Kartais atrodo, kad turi viską – įstojai į specialybę, kurios norėjai (ar bent jau savo sąraše parašei aukščiau nei kitus prioritetus). Tėvų kontrolė pagaliau baigėsi – esi laisvas, apsuptas naujų kolegų ir draugų. Akademinis šurmulys įsuka į naujos veiklos sūkurį, yra daugybė pasirinkimų. Tačiau kiek apsipratus su visomis naujovėmis, kartais kyla pasvarstymai, ar tikrai esi ten, kur turėtum būti.

Ar tai tik baimė?

Abejonės žmogui nesvetimos, ypač jaunam, tik pradedančiam savarankišką gyvenimą. Normalu, jog ne visos paskaitos bus tokios įdomios, kokių studentas tikėjosi, ir ne visi dėstytojai taps autoritetais. Tad jei taip nutinka, kada reikia pradėti galvoti apie studijų programos keitimą? Jei per dieną šimtą kartų aplanko mintis, kad turėtum mokytis kitur, o namuose užuot ruošęsis paskaitoms žiūrinėji kito dalyko studijų programą – tai jau rimtas signalas, jog ne viskas yra gerai.

Visgi pirmiausia siūlyčiau pagalvoti apie tai, ką norėtum veikti po 5 ar 10 metų. Jei specialybė visiškai nesiderina su tuo, kuo norėtum užsiimti gyvenime, gali būti, kad tai nėra tik baimė. Nusprendus keisti studijų programą nevertėtų nusiminti, juk geriau tokius dalykus suprasti laiku, o ne apsigynus bakalauro laipsnį.

O gal galima kitaip?

Neretai klaida padaroma renkantis ne konkrečią studijų kryptį, o specialybę. Tuo atveju galima bandyti pereiti, arba, jei dabartinė studijų programa jus iš dalies tenkina, baigti ją ir pasirinkti jums patinkančią magistratūros programą. Taip pat kai kur galima mokytis ir gretutinėse studijose, tačiau jei pasirinkai šį kelią jomis reikėtų pradėti domėtis kuo anksčiau.

Mama, tėti – aš palieku universitetą

Pasakyti šią naujieną visada sudėtinga ir būdai yra du:

1. Aptarti abejones su tėvais, kartu ieškoti išeities ir galiausiai priimti bendrą sprendimą pereiti į kitą programą arba perstoti kitais metais.

Pliusai: tėvai turi sukaupę nemažą gyvenimo patirtį, jie jus pažįsta, todėl gali objektyviai patarti. Kitas aspektas – kadangi perstojimai ir perėjimai dažnai susiję su finansais, o finansuoja studentą dažniausiai tėvai, tad jie turėtų dalyvauti ir sprendimų priėmime.

Minusai: neretai tėvai negali suprasti studento, nes studijų programos šiais laikais labai pasikeitusios. Taip pat gali būti, jog tėvai darys spaudimą pasilikti dėl savo ambicijų arba įsivaizdavimo, kad jų vaikas negeba nuspręsti, kas jam geriau, ir, tiesą sakant, bus atvejų, kai tokie tėvai bus teisūs.

2. Pranešti tėvams apie jau priimtą sprendimą.

Pliusai: jaunas žmogus pats priims sprendimą dėl savo ateities, taip prisiimdamas ir atsakomybę už savo gyvenimą. Be to, pats nuspręsdamas jis bus priverstas ieškoti optimaliausios išeities.

Minusai: tėvai gali pasijausti atstumti, net supykti, nes jie tarsi atskiriami nuo vaiko, pastatomas emocinis barjeras ir vėliau jį sugriauti bei vėl atgauti tėvų pasitikėjimą gali būti sudėtinga.

Išėjau. Kas dabar?

Turbūt sunkiausia būna išėjus, ypač jei mokslo metų vidurys ir visi draugai bei pažįstami studijuoja. Ką tada veikti? Per dienas gulinėti greitai atsibosta, norisi veiklos, savarankiškumo bei įvertinimo, kad dar yra dalykų, kuriuos buvęs studentas moka daryti. Turbūt geriausia išeitis yra ieškoti darbo, juk ši patirtis ne tik pasitarnaus ateityje, bet ir papildys kišenę, suteiks nepriklausomybės. Visgi, kad ir ką beveiksi palikęs studijas – neapkerpėk, nepasiduok tinguliui ir išnaudok laisvą laiką taip, kad žiūrėdamas į praeitį galėtum pasakyti – tas metas, kai nesimokiau, man davė tiek pat, o gal ir daugiau, nei studijos.