Pretendentas į dekanus doc. Arvydas Pacevičius atvirai kalba apie fakulteto problemas ir mano, jog jų žinojimas bei gebėjimas rasti optimalius sprendimus ir yra tai, kas įrodo jo kandidatūros tinkamumą. „Pagrindinė problema – Komunikacijos fakulteto išlikimo klausimas. Jau niekam ne paslaptis kad Universitete bręsta struktūrinės reformos, galvojama apie fakultetų stambinimą. Tad klausimas esminis ir fundamentalus: ar mus prijungs, ar mes prisijungsime?“ – rimtai svarsto pašnekovas.

Gal santūrumas, atkaklumas, pareigingumas, nuoseklumas... Šių savybių nepervertinu, pastaruoju metu esu ganėtinai išsiblaškęs, įsipareigojimų gausa neleidžia suplanuotų darbų atlikti laiku ir gerai, o tai slegia, kadangi nuo mažens esu pareigingas. Todėl esu priverstas planuojamus darbus hierarchizuoti ir dėlioti pagal prioritetus, kartais tarp jų susipainioju... Nesu charizmatinis lyderis. Beje, charizmatinių asmenybių mūsų fakultete trūksta. Tai yra problema, kurios mastelį, manau, greitai suvoksime.

BIMI iškėlė dvi kandidatūras – mano ir doc. Marijos Prokopčik, kuri, turėdama charizmatinių savybių, deja, kandidatūrą jau atsiėmė. Aš buvau linkęs paremti jos kandidatūrą. Tad rinkiminėje kampanijoje tenka dalyvauti man...

Fakulteto taryba, kuri, manau, žvelgia į kandidatą kompleksiškai ir, kiek tai įmanoma, įvertina visas pretendento savybes: gebėjimą bendrauti, įsiklausyti į studentų ir dėstytojų nuomonę, derinti skirtingus šakinių padalinių interesus, siekti fakultetui svarbių strateginių tikslų. Žmogiškasis faktorius apima ne tik čia išvardintus dalykus, bet ir tai, ką įvardinčiau kiek pasenusiu autoriteto terminu. Autoritetas – tai ne tik medijose paskleistas ar skleidžiamas įvaizdis, bet ir mokslinis pretendento įdirbis, kuris mokslo visuomenei yra gerai žinomas, jo, padedant medijoms, nei sukursi, nei paskleisi.

Beje, Jūsų paminėtoje mokslinėje veikloje įžvelgiu ir organizacinį–vadybinį aspektą, nes Universitetas ir Fakultetas turi aktyviai dalyvauti vykstančiose mokslo ir studijų reformose. Priminsiu, kad rengiamasi pereiti prie paskui studentus „vaikštančio“ studijų „krepšelio“, o moksle – prie konkursinio finansavimo. Ar galime užmerkti akis ir sakyti, kad tai mūsų neliečia? Kitaip tariant, manau, kad Taryba, rinkdama dekaną, privalo atsižvelgti ne tik į asmenines savybes bei mokslinius pasiekimus, kurie yra autoriteto pamatas ir akademinės bendruomenės gyvavimo pagrindas, bet ir gebėjimą pritaikyti įgytą patirtį Fakulteto labui.

Jeigu motyvaciją suprasime kaip gebėjimą realiai suvokti savo galimybes ir gebėjimus, tai šiandien aš juos suvokiu. Kas bus rytoj, nežinau... Juk niekas nežino, kas bus ateityje, tiesa?

Formaliai žiūrint, Komunikacijos fakultetas tarp kitų panašaus „svorio“ fakultetų atrodo neblogai: daugelis studijų programų reitingų viršuje, pajamos už studijas ir mokslo produkciją auga, taigi, „komfakas priot!“. Tačiau realybė liūdnesnė: neišspręstos dėstytojų motyvacijos dirbti gerai problemos, nesukurtas projektų vadybos modelis, neįvykdytos esminės vidinio restruktūrizavimo reformos administraciniame lygmenyje. Fakultetas „išsivaikšto“, todėl tampame studentams paslaugas teikiančiu kamieniniu padaliniu, negalinčiu pilnai atsakyti už tų paslaugų kokybę, mat ateinantys dėstytojai ne tik daug kainuoja, bet ir yra sunkiai kontroliuojami. Studentus mokome, kaip kurti patogią darbui informacinę aplinką, o patys neišnaudojame nė menkos dalies informacinių technologijų teikiamų galimybių studijų procese, mokslinėje komunikacijoje, bendraudami su išorės ir vidaus auditorijomis. Tačiau pagrindinė problema – Komunikacijos fakulteto išlikimo klausimas. Jau niekam ne paslaptis kad Universitete bręsta struktūrinės reformos, galvojama apie fakultetų stambinimą. Tad klausimas esminis ir fundamentalus: ar mus prijungs, ar mes prisijungsime? Jei mus prijungs, tai kokiomis sąlygomis? Kaip šio stambinimo kontekste spręsime Komunikacijos ir informacijos mokslų, priskiriamų humanitarinių mokslų sričiai, ir studijų, priskiriamų socialiniams mokslams, vidinės sąrangos ir integracijos problemas?

