą, skraidžiau padebesiuose kažkur. :)

Kodėl pasirinkai tą šalį?

Rita: Rinkausi šią šalį, nes tai anglakalbis universtitetas, privatus, taigi turi daugiau pinigų, daugiau technikos, daugiau medijų, kurias tu gali naudoti darbe, ten daugiau dėmesys skiriamas praktikai. Elektroninei leidybai reikia daugiau praktikos ir technologijų.

Milda: Aš rinkausi dėl dviejų aspektų – dėl pačios šalies ir dėl universiteto. Praeitą rudenį buvau Olandijoje ir man ten labai patiko: tiek sūriai, tiek Amsterdamas, tiek besišypsantys žmonės. Tai stipri šalis, ten visi šneka angliškai ir pačiame universitete yra dėstoma anglų kalba. Girdėjau daug istorijų, jog būna nesusipratimų su kalba universitete: turėjo būti dėstoma angliškai, o nuvažiavus prireikia tos šalies kalbos. O ten viskas užtikrinta, visi buvusiųjų erasmus atsiliepimai labai geri: paskaitos visai kitokios, įdomios, santykiai su dėstytojais labai artimi, tarkim, visi sėdi ratu, geria arbatą, diskutuoja. Net pati dėstytoja R. Matkevičienė yra sakiusi, kad niekur kitur tokių paskaitų nerasi. Ten labai daug praktikos, viskas susiję su šiandiena, viską galėsi panaudoti – tai, manau, labiausiai ir vilioja visus. O šiaip - mano draugai juokėsi, kad labai mėgstu važinėti dviračiu, tai juokais vis sakydavo, kad man reikia į Olandiją ir kad čia mano šalis – ką gi, po pusmečio sužinosiu.

Ar turi kokių nors lūkesčių? Kokių?

Milda: Noriu, kad viskas būtų gerai, nenoriu jokių nesklandumų. Galvoju, kad kažką bus sunku mokytis, pritrūks laiko, girdėjau, kad daug vakarėlių, tai labai tikiuosi, kad spėsiu viską suderinti. Taip pat bijau, kad nebūtų jokių keblumų su kalba. O lūkesčiai – pamatyti visą Olandiją, ne tik Grioningeną, kuriame studijuosiu ir ne tik Amsterdamą – kad po tų metų galėčiau pasakyti: „aš tą šalį pažįstu!“.

Rita: Noriu įdomių paskaitų, naudingų žinių, pažinčių, nes visgi tai Komunikacijos fakultetas - gal kažkas užsimegs ateities perspektyvai. Noriu pamatyti Stambulą, kuris yra multikultūrinis miestas. Mano universitetas tiesiog ant Europos kranto.

Kaip manai, koks požiūris turėtų būti į erasmus mainus, kad jie atneštų daugiausiai naudos?

Milda: Tik su geriausiu nusiteikimu, didžiausia motyvacija! Reikia neužmiršti, kad važiuoji mokytis, kad tai mainų programa. Dauguma nusivilia, nes važiuoja linksmintis, o pamiršta, kad reikia ir mokytis. Per didelių lūkesčių neturiu, neplanuoti dalykai būna geriausi, todėl bandau neįsisvajoti.

Rita: Reikia galvoti tik pozityviai, nes jei pats norėsi pasiimti viską, ką gali duoti erasmus mainai, tai tiek ir pasiimsi. Girdėjau iš pažįstamų, buvusių erasmus mainuose, ir jie teigia, jog tai yra geriausia, ką apskritai gali duoti studijos ne tik kaip studentui, bet ir kaip žmogui. Ten išgyveni tai, ką išgyventum per 2 metus. Be abejo, yra ir neigiamų atsiliepimų, bet čia jau kaip pats nusiteiksi. Aš nusiteikusi dirbti!

Kaip manai ar egzistuoja erasmus amplua? Ir jei taip, koks jis?

Milda: Taip, manau, tikrai egzistuoja ir galbūt jis nelabai geras. Nes erasmus bendrauja tik savam rately, nesidomi vietiniais, nes būtent tie vietiniai mano, kad jie atvažiuoja tik linksmintis. O dabar kai pati būsiu erasmus, suprantu, kad dauguma nevažiuoja su vienu tikslu - pasilinksmint, tačiau, deja, žmonės linkę kitus teisti, nepasižiūrėdami į save. Visi atvažiuoja gauti įvairios patirties, o kad dalyvauji daugybėje vakarėlių, visur eini – tai natūralu, nes esi kitoje šalyje, tu atsipalaiduoji, gyvenimas tampa laisvesnis, tačiau nereikėtų turėti tokios negeros nuostatos, nors ji yra. Gaila, kad visi turi tą požiūrį į erasmus, net ir kitose šalyse.

