Lapkričio 11 d. KF svečias Chris Nichol paskaitą apie viešąjį kalbėjimą pradėjo klausimu: „Ar galite išjungti kompiuterį ir projektorių?“. Taip, oratorystės meistras demonstracijų niekada nenaudoja, nes tai, anot jo, tėra bandymas pabėgti nuo žvilgsnių ir nukreipti auditorijos dėmesį į rodomą tekstą ar paveikslėlius.Kanadietis Chris Nichol, jau 12 metų gyvenantis Lietuvoje, vadovauja viešo kalbėjimo mokymų įmonei „Oratio Lingua“. Ch. Nichol kalbėjimo gudrybių moko verslininkus, politikus ir kitus žmones, susidūrusius su problemomis, atrodo, tokioje paprastoje srityje kaip kalbėjimas. KF Studentų mokslinė draugija pakvietė šį dėstytoją pasidalinti praktinėmis žiniomis su studentais. Kaip pranešimo pabaigoje Ch. Nichol pridūrė, pasitvirtino jo siektas rezultatas: studentai mažai užsirašinėjo. Tam paprasčiausiai nebuvo laiko, nes dėstytojo kalba užkariavo auditorijos dėmesį ir privertė nuolat šypsotis.
Savo paskaitą pradėjęs demonstracijų „nokautu“, vyras laikosi nuomonės, kad pats kalbantysis ir yra pagrindinė vaizdinė priemonė. Kelis tūkstančius metų iki „Microsoft PowerPoint“ atsiradimo visi garsiausi oratoriai puikiai išsivertė be skaidrių demonstravimo. Tad, kodėl mums to prireikė šiandien?
Ch. Nichol išskyrė 5 svarbiausius viešojo kalbėjimo faktorius, kuriuos vertėtų apgalvoti ruošiantis kalbėti prieš auditoriją.
Tai akys, kūnas, požiūris, erdvė ir balsas. Klaidingai manoma, jog sėkmingam kalbėjimui reikia išraiškingo ir stipraus balso. Iš tiesų, balsas nieko nereiškia, nes jis nevaldo auditorijos. Ši funkcija atitenka akims! Todėl patarimai žiūrėti virš auditorijos galvų ar pasirinkti tik vieną žmogų ir su juo palaikyti akių kontaktą yra laužti iš piršto. Akys yra tas įrankis, leidžiantis matyti klausančiųjų reakciją ir valdyti jų dėmesį, todėl geriausia akių kontaktą palaikyti su daugeliu susirinkusiųjų žiūrint tai vienam, tai kitam į akis. Balsas turėtų būti natūralus, šiltas ir paprastas lyg bendraujant su draugais.Svečias atskleidė elementarią techniką, kaip nutildyti plepančius žmones. Pasirodo, tereikia prieiti prie jų ir tęsti kalbą juos ignoruojant be jokio akių kontakto. Visas auditorijos dėmesys nukryps į kalbančiuosius ir jie dėl šios priežasties pasijus nepatogiai. Reikalui esant, „procedūrą“ pakartoti. Jei vis dėlto žmonės toliau trukdo šnekėdamiesi, priėję uždėkite ranką vyrui ant peties – toks veiksmas jam bus nemalonus, o moteris susigės, kai atsistosite kiek toliau ir paliksite ją už nugaros. Jei žmonės pradeda plepėti auditorijos gale, išeitis taip pat yra. Tokiu atveju dėstytojas pataria pakeisti kalbėjimo ritmą: tuomet besiklausanti auditorija pati nutildys „maištautojus“.
Kūnas svarbus kaip vaizdinė, dėmesio pagavimo priemonė. Geležinė taisyklė – kūno viršutinė dalis turi būti laisva, o apatinė tvirta ir nejudanti. Ch. Nichol pataria daug nevaikščioti, stovėti centre netrypčiojant vienoje vietoje, jei reikia, prieiti prie auditorijos iš vienos ar kitos pusės. O ką daryti su rankomis? Negalvoti apie jas! Rankos moka kalbėti lygiai kaip ir jūs, todėl reikia leisti joms laisvai ir natūraliai judėti, tai yra – „bendrauti“.
Daugumai kalbančiųjų pakiša koją neteisingas požiūris į auditoriją. Įsikalkite į galvą tai, jog susirinkusios publikos nereikia bijoti, nes ji jums nieko nepadarys. Besiklausantieji nori, kad jums pasisektų, nes antraip jie iššvaistys savo laiką, skirtą jūsų klausytis. Viena didžiausių daromų klaidų – galvojimas tik apie save kalbėjimo metu (Kaip aš atrodau? Ar mano rankos vietoje?). Auditorija turėtų būti „numeris vienas“. Be to, turite numatyti, kokios auditorijos reakcijos savo kalbėjimo metu norėsite. Dar vienas dalykas, kurio derėtų nepamiršti – publika yra jūsų kalbos veidrodis, stebėkite ją ir koreguokite savo pranešimą.
Kodėl bijoma šnekėti prieš publiką? Dažniausios priežastys šios: auditorijos grėsmė, nežinojimas, ką daryti su dėmesiu, ankstesnės nesėkmės, kompetencijos trūkumas ir nepasiruošimas. Įsidėmėkite, jog viešajai kalbai būtina pasiruošti iš anksto, nes ekspromtu nesugebėsite pasakyti nieko naujo – streso metu žmogus tegali galvoti apie buvusią patirtį ir nesugebės pasiūlyti naujų idėjų. O ką daryti su blogais įpročiais? Ogi paversti juos savo privalumais. Jei kalbama garsiau už įprotį, jis pavirs jūsų asmenybės prieskoniu. Tobuli žmonės niekam neįdomūs.
Taip pat sužinojome, kad net ir profesionalūs oratoriai naudoja vadinamuosius „soskus“. Tai nedidelis ritualas, padedantis nusiraminti prieš pradedant kalbą, pavyzdžiui, laikrodžio nusiėmimas ir padėjimas ant stalo. Panašiu mažu triuku galite pasinaudoti ir jūs.
Erdvės vaidmuo ne ką mažesnis. Reikėtų palikti erdvės prieš sėdinčiuosius pirmoje eilėje, tokiu būdu leidžiant jiems „laisviau mąstyti“. Ir pasirodo, kalbėjimo tema visai neturi reikšmės. Galima daug kartų apie tą patį kalbėti, ką Ch. Nichol ir daro, tačiau tikslas kiekvienąkart bus ryšio su konkrečia auditorija užmezgimas.Svečias paskaitą užbaigė sena antikos laikų išmintimi, kad poetais gimstama, o oratoriais tampama. Taigi vieną kartą nepasisekus, nenuleiskit rankų ir mokykitės. Ir neiimituokite kitų – išnaudokite savus privalumus ir trūkumus. Sėkmės!
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