Minėtas ir daugelį kitų aktualių klausimų spręsčiau pasitelkęs stiprią, motyvuotą, kompetentingą komandą, ir pradėčiau nuo to, nuo ko pradeda visi: nuo pajamų ir išlaidų, nuo finansų paskirstymo mechanizmo tobulinimo. Tai viena iš opiausių problemų, ją turi spręsti profesionalai. Antras klausimas – projektų vadyba, leidžianti užsidirbti, čia irgi reikalingi neatidėliotini sprendimai. Trečia: fakultetui reikia sąjungininkų ne tik tarp socialinių partnerių, bet ir universitete, tarp fakultetų, ir ne tik Saulėtekyje... Darbų daug, visų čia nė neišvardinsi.

Studentų atstovybė yra neišvengiama kaip demokratijos ir universiteto autonomijos idėja. Svarbu, kad ji nebūtų iškreipta. Manau, kad studentai galėtų burtis į daugelį organizacijų ir draugijų, man patraukli studentiškų korporacijų idėja. SA turėtų būti visų šitų idėjų ir iniciatyvų prieglobsčiu, siūlyti pagalbą ir padėti spręsti organizacines ir finansines problemas.

Žmogiškas, grįstas tarpusavio pasitikėjimu, skatinantis kūrybiškumą. Studentai galėtų įtaigiau generuoti savo idėjas, jas išdiskutuoti ir pateikti kaip „produktą“. Dekanas dėtų pastangas versdamas minėtas idėjas „kūnu“. Man patraukli kūrybinių industrijų idėja, numatanti galimybes jungti kūrybiškumą ir verslą. Kodėl studentai negalėtų Fakultetui padėti ir šiuo požiūriu?

Tokį klausimą geriau adresuoti studentams, tad galiu atsakyti dviem aspektais: kaip man tos programos atrodo iš šalies, ir kokia mano nuomonė apie tas studijų programas, kuriose pačiam tenka dalyvauti. Manau, kad žvelgiant piloto akimis, Fakultete esama programinio susmulkėjimo, dubliuojami iš esmės tie patys dalykai, kartais jie pritempiami prie dėstytojo, turinčio minėtoje programoje „administracinį resursą“, poreikių. Iš vidaus matau, kaip teigiamas reformas patiria archyvistikos studijų programa, bet tie pertvarkymai galėtų būti spartesni, mat čia susiduriame dar ir su viso dalyko tapatumo problema, negalime apsispręsti dėl šiuolaikinės archyvistikos sampratos, turinio, dokumentalistikos vietos šioje disciplinoje.

Nesu nusistatęs prieš naujoves, komunikacijos ir informacijos studijos savo prigimtimi yra augančios ir pergyvena nuolatinę kaitą. Atėjo laikas griežčiau apsibrėžti ribas tarp disciplinų medijų studijų paradigmos kontekste. Tačiau prieš kuriant naujas programas reikia gerai pagalvoti, kam ir kokių programų reikia, kas jas vykdys? Turime problemų su žmogiškaisiais ištekliais, trūksta kvalifikuotų dėstytojų. Kita vertus, dabar veikiančios programos yra paklausios, galima svarstyti apie jų turinio ir struktūros tobulinimą. Beje, kitais metais įvyksiantis KF studijų programų auditas parodys, ko jos vertos...

Todėl, kad žinau esmines Fakulteto problemas ir, sutelkęs pajėgią komandą, galėčiau jas išspręsti.

Studentams, be tradicinių palinkėjimų kūrybiškai derinti studijas ir studentavimą, palinkėčiau laiku susivokti, kur jie nori ir gali studijuoti: prestižiniame universitete ar kolegijos tipo aukštojoje mokykloje. Būsimajam dekanui palinkėčiau su Fakulteto laivu išvengti povandeninių uolų ir nesudužti, o dar geriau – apskritai išvengti audros. Strateginė vadyba moko, jog tai yra įmanoma.