| Šių metų žiemos sesija Komunikacijos fakultete buvo įspūdinga dėl rekordinio apeliacijų kiekio. Pateiktos net 34 apeliacijos, kai pernai jų tebuvo 7, užpernai – 6. Kokios priežastys lemia tai, kad apeliacijų vis daugėja? Ką turėtume keisti, kad nepasitenkinimo atvejų būtų kuo mažiau? |  |
Iš 34 šiemet pateiktų apeliacijų dvi buvo grupinės – 12 ir 15 apeliacijų. Buvo patenkinta 14 apeliacijų, kitų skundai pripažinti nepagrįstais. Atmestų apeliacijų nebuvo.
KF Apeliacinės komisijos pirmininkė V. Mozūraitė pagrindine apeliacinių skundų priežastimi įvardija studentų ir dėstytojų nesusikalbėjimą: „Pirmoje paskaitoje dėstytojas turi labai aiškiai apibrėžti visas darbo seminarų metu, lankomumo, tarpinio ir galutinio atsiskaitymo ir kt. sąlygas. Pageidautina, kad tai būtų pateikta raštu ir nekeičiama semestro metu.“ Tačiau pastebima, kad studentai dažnai neatkreipia dėmesio net į raštu pateiktą informaciją ir ima vadovautis tuo, ką nugirdo.
Kartais studentai pervertina savo žinias, tikisi lengvai, be jokių pastangų gauti didesnį pažymį. