Gruodžio 7-ąją vyksiantys dekano rinkimai parodys, kas vadovaus Komunikacijos fakultetui ateinančius penkerius metus. Komfakas.lt kalbina vieną iš pretendentų, Žurnalistikos instituto direktorių Andrių Vaišnį apie jo apsisprendimą kandidatuoti į šį postą, požiūrį į studijų aktualijas bei fakulteto ateitį.

Kodėl norite tapti KF dekanu? Kas paskatino Jus ryžtis šiam žingsniui?

Mane paragino prof. Domas Kaunas, dabartinis dekanas, turintis didžiulės mokslinės ir vadybinės patirties. Teko rimtai apsvarstyti, ar verta priimti tokį iššūkį... Informacijos mokslas turi stiprėti, daryti įtaką šiandieniniame pasaulyje. Kalbant apie „žmogaus tęsinius“ virtualybėje, mūsų gyvenimas kraustosi į kitokios – vaizdų, naujai konstruojamos realybės pasaulį. Tai kita tikrovė, kad ir kaip prieštaringai vertintumėme. Šis procesas atveria daug erdvės komunikacijos mokslams plėstis, tad ir fakultetui yra didelė perspektyva stiprėti darbais ir... vaizdais. Ne žodžiais. Šie pamąstymai ir nulėmė mano apsisprendimą. Savaime tapti dekanu – tikrai ne tikslas.

Kokia Jūsų pozicija studijų reformos atžvilgiu?

Nesu tikras, ar gerai ją suprantu. Taip pat nesu tikras, ar ji tikrai parengta – „reforma“, apie kurią skelbiama iš Vyriausybės namų. Jei studijų reforma tikrai rimtai būtų parengta, nebūtų labai greit keičiami sprendimai, pavyzdžiui, jie anonsuojami (kaip žinia apie studijų mokestį), o paskui atšaukiami tarsi išsigandus tam tikros nuomonės. Matyt, pritrūko tyrimų ir nuovokos, kad į kiekvieną sprendimą turi būti tam tikra reakcija, ir ją verta numatyti.

Reformuojant studijas, verta įsiklausyti į patirtį, juolab į prieštaringą. Manau, kad neturėtume gyventi reformų, o ypač netikėtų, nuotaikomis, nes radikalaus turinio užmojai trikdo kūrybą. Net reformai vykdyti reikalinga ne tik brandi politinė, bet ir komunikacinė kultūra. Šios tradicijos nėra, vadinasi, tuo jautriau reikia vertinti kiekvieną pasiūlymą laužyti tai, kas yra. Atrodo, dabar Lietuvoje imami gąsdinti mokslo institutai – ten nėra studentų, gal juos „paimti“ būsią lengviau.

Siekdami geros mokslo ateities, turime ieškoti būdų kaip stiprinti mokslo visuomenę Lietuvoje. Bet kuriai reformai rengiantis reikėtų ne pareigūnų nuomonėmis pagrįstų išvadų, o gerų tyrimų, kad būtų išsiaiškinta kaip, kokiais srautais gali judėti būsimieji studentai, kokių prioritetinių mokslo šakų perspektyva egzistuoja, kokių šakų perspektyvas būtų galima keisti, koreguoti. Galbūt nebūtina kalbėti apie reformą, reikia palaipsniui daryti pažangos pokyčius išvengiant kardinalių sprendimų „visur ir iš karto“. Antai ataušo mintis uždaryti kelis universitetus, ir jau psichologiškai ramiau pasidarė. Kita vertus, tai reiškia, jog vertėtų svarstyti ir įdėmiau vertinti studijų programas. Kūrybingi pokyčiai nesupriešintų jaunesniosios ir vyresniosios kartos, mokslininkų tarpusavy, studentų ir dėstytojų, politinės valdžios ir akademinės bendruomenės. Juk kiekvienai mokslo šakai turi būti taikomos specifinės aplinkybės, nėra tokio modelio, kuris tiktų visoms mokslo ir studijų šakoms. Šią poziciją vertėtų ginti.

O „reforma“, kuri pagrįsta viešaisiais ryšiais, tariamai gerom draugystėm su žurnalistais – visai nėra reforma, ir apie tai kalbų daug nebus, kadangi tai yra fonas politinių rinkimų kampanijai.

Kokius esminius paikeitimus numatote fakultete Jums tapus dekanu?

Mano vizija labai paprasta. Tik ją įgyvendinti būtų ne taip paprasta. Būdami šiuolaikinio komunikacijos ir informacijos mokslo fakultetu, turėtume būti tokie stiprūs, kad taptume tos srities lyderiais visomis kryptimis, kad į mūsų nuomonę būtų įsiklausoma mokslo bendruomenėse. Turime tartis, kaip tam tikrus projektus pasiūlyti mūsų valstybei, tarptautinei visuomenei. Labai svarbu, kad tokiuose projektuose dalyvautų kuo daugiau studentų.

