Artėjančių Komunikacijos fakulteto dekano rinkimų proga pakalbinome žmogų, kol kas vis dar užimantį šias pareigas – prof. Domą Kauną. Apie besibaigiančią kadenciją, atliktus darbus, apie tai, ko nuveikti nebespėta, apie tai, kas yra dekanas ir koks jis turėtų būti. Pabandykime bent šiek tiek pajusti nuotaikas, šiuo metu sklandančias dekanate.

Kaip jaučiatės baigiantis Komunikacijos fakulteto dekano kadencijai? Ar išeinate aukštai pakelta galva, ar jaučiate, kad ne viską padarėte, ką galėjote?

Vargu ar visame Universitete rastumėte bent vieną dekaną, kuris, baigdamas kadenciją, pareikštų išeinąs pakelta galva. Niekas niekada visko nepadaro ir abejonių neatsikrato. Aš taip pat kai ko nepadariau. Priežastys įvairios, taip pat ir asmeninės.

Man teko patirti prasidėjusį ir įsibėgėjantį Universiteto decentralizacijos procesą. Universitetas vis sparčiau skyla į 14 kamieninių padalinių, kurie įgauna savarankiškų aukštųjų mokyklų bruožus. Šiame permainingo laiko suformuotame procese yra ir privalumų, ir didelių trūkumų, galbūt net pavojų. Gal ir klystu, tačiau manau, kad Universitetas ir jo vadovybė praranda veikimo laisvę, fakultetai pradeda tarpusavio varžybas dėl įtakos tiek Universiteto viduje, tiek už jo sienų, dekanai dėl sau naudingų sprendimų „blokuojasi“, tuo pačiu darosi priklausomi nuo grupinių interesų.

Sparčiai kinta pačios dekano funkcijos. Jei mano kadencijos pradžioje dekanas už simbolinę priemoką atliko atstovavimo vaidmenį, tai šiandien jis yra visą pareigybinę atsakomybę turintis vadovas. Dekanas tapo valdininku, administratoriumi, kuris sėkmingai gali dirbti tik remdamasis gerų vadybinių įgūdžių turinčiu ir gerus atlyginimus gaunančiu administracijos kolektyvu. Dabartinėmis sąlygomis toks fakultetas kaip Komunikacijos pirmiausia privalėtų turėti tris prodekanus (strategijos, mokslo, studijų), kurie galvotų ne apie monografijas ar profesoriaus titulus, o visas 8 darbo valandas skirtų tiesioginių pareigų vykdymui. Taip pat būtina palaikyti kelias veiksmingai dirbančias komisijas. Sparčiai keičiantis situacijai ir nuolat skaičiuojant ribotus finansinius išteklius aš tokio administracijos kolektyvo nebesuspėjau sukurti. Manyčiau, kad ateityje tokio lygio universitete kaip Vilniaus, fakultetams turėtų vadovauti stabili administracijos komanda su kancleriu priešakyje, o dekanai atstovavimo pareigas rotacijos būdu eitų ne ilgiau kaip 3 metus.

Tam tikra problema yra ir kurį laiką dar išliks – jaunas Fakulteto amžius. Nepasiekta akademinė branda. Mano pirmtakas, palikdamas dekano kėdę, egoistiniais ketinimais kūrė ir bandė realizuoti Fakulteto skaldymo planą. Į jį įtraukė net pirmuosius valstybės asmenis. Nuostolius pavyko sumažinti tik įsikišus ir mūsų pusę aktyviai palaikius rektoriui. Tačiau kelių magistro studijų programų ir kvalifikuotų dėstytojų praradimas privertė dėstytojų kolektyvą persigrupuoti, kartu sukėlė ir trinčių, dvasinio diskomforto. Paskutiniais dekanavimo metais prie šios problemos vėl teko grįžti. Atskeltas padalinys, pavadintas Tarptautiniu žinių ekonomikos ir vadybos centru, po ilgokai trukusių svarstymų ir vertinimų vėl integruotas į Fakultetą, tačiau ne be nuostolių: sugrąžintos studijų programos buvo neatnaujintos, prastos būklės. Ar aš viską padariau, kad išvengtume Fakulteto skaldymo ir iki šios valandos tebesitęsiančių jo pasekmių? Nežinau. Tesprendžia kiti.

Ar pakako laiko įgyvendinti savo planus?

Planai priklauso nuo įžvalgų ir mosto. Jeigu Fakultetas yra gyvybingas, turi pajėgų pedagoginį mokslinį korpusą, veiksmingą struktūrą ir sėkmingai vykdo svarbiausią – akademinę – misiją, mano pagrindinis planas įgyvendintas. Nepavyko ženkliai padidinti profesorių skaičiaus. Nepavyko pasiekti, kad kiekvienas dėstytojas būtų produktyvus mokslininkas. Viena svarbiausių mano nuostatų yra ta, kad tik aktyvus mokslo tyrėjas gali būti geras Vilniaus universiteto dėstytojas. Tyrimų nevykdantis dėstytojas tampa mokytoju, nes praranda galimybę pasitikrinti mokslo tiesas ir naujoves. Nepavyko išspręsti dėstytojo korpuso atjauninimo problemos, nes jos šaknys yra ne Fakultete ir net ne Universitete. Pedagogo darbas nevilioja doktorantų – būsimų profesorių. Pagaliau, ir pati doktorantūra kol kas nėra pakankamai produktyvi.

Kaip Jums pavyko įgyvendinti Fakulteto veiklos strateginį planą?

