Informacijos ir komunikacijos katedros docentas ir Vilniaus Nuotolinių studijų centro direktorius Povilas Abarius įsitikinęs, jog ateityje fakulteto finansinius resursus reikėtų skirstyti atsižvelgiant į studentų nuomones ir poreikius. Pretendentas pritaria „vieno langelio principui“ – informacijos ir rinkodaros sričių persipynimui fakultete, bei studijų modernizavimui – kompiuterizavimui. Jis taip pat nemano, jog mokslo padėtis Lietuvoje yra tokios prastos būklės, kaip galbūt daugumai atrodo.

Kodėl nusprendėte dalyvauti dekano rinkimuose?

Mane iškėlė katedra, o kodėl norėčiau ar galėčiau tapti dekanu, – pagrindinis dalykas – mintis kaip būtų galima ženkliai pagerinti fakulteto darbą, studentų ir dėstytojų padėtį. Tai svarbiausias akcentas.

Kokias opiausias fakulteto problemas galėtumėte išskirti?

Ypatingai išskirčiau dėstytojų darbo sąlygų klausimą. Nežinau kaip Žurnalistikos institute, bet mūsų fakultete dėstytojams darbo sąlygos yra gana prastos. Antras svarbus dalykas – fakultete vis tik reikia galvoti ne tik kaip išleisti finansus, bet ir kaip juos uždirbti. Fakultetas galėtų disponuoti tokiomis lėšos, kurios būtų ne tik gerinančios dėstytojų finansinę padėtį, bet ir užtikrinančios fakulteto ateitį. Kitas svarbus dalykas – plačios galimybės studijų modernizavime el. mokymosi metodais. Kol kas tik kai kurie fakulteto padaliniai aktyviau dalyvauja modernizuojant studijas ir darant jas patogesnes. Tokiu būdu studentams nebereiktų auditorijose būti raštininkais ir užsirašinėti paskaitas.

Pakomentuokite fakulteto informacinės plėtros strategiją. Be nuotolinių studijų rengimo, dar kokių pasiūlymų turite?

Mūsų fakultete yra nemažai gerinimo perspektyvų. Pirmiausia, strateginė studijų realizavimo kryptis – informacijos, komunikacijos, viešųjų ryšių, kompiuterinio dizaino studijos kartu su informacijos ir bibliotekininkystės, dokumentalistikos katedra tūrėtų integruoti kompiuterines sistemas tam, kad būtų sprendžiami žymiai stambesni uždaviniai, ne tik mokslo srityje, bet ir paprastoje fakulteto finansinės, ekonominės padėties srityje. Padaryti fakultetą tokį įdomų, kad mus kviestųsi ne tik valdžios atstovai, bet ir žmonės, kurie užsiima verslu, visuomeninėmis organizacijomis, iš kurių galėtume gauti praktinės naudos. Kad pas mus ateitų žmonės iš komunikacijos, viešųjų ryšių, gerąja prasme – rinkiminių technologijų, kompiuterizuotų informacinių sistemų.

Toks sričių kompleksas tūrėtų būti kompiuterizuotas tam, kad pas mus atėję žmonės galėtų pamatyti „vieno langelio principą“, kuomet ir žurnalistika, ir komunikacija, ir vadybiniai dalykai yra susipynę į bendrą mazgą. Tokiu atveju, mes galėtume padėti ne vien informacijos srityje, nes kiekviena įstaiga, kiekvienas stambesnis vienetas turi žmones, dirbančius netiesiogiai ne tik su informacija, bet ir rinkodara. Todėl reikalingas nesiauras požiūris, kad fakulteto studijų dalykai nebūtų išblaškyti.

Teko matyti nuostabių pavyzdžių, kai fakultetai, savo pavadinimuose skelbiantys komunikacijos ar dizaino kryptis, organizuoja „vieno langelio principus“: iš pradžių žurnalistai parašo apie būsimus renginius, po to įsijungia viešieji ryšiai, komunikacijos, rinkodaros specialistai. Visi šie dalykai esti ne tam, kad kažkas būtų iškelta, bet tam, kad būtų vystoma ir praktika siejama su realybe. Iš kitos pusės – tai puikus dalykas organizuojant fakulteto finansinę veiklą. Svarbu paminėti, kad universitetas yra ne vien tam, kad būtų daromi tik fundamentalūs tyrimai (tuo labiau, kad jų mūsų fakultete nėra tiek daug), bet, žinoma, reikalingas ir jų taikymas bei diegimas.

Pastaruoju metu mokslo ir švietimo atstovai diskutuoja apie švietimo reformą. Ką jūs apie tai manote?