Kad ir kas taptų dekanu nuo gruodžio 7 d., nuo jos mes nepradedam gyventi iš naujo. Juk tai vadybininko pareigos – žmogus, netapęs dekanu, vietoje administracinio krūvio bus laisvas gilintis mokslo srityje. Ši laisvė – gerai pamąsčius – gali atrodyti patrauklesnė. Be to, normali įvykių tąsa, pirmiausia – įsipareigojimai fakulteto mokslininkų vykdomiems projektams, studijų programoms, parodo naujam dekanui, kuris ateina siūlydamas kokius nors naujus sprendimus, jog reikia būti labai dėmesingam tęstiniams darbams, stiprinti laimėjimus, net jeigu vienas ar kitas darbas parodo kokių nors klaidų, – kur tik jų nebūna? O laimėjimų yra – antai „Informacijos mokslų“ žurnalas pripažintas tarptautiniu lygiu.

Ar tik dekanas gali skatinti pokyčius?

Gali, jei žino, kaip. Tik ne vien asmeniškai. Jei stiprintume Komunikacijos fakulteto, kaip pamatinio šiuolaikinių informacijos mokslų centro įvaizdį, jį formuoti reikėtų visiems kartu. Kokiais bendrais ryšiais, per kokius bendrus darbus, kokiais lygiais tai daryti – reikėtų drauge tartis.

Koks santykis turėtų būti tarp administracijos – studentų atstovybės – studentų?

Kolegiški. Nuo seniausių laikų universitetas – demokratinės erdvės židinys. Mano manymu, Vilniaus universitete yra tikrai gera akademinės laisvės tradicija ir atmosfera, kurią reprezentuoja fakultetų dekanai, mokslininkai. Akademinę laisvę paprastai lydi atsakomybė – ja galima dalytis. O kalbant apie fakultetą, iš Žurnalistikos instituto erdvės galiu pastebėti, kad prof. Domas Kaunas yra pavyzdys, skiepijęs geranoriškumo, įsiklausymo dvasią Komunikacijos fakultete.

Teigiamai žiūrite į bendravimą su studentais?

Žinoma. Į bendradarbiavimą. Man atrodo, kad į bet kurią studentišką problemą reikėtų gerai įsiklausyti – tik paisant vieno esminio principo: studijų programa vykdoma tokia, kokia ji tuo momentu yra. Ir per savo paskaitas sakau: „Į kiekvieną žmogų, įvykį, reiškinį žiūrėk iš kelių pusių“.

Kaip ketinate suderinti ŽI direktoriaus ir KF dekano pareigas?

Dekano vieta – Saulėtekyje, todėl tektų važinėti į paskaitas Žurnalistikos institute. Sumažinti akademinio, auditorinio darbo krūvį nėra taip paprasta. Nors šiais metais instituto mokslininkų kolektyvas kiek sustiprėjo – atėjo įdomių žmonių, atsisakyti paskaitų negalėčiau, juk tai tam tikras įsipareigojimas.

Ar ketinate tobulinti studijų programas?

Dekanas vienas pats negali keisti, tobulinti, kištis į studijų programas, ypač tų disciplinų, su kuriomis jis nėra tiesiogiai susijęs. Tačiau fakulteto svarbus išbandymas laukia kitais metais – studijų programų patikrinimas. Iki tol su kolegomis tikriausiai dar teks aptarinėti visų specialybių programas. Žurnalistikos studijų programas atnaujinome, atsižvelgdami į laiko iššūkius, lemiančius žurnalistikos formų susiliejimą, raiškos priemonių, būdų, žanrų kaitą, bet tobulinti yra ką, kas pusmetį patikrinant.

Studijų programos turi kisti nuolat, jos nėra sustabarėjusios. Tai galioja ir kitoms specialybėms.

Prognozuodami ateitį, turime suvokti, kad kartą pakeitus programą, ją įsipareigojame taikyti ketverius metus. Kiekviena studentų karta ateina kurdama universitetą, kuris žavus tuo, kad gali modeliuoti kartu su kolegomis, galvodamas, kas yra geriausia jaunam žmogui, ir žiūrėdamas, ar jam tai priimtina. Juk būtent iš studento turi paimti informaciją, tikrindamas, ar studijų programa iš tikrųjų naudinga žinių ir profesijos įgijimo požiūriu. Tai sudėtingas procesas – neparagavęs, nesuprasi.

Ar ketinate pasiūlyti naujų studijų programų?

Tam reikalingos konsultacijos. Komunikacijos erdvėje yra smarkiai kintančių sferų, kurias palaipsniui tobulindami galėtume studijų programas papildyti naujais sumanymais.

Kaip pasikeistų santykis tarp žurnalistikos ir kitų KF specialybių Jums tapus dekanu?

Dekanu tapęs žmogus neturėtų jaustis susijęs su viena kuria nors specialybe. Jo pareiga matyti fakultetą kaip visumą, o ne mąstyti apie tai, kaip kam nors suteikti prioritetą. Toks elgesys būtų nekorektiškas ir klaidingas.