Rita: Kaip keista, kad kitą pusmetį pati būsiu erasmus, tie „kiti“ ! Nereikia norėti, kad atvykęs iš kitos šalies žmogus taptų „draugeliu“. Aišku, visai kitaip žiūrima į žmogų, kurie kalba gimtąja kalba - dėl to mokausi kalbą, kad galėčiau daugiau pabendrauti su pačiais turkais. Šiaip esu pasiruoši būti ta „ji“ iš „jų“. :)

Kodėl apskritai traukia išvykti? Iš kur atsirado šis noras?

Milda: Man norisi pamatyti kitą šalį, kitą kultūrą, kitus žmones – būtent dėl to auga asmenybė. Jei užsidarai savo pasaulėly, netobulėji dvasiškai: gali eiti į teatrą, į kiną, skaityti, bet niekas tavęs taip nepakeis kaip išvažiavimas į svetimą šalį. Galbūt taip, kaip gyveni savo šaly atrodo teisingiausias būdas, tos idėjos esančios čia atrodo pačios teisingiausios ir tik išvažiavęs pamatai, kad taip nėra – tai suteikia galimybę turėti kritišką požiūrį į visus dalykus. Taip pat dėl studijų – išvažiavęs gali pasisemti daug idėjų.

Rita: Ir dėl studijų, ir dėl to, kad norisi pakeisti aplinką. Pavydžiu pirmakursiams, kurie atvyksta į Vilnių ir jiems viskas yra nauja: man vėl norisi patirti tą jausmą, sudrebinti savo gyvenimą ir suteikti jam gyvumo. Pasaulis yra per didelis, kad galėtum sau leisti jo nepamatyti. :)

Kaip tave pakeis išvažiavimas?

Milda: Manau, tapsiu savarankiškesnė, labiau savimi pasitikinti, drąsesnė, nes esi vienas svetimoj šalyje. Taip pat patobulės kalbos įgūdžiai, tapsiu kūrybiškesnė, tolerantiškesnė, atviresnė idėjoms, labiau mylinti savo kraštą, šeimą, draugus – įvertinsiu tai, ką turiu. Viskas pasirodo daug gražiau, kai reikia išvažiuoti ir jau prieš išvykstant pradedi branginti savo aplinką, tai ką jau kalbėti, kaip bus grįžus.

Rita: Nežinau, net neįsvaizduoju. Gali labai pakeisti, gali suformuoti tik tam tikrą požiūrį, tarkim, koks pasaulis didelis, o mes mažyčiai, arba suprasiu, kaip aš myliu Lietuvą ir kaip noriu čia pasilikti. Aišku, gali pakeisti požiūrį ir į pačias studijas.

Kaip manai, kas tau padės „išgyventi“ svetimoj šaly?

Milda: Dabar ten esančių erasmus mainuose merginų patarimai. Jau žinau ir iš kur dviratį gauti, ir kokį bendrabutį pasirinkti ir t.t. Taip pat manau, kad man padės tai, jog važiuosime dviese, kad ne pirmą kartą esu toli nuo namų bei tai, kad esu nusiteikusi ir mokytis, ir pasilinksminti.

Rita: Drąsa, noras išgyventi, kažkiek kalbos žinios, bent jau pradmenys, pačios žinios apie šalį – truputį skaitinėjuosi, ką daryti, ko nedaryti. Noras bendrauti – tai, be ko tikrai neišgyvensi.

O jei "mirk-gyvenk" užsinorėsi pas mamą, ką darysi?

Rita: Nesu iš tų žmonių, kurie mirk gyvenk užsinori pas mamą – bet jei ką, pasikviesiu atvažiuoti pas save arba paskambinsiu per skype ir paverksiu 5 min. Iš tikrųjų, tai man visiškai užtenka atviro, nuoširdaus pokalbio telefonu ir aš atsigaunu.

Milda: Akimirka visada praeina: kai tau yra labai blogai, reikia nustoti depresavus, nustoti galvoti apie blogiausius scenarijus – ta akimirka baigsis tada, kai pats ją užbaigsi. Bus visko, bet reikia pagalvoti, ką aš gaunu, tenai būdama. Aš ne toks žmogus, kuriam būtinai reikia būti Lietuvoje ir dažnai grįžti pas mamytę, pas močiutę ir pan. Man namų fizinis artumas nėra toks svarbus.

Ką ketini veikti laisvu nuo studijų laiku?

Rita: Susipažinti su kultūra, pamatyti Stambulą ir kitus Turkijos miestus. Labai norėčiau išbandyti pilvo šokius ir palyginti, kuo jie skiriasi nuo mokamų Lietuvoje.

Milda: Sportuoti – tame universitete studentai gali rinktis įvairų sportą: plaukimą, jodinėjimą, aerobiką ir ką tik nori. Taip pat laiką praleisiu nubėgdama iki parduotuvės, pasibūdama su kitais erasmus, rašydama laiškus namo ir pan.

< Buvęs		Kitas >