Kai kas galvoja, kad Lietuvoje yra tragedija su mokslu, mokymu. Nebūčiau toks pesimistas ir nesakyčiau, kad pas mus yra tragedija, nes man dažnai tenka įvairiose šalyse girdėti lygiai tą patį. Netgi ten, kur aukštosios mokyklos ir studijų programos aprūpinamos gražiomis lėšomis. Teko girdėti, kad Televivo universitete dėstytojai dėsto pasenusius dalykus dėl to, kad jie tik tai ir temoka. Tokie dalykai priklauso ne tik nuo kvalifikacijos kėlimo galimybių, bet ir darbo sąlygų sudarymo, kad dėstytojas turėtų galimybes intensyviai dirbti. Jei dėstytojais bus pasirūpinta, tai ir darbo sąlygos studentams bus efektyvesnės. Taigi yra galimybės kažkur mokymąsi optimizuoti, ir žinoma modernizuojant studijas šiek tiek atlaisvinti rankas dėstytojams.

Gal galite įvardinti kokias reformas darytumėte tapęs dekanu?

Man labai įdomu, kai žmonės kalba apie mokslo, mokymo reformą. Vakariečių požiūriu mokymosi sistemos arba mokymo reforma yra praktiškai tas pats. Reforma vyksta visą laiką ir ji tobulinama, ir ypatingos revoliucijos net ir mūsų fakultete nereikalingos, bet vienas labai svarbus dalykas – dėstytojų sąlygos, krūviai, apskaita, žinoma, apmokėjimas pagal darbą. Šie dalykai skatina mane bandyti kandidatuoti į dekano postą.

Kas labiau atsakingi už studijų kokybę: fakultetų vadovai ar patys studentai?

Be jokios abejonės tai labai priklauso nuo dėstytojo, bet visada sakau, kad mokymas niekam nereikalingas, jeigu studentai nesimokys. Apskritai mokymasis yra individualus kiekvieno žmogaus procesas. Mano požiūris į mokymą yra truputį kitoks negu fakulteto ir kartais darau tai, kas neleistina, nes matau, kad tradicinis mokymas turi daugybę trūkumų. Vienas iš tokių – mokymosi sparta, į kurią įeina ir dėstymo sparta. Jeigu moderniuose kursuose studentas gali prisiderinti prie spartos, keisti įvairias mokymosi formas, tai paskaitų metu gali atsirasti suvokimo spragų tarp studento ir dėstytojo. Taip gali nutikti ir tokiu atveju, kai studentas turi „gatavą“ medžiagą: jeigu dėstytojas per lėtai ar per greitai kalba, studentas nuklysta į kitus dalykus ir dėstomos minties nebepagauna. Mano manymu, užsiėmimai turi būti gebėjimų ir ugdymo, o ne teoriniai.

Ar turite autoritetą, kuris jums imponuoja?

Akademikas Laimutis Telksnys. Jis žino viską pradedant nuo bito baigiant informacine visuomene. Lietuvoje jis man mokslo autoritetas, nes teko susidurti ne vienu atveju, kai kompiuterinių tinklų profesionalai prieš 15 metų sakydavo, kad jis viską supranta. Tai mane stebina, bet kartu žaviuosi juo kaip korektišku, išlaikytu žmogumi.

Koks turėtų būti naujasis dekanas?

Manyčiau, kad esminis dalykas – mokėti organizuoti komandinį darbą, turėti pakankamai žinių ir patirties fakultete.

Ar nebijote, kad mokslinę veiklą pakeis užgriuvusi administracinė atsakomybė?

Bijau, todėl teks man netgi mesti dabartinę kryptį, juk tai universitetinis akademinis kamieninis padalinys. Jeigu laimėčiau rinkimus, tektų kažkokiu būdu, pamažu nepamirštant savo skolų, tam tikrą laiką bendradarbiauti su nuotolinių studijų centru.

Ko palinkėtumėte kitiems pretendentams į dekano postą?

Pretendentams palinkėčiau gerinti ne tik darbo sąlygas, bet ir psichologinį kolektyvo klimatą. Reikėtų daugiau demokratijos ne tik su dėstytojais, bet ir studentais. Vienas iš demokratijos pavyzdžių – Hamburgo taikomųjų mokslų universitetas. Studentai, mokantys 500 eurų už semestrą, gali dalyvauti skirstant dalį gaunamų pajamų kartu su dėstytojais. Studentai kai kuriems punktams (pavyzdžiui, dėstytojų komandiruotėms) kategoriškai pasipriešino. Taip jie atsisakė šitas lėšas patvirtinti pasakę, kad fakultetas imtų jas iš kitų fondų, o ne naudotųsi studentų įnašais. Iš vienos pusės, studentų sprendžiamasis balsas finansiniu aspektu tūrėtų būti lemiamas, nors dabar dar ir nėra toks aktualus. Ateityje finansiniai dalykai tūrėtų būti sprendžiami kartu su studentais. Visgi studijų kokybės gilesni tyrinėjimai, programų transportavimas ir atidesnis požiūris į studentų nuomones reformuojant studijas būtų labai svarbus.