Bendruomenės integracijos prasme labai praverstų, jei ŽI lektorius dėstytų dalykus, susijusius su periodinės žiniasklaidos tematika visoms KF specialybėms. O diskusijas apie ŽI ir KF studentų atotrūkį lėmė istorinė situacija. Žurnalistikos specialybė egzistuoja beveik 60 metų, iki KF ji pabuvojusi dar dviejuose fakultetuose. Strategiškai ŽI yra labai patogioje vietoje. Būtent praktines užduotis pagal specialybės specifiką studentai gali atlikti greit, tik išėję į gatvę ir atsidūrę įvairių įvykių sūkuryje. Taip yra daugelyje rimtų žurnalistikos mokyklų: atsižvelgiama ir į studijų vietą.

Žurnalistikos ir kitos programos skiriasi. Žurnalistikai yra taikomi kai kurie kūrybiniai kriterijai, tad kartais sudėtinga pasverti studentų atliekamas užduotis. Kai rašomi reikalavimai fakultetui, žurnalistams vis tenka ką nors subtiliai patikslinti. Tokiais atvejais ir susidaro įspūdis, kad žurnalistai „kitokie“. Bet normaliame studijų procese jokių problemų čia nekyla. Manau, jų neturėtų apskritai kilti. Fakultetas jau turi 15 metų tradiciją su savo tam tikromis subtilybėmis, manau, kad ją verta saugoti.

Ar reikalinga studentų atstovybė? Kokią vietą ji turi užimti fakulteto struktūroje?

Studentų atstovybė neturi mokyti studentą biurokratijos, ji turi ugdyti jauną pilietį, organizatorių, iniciatorių, gebėti telkti ir skatinti akademiniam gyvenimui. Visada gražu, kai jauni žmonės susiburia, priima kažkokius sprendimus, tobulindami savo studentišką gyvenimą, ieškodami naujovių. Bet jeigu atstovybė sukuriama tam, kad egzistuotų 2 lygiai – studentai ir jų viršininkai, tai yra klaidinga ir reikia tokias situacijas keisti. Antra, atstovybė yra tam, kad palengvintų komunikavimą su mokslininkais.

Atstovybėje jaunas žmogus turi mokytis atsakomybės, išgirsti abi puses, įsiklausyti, ieškoti racionaliausio sprendimo prireikus rasti kompromisą. Tai netgi idomu, juk universitetas – bendra kūryba. Su kitomis kartomis universitetas vėl keisis, taps modernesnis.

Ar nesikirs KF SA ir ŽISA interesai, jei tapsite KF dekanu ?

Nereikėtų jaudintis dėl tokių dalykų nei vienai iš šių pusių. Yra daug studentiškų organizacijų, įvairaus pobūdžio, susiburiančių pagal įvairius interesus. Panašiai kaip profesinės sąjungos vienoje įstaigoje. Jei kažkas neranda adekvataus atsakymo į jam rūpimus klausimus, ir jei tokių žmonių yra daugiau, sukuriama organizacija. Jei iniciatyva neišblėsta – organizacija gyvuoja. Praeina laikas – nesutarimai ataušta, užgęsta, atsiranda kita organizacija. Santykiai kinta. Kiekviena karta turi savo studentiškų prisiminimų – jie liudija interesus, jauno žmogaus problemas. Perskaičiau prisipažinimą, kad studentą kamuoja „rudens depresija“ – tai rimta, vadinas, ir tų dviejų organizacijų jo atveju maža.

Studentų atstovybes reikia matyti bendrame fakulteto gyvenimo kontekste, nereikėtų įsivaizduoti, jog vieni turi teisę gyvuoti, o kiti – ne. Studentų gyvenimas yra jų pačių reikalas, dekanas negali skatinti jungimosi ar irimo procesų. Žiūrėkim į tai ramiai. Net ir į didžiausią problemą įsigilinęs dažnai pamatai, kad jos net nėra – tik trumpas emocijų siausmas. Praeina. Vertėtų dažniau vieniems atstovams su kitais susitikti ir aptarinėti bendrus dalykus, kurių yra pakankamai.

Ko palinkėtumėte KF studentams?

Linkėjimams būtini tam tikri etapai ir progos. O jų dar reikia gerokai palaukti (Rugsėjo pirmosios ar bent Kalėdų)...

Visgi svarbiausias principas kreipiantis į studentus – noras, kad jie mylėtų universitetą, ieškotų savęs, ieškotų geriausio, ką galima rasti šioje aukštojoje mokykloje. Mūsų universitetas turi labai geras tradicijas, kurtas turint švietėjišką misiją, o ne siekį sukurti universitetą kaip alternatyvą palenginant diplomo gavimo sąlygas. Reikia saugoti aukštą universiteto vidaus ryšių kultūrą. Juk tai aukštoji mokykla, kurios nespėjo sudarkyti, sunaikinti stiklinių dangoraižių statytojai. Gal dar pajėgs? Nuo studentų tai irgi priklauso. Norėtųsi, kad mūsų bendruomenė, jauni žmonės norėtų išsaugoti universitetą kaip savo jaunystes vertybę, gindami ją nuo merkantilizmo, komercijos, paniekos, intrigos. ... Na, vis tiek palinkėjau – mylėti ir vertinti tai, ką turi (šypsosi).