Jau atkeliavusios didžiosios metų šventės atnešė glėbį dovanų, džiaugsmo ir nerūpestingumo... Pats tinkamiausias laikas atsipūsti nuo darbų ir mokslų, pabūti artimųjų ir draugų rate. Tačiau dalinantis švenčių įspūdžiais netikėtai atminty pasirodo vienas žodis – SESIJA. Ką daryti?! Ogi skaityti toliau :).

Sesija – pats tikriausias studentų „darbymetis“. Kad jis eitų kaip per sviestą, netrikdytų švenčių ir duotų gerą „derlių“, prašėme dėstytojų patarimų ir pasidomėjome jų egzaminų bei nusirašinėjimo patirtimis. Štai.

Audronė Nugaraitė, Žurnalistikos instituto docentė:

Laikyti egzaminų eidavau pasirengusi. Jaudinausi tiek, kiek organizmas natūraliai reaguoja. Todėl pirmiausia galėčiau patarti gerai pasirengti egzaminui. Tada ir stresas bus energiją telkiantis, o ne visa ardantis. Greitas būdas susitvarkyti su egzamino stresu – įkvėpti ir iškvėpti. Pakvėpuoti.

Mano „receptas“ kaip tinkamai pasiruošti bet kokiam egzaminui – visą semestrą nuosekliai kaupti žinias. Tada pabaigoje nėra ko bijoti. Egzaminas yra tik tam tikro etapo žinių susumavimas, įvertintas konkrečiu balu, po kurio bus galima pasijusti kompetentingesniu :). (O kaip vertinate naują studentų akciją „Nenusirašinėk“?) Norėčiau, kad nebūtų reikmės tokias akcijas organizuoti. Visi studentai būtų sąmoningi ir siekdami savo gyvenimo tikslų mokytųsi SAU, o ne kažkam. Paruoštukes ir aš esu dariusi, nes jos padėdavo sudėlioti mintis ir susisteminti medžiagą. Bet perskaitydavau prieš egzaminą ir palikdavau rankinėje :).

(Ko palinkėtumėte studentams?) „Aš vertinu žmogų, sugebantį šypsotis nelaimėje, semtis jėgų iš sielvarto ir rasti narsos šaltinį apmąstymuose“ (T. Peinas). O 2008-aisiais – Svajonių, kurios pildosi...

Marija Stonkienė, Informacijos ir Komunikacijos katedros docentė:

„Egzaminofobija“ (baimė egzaminams :)) nesirgau. Pirmąsyk studijuojant egzaminų laikymas buvo tiesiog įdomi patirtis. Antrą kartą studijuojant studijos buvo kitokios – labai intensyvios ir pakankamai sudėtingos (teisė yra teisė:)), todėl daugiau dėmesio skyriau tiems dalykams, kurie buvo naudingi ar įdomūs, ir jų egzaminams ruoštis tikrai nebuvo sudėtinga. O kitų dalykų egzaminai – priimi kaip iššūkį su tikslu, kad minimaliomis pastangomis pasieksi maksimalų rezultatą :). Todėl ir baimėmis sirgti nebuvo nei reikalo, nei kada.

Bet kokiam egzaminui svarbus yra mokymosi nuoseklumas ir supratimas ką mokaisi. Taip pat svarbu suprasti vidinę studijų dalyko logiką ir išskirti svarbiausius studijų dalyko klausimus (vadinamus mokymosi objektus). Ir, aišku, pasimokyti reikia :).

Studentų akciją „Nenusirašinėk“ vertinu nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės, ją palaikau ir pritariu, nes sutinku, kad neteisinga vienodai įvertinti vienų žinias ir kitų „rankų miklumą“. O iš kitos pusės, nemanau, kad ši akcija yra ir gali būti ilgalaikė, kad ji veiksminga. Akcija triukšminga, o triukšmas iškreipia bet kokią problemą. Šiuo atveju, toks triukšmas tarsi parodo, kad nusirašinėjimas yra norma, taisyklė, o ne išimtis – juk taip nėra! Be to, kur kas svarbiau suvokti, kodėl vyksta nusirašinėjimas, kokios jo priežastys, o ši akcija į priežastis nenukreipta.

Savo dalykų vertinimui naudoju kaupiamojo balo sistemą ir tikrai pasėdžiu prie baigiamųjų žinių patikrinimo klausimų. Patikėkite – tai veiksmingiau mažina nusirašinėjimą nei įtarus stebėjimas ir nusirašinėtojų paieška. Man ši akcija yra miela tik kaip socialinė studentų iniciatyva. Ir stebėtojus į egzaminą kviesiu tik tokia intencija.

Studijuodama buvau pakankamai sąžininga studentė. Išskyrus vieną egzaminą, kai į du klausimus atsakiusi savarankiškai, suvokiau, kad į trečiąjį taip atsakinėti yra neracionalu. Tačiau, patikėkite – dabar šaunuole nesijaučiu ir suprantu, kad tai ir buvo tas tikrasis egzaminas, kurio neišlaikiau. Anksčiau studentų fantazija buvo beribė paruoštukių formos pasirinkime: pieštukai, parkeriai, papuošalai ir kt., o dabar technologijos užmuša tokią įvairovę. Man teko susidurti su paprastomis, ranka rašytomis ir kompiuteriu rengtomis paruoštukėmis bei mobilaus telefono ir radijo ryšio naudojimu nesąžiningam elgesiui (tai buvo senokai).

(Linkėjimai studentams.) Jei egzaminų sesija – nelaimė – ji greitai praeina. Jei egzaminų sesija – iššūkis – priimkite ir išgyvenkite. Jei egzaminų sesija – savikontrolė – pasitikrinkite ir siekite daugiau. Bet būkite išdidūs.

Renata Matkevičienė, Informacijos ir komunikacijos katedros lektorė daktarė:

Studijų laikais „egzaminofobija“ nesirgau. Jiems ruošdavausi dvi dienas (tiksliau du kartus perskaitydavau konspektą). Turbūt tai ir būdavo geriausias vaistas nuo egzaminų baimės – arba užsirašei paskaitų metu, arba ne, nes perskaityti viską tarsi turėjai suspėti. Iš tiesų, egzaminų bijoti tikrai nereikia. Pirmiausia, egzaminas – tai loterija, niekada nežinai, kada pasiseks, o kada ne. Todėl geriausiai visada eiti šiek tiek pasiruošus... O antra, juk egzaminą galima perlaikyti. Taigi, ko bijoti? Jei nori tinkamai pasiruošti egzaminams, reikia žinoti dėstytojo reikalavimus ir jais aklai vadovautis. Na, ne aklai, o „su galva“.

„Gaudyti“ nusirašinėjančius per egzaminą man nepatinka ir norėčiau, kad tokių studentų nebūtų. Egzaminai turi būti tokie, kurie net nesukeltų noro nusirašyti. Savo studentavimo laikais, galiu prisipažinti, buvau sąžininga. Stengdavausi nenusirašinėti, išskyrus porą kartų, ir už tai labai nesmagiai jaučiuosi prieš savo kolegas (rašiau ne nuo „šperos“, o perrašinėjau konspektą, kuris tuo metu buvo padėtas atverstas ant stalo....:) ).

(Ką manote apie akciją „Nenusirašinėk“?) Tokią studentų iniciatyvą įvardinčiau kaip „Didysis brolis tave stebi“ :). Tokios akcijos tik parodo, kad akademinė visuomenė nesiekia išgyvendinti šio reiškinio, o skatina nusirašinėjimo metodų modernizavimą. (O ko palinkėtumėte sesijos proga?). Studentams BŪTINA stiprybė, dėstytojams – supratimas, pagarba kolegoms...

Vita Mozūraitė, Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentė:

Egzaminų niekada nebijojau. Tik kai kurių dėstytojų nemėgau, bijojau arba jais nepasitikėjau. Visada juk buvo „čiudikų“ :). „Egzaminofobija“ tuo aštresnė, kuo ilgiau tempiasi. Mūsų laikais atsakinėjama buvo žodžiu, tad geriausias būdas išvengti fobijos – eiti su pirmu penketuku arba po to, kai išeina pirmas/antras žmogus. Egzaminų, tiksliau, visokių atsiskaitymų nebijau ir dabar, labiau koncentruojuosi ties žmogumi, kuris tą atsiskaitymą priima. (O kaip „išgyti“ nuo sesijos streso?) Tai visai nesunku. Tiesiog pasakai sau, kad tai tikrai ne baisiausias dalykas pasaulyje, ir eini. Na, neišlaikysiu – ir kas? O dar paprasčiau – išmokti.

Efektyviausias kovos būdas su užklupusia baime – stiklinė vandens, kefyro, sulčių, šaltos arbatos. Jei atsimenate iš komunikacijos įgūdžių paskaitų, rijimo procesas yra toks sudėtingas, kad smegenys tam laikui blokuoja emocinių centrų veiklą, todėl gerti reikia prieš einant laikyti egzamino (prieš pat, prieš pat) ir svarbu greitai (beveik iki springimo). Jei stiklinė bus pakankamai didelė, emocijos atsigamins gerokai vėliau, gal net po egzamino. Padės ir nekaloringo maisto žiaumojimas egzamino metu (pvz.: avižinės košės, liesos burokėlių sriubos arba obuolio). Tačiau daug gerti nerekomenduojama žmonėms su silpna šlapimo pūsle, jei egzaminas trunka ilgiau nei valandą (!). Dar geriau turėti talismaną – „laimingas“ kojines, „laimingą“ tušinuką, „laimingą“ pliušinį meškutį, „laimingą“ dviratį :). „Laimingas“ mobilus telefonas šiais laikais nepopuliarus :). Mano bendraklasė turėjo „laimingą“ stiklinį rutuliuką, kurį laikydavo burnoje iki egzamino (!). Kai laikydavo raštu, tai ir rutuliuką žiaumodavo, o kai žodžiu, tai taip efektingai jį išspjaudavo į delną, kad apstulbę mokytojai vien dėl to jai rašydavo aukščiausią įvertinimą :). Tiesa, ji buvo protinga ir darbšti.