Rengdamasis atsakyti į Jūsų klausimą, dar kartą įdėmiai nuo pradžios iki pabaigos perskaičiau 2004 metais kolektyviai rengtą ir knygele išleistą dokumentą − „Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 2004–2008 metų strateginis raidos planą“ ir, paraštėje surašęs pastabas, padariau išvadą, kad jis įgyvendintas ne visas. Iš esmės atliktos beveik visos užduotys, kurios priklauso akademinei tęstinės veiklos sričiai. Kai kurie pradėti darbai (pavyzdžiui, mokslo produkcijos duomenų bazė) bus užbaigti 2008 m., nes ir pats planas aprėpia 2008 metus, kai kas lieka nepadaryta ir nežinia, ar reikia daryti taip, kaip patys užrašėme. Turbūt ir studentai, ir dėstytojai gerai supranta, kad strateginis raidos planas yra ne instrukcija, bet orientacinis dokumentas, turįs padėti optimaliu būdu pasiekti užsibrėžtą tikslą. Joks, net įžvalgiausias panašaus pobūdžio plano rengėjų kolektyvas nenumatys keleriems metams į priekį visų galimų naujų užduočių, neišvengiamų korekcijų, įvykdymo galimybių trukdžių, klaidų.

Kokie asmenybės bruožai būtini dekanui?

Mano įsitikinimu, ateities dekanai – 35–45 metų docentai, turį administratoriaus pareigoms vykdyti pakankamą pedagogo ir mokslininko patirtį bei gerų vadybinių gebėjimų. Kertinis dekano bruožas – savarankiškumas. Jis privalo turėti „stuburą“, gebėti atsiriboti nuo grupinių interesų ir asmenų, netgi užimančių aukštas pareigas, įtakos, nevengti ryžtingų, kartais rizikingų sprendimų, gerai žinoti šalies ir Universiteto mokslo ir studijų politiką, akademinio jaunimo tikslus, poreikius, socialinę aplinką, gyvenimo sąlygas ir nuotaikas. Dekanas – komunikabilus, iki tam tikro lygio tolerantiškas, diplomatiškas ir sportui palankus vadovas. Jis geba kūrybingai dirbti Universiteto dekanų kolektyve, užsitikrinti jo paramą sprendžiant Fakulteto reikalus ir problemas, gerai orientuotis rektorato užkulisiniuose koridoriuose, dalyvauti už Universiteto ribų veikiančiose mokslo ir studijų politiką formuojančiose institucijose ir organizacijose, lobistiniais tikslais išnaudoti asmeninius ryšius ir pažintis.

Mano dekanavimo patirtis rodo, kad dekanai ir prodekanai neturėtų eiti padalinių vadovų – katedrų vedėjų ir institutų direktorių – pareigų. Jos trukdo visavertiškai atlikti administratoriaus darbą ir išvengti šališkumo. Šiuo klausimu raginu studentus ir pretendentus gana aktyviai padiskutuoti.

Žurnalistikos instituto direktorius Andrius Vaišnys interviu teigė, kad jį dalyvauti rinkimuose paskatino Jūsų raginimas. Kodėl palaikote būtent šį kandidatą?

Turėčiau gerokai Jus patikslinti. Pats nedalyvauti būsimuose rinkimuose apsisprendžiau seniai, todėl kandidatuoti esu raginęs prof. Audronę Glosienę, bet ji pasirinko Vilniaus universiteto bibliotekos generalinės direktorės pareigas, prof. Eleną Macevičiūtę, bet ji kol kas pirmenybę teikia Švedijos universitetui, doc. Mariją Prokopčik, bet ir ji nesiryžta palikti Europos Tarybos informacijos biuro direktorės pareigų. Galimo kandidatavimo tema taip pat esu kalbėjęs su doc. Povilu Abariumi, doc. Aušra Navickiene, doc. A. Vaišniu ir dar vienu kitu dėstytoju. Kai liko tik tie, kurie liko, pats sau pasirinkau 3 galimus pretendentus, labiausiai atitinkančius anksčiau minėtus kriterijus. Jie visi turi vienokių ar kitokių privalumų.

Jei jau prakalbote apie doc. A. Vaišnį, tai pasakysiu, kad vertinu ne tik jo pedagoginius ir mokslinius, bet ir vadybinius sugebėjimus. Jie išugdyti dirbant Seime, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijoje, Žurnalistikos institute. Žinau kolegą turint gerų ryšių su politikais, įtakingais visuomenės veikėjais, žiniasklaida. Kaip Fakulteto vadovui jam labai pasitarnautų viešųjų ryšių organizavimo nemenka patirtis.

Kokie patys pirmieji svarbūs darbai laukia Jūsų įpėdinio?

Suformuoti veiksmingą prodekanų kolektyvą iš tokių akademinio personalo narių, kurie ne tik turi noro, bet ir galių deramai vykdyti pareigas, aukotis bendruomenės labui visus ateinančius penkerius metus. Po to įsiklausyti į studentų ir dėstytojų bendruomenės nuomones bei pageidavimus ir apsispręsti dėl strategijos gairių tikslinimo. Labai svarbi užduotis – apdairiai įsilieti į Saulėtekio dekanų „Antantę“ ir sulaukti jos pripažinimo.

Ko palinkėtumėte būsimam Fakulteto dekanui?

Stiprybės, sveikatos, išminties, įžvalgumo. Būti pasiruošusiam netikėtumams, neišleisti iš akių galimų, iš už Fakulteto sienų kylančių, problemų bei pavojų. Pirmomis dienomis nepasiduoti pavienių, kartais nesantūrių nuomonių raiškos poveikiui, apraminti rinkimų metu kilusias įtampas, paskatinti kolektyvą susitelkimui ir produktyviam darbui. Na, o jei jau persiritome į gruodį, tai linkiu dosnaus Kalėdų senio ir linksmų Naujųjų metų švenčių.