Ruošiantis egzaminams galima daryti paruoštukes, bet ne „copy − paste“ metodu, o perrašinėti tai, ką turite įsiminti. Ir geriausia – ranka, žąsies plunksna :). Toks metodas efektyvus, nes atsimena akys, ranka, smegenys, žąsies plunksna. Ištraukę bilietą ir susikaupę gana nesunkiai atgaminsite (ypač, jei gera regimoji atmintis). Tik jokiu būdu paruoštukėm nesinaudokite (net nesineškite jų į auditoriją), nes tai:

a) nesąžininga kitų atžvilgiu;

b) nesąžininga savo ateities atžvilgiu;

c) nesąžininga dėstytojo atžvilgiu;

d) jei pagaus, būsite išmesti iš Universiteto, jei nepagaus, gyvenimas vis tiek nubaus!

Man pačiai padėdavo piešimas – stilizuotai piešdavau objektus, veiksmus, net teorijas, apie kuriuos mokiausi. (Štai iš kur piešimo įgūdžiai...). Po to garsiai mamai pasakodavau pagal piešinius. Rezultatas: išmokdavome abi. Patartina pasakoti grupiokui/-ei, kad laikas ir jėgos neitų veltui. Tokių paruoštukių dariau kalnus – ir pieštų, ir rašytų, bet niekuomet nesinaudojau. Į egzaminą atsinešdavau, bet ne į auditoriją. Kadangi mano paruoštukės (rašytinės) buvo labai geros, su komentarais, tai iš jų po to koridoriuje „zubrydavo“ pusė grupės. Pieštinės paruoštukės tokio pasisekimo neturėjo. (Gailisi...:)).

Kaip matote, buvau sąžininga studentė, tik vieną vienintelį kartą naudojausi savo paruoštukėmis – dar kai mokiausi pirmais metais po mokyklos VU Matematikos fakultete (MIFAS :)). Ten reikėjo išmokti begalines formules ir gan keistus su realiu pasauliu nesusijusių teoremų įrodymus, kurių absoliučiai nesupratau, o mintinai mokytis galiu tik eilėraščius. Tai slapta išsitraukiau užrašėlius (formulėms paruoštukės netinka – labai jau ilgos formulės) ir buvau tučtuojau sugauta. Pernelyg nesisielojau, nes tai buvo gan ramus (nors ir nelabai vykęs) būdas palikti Matematikos fakultetą. Buvo šiek tiek gėda. Bet mokiausi prieš tai labai sąžiningai, tiesiog nesu gabi tokiems abstraktiems dalykams.

Studentų inicijuotą akciją „Nenusirašinėk“ vertinu teigiamai, bet man nepatinka, kad studentai rengiasi eiti šnipinėti savo kolegas egzamino metu. Kolegialumas turi išlikti. Verčiau apeliuoti į sąžinę, pasakoti apie išmestuosius iš Universiteto ketvirtame kurse ir sunkų jų gyvenimą po to, ir padėti dėstytojams įsigyti mobiliųjų telefonų ryšio blokatorius.

O sesijos proga siūlau nusipirkti sulčių, didelį butelį mineralinio vandens ir „Mūsų kefyro“ – jis geriausias :). Rytais daryti mankštą, maitintis sveiku maistu, anksti gulti, anksti keltis, bet ne anksčiau nei nueinama gulti (nemokami sveikos gyvensenos patarimai). Verta paslankioti su žvake po kambario kampus, nueiti pas kaimynus, kuriems irgi gresia egzaminas ir pasiguosti (svarbu, kad toks slankiojimas neišgąsdintų :) ). Nepamiršti prieš pat egzaminą suvalgyti plytelę šokolado – nuima stresą ir duoda energijos protui (tiesa, neilgam – netinka suvalgyti išvakarėse). Ir neužmiršti, kokį egzaminą, kur ir kada laikai.

Taigi, žinant šiuos efektyvius mokymosi būdus, streso įveikimo receptus, sveikos gyvensenos bei mitybos patarimus, galite drąsiai žengti į bet kurią auditoriją :). SĖKMĖS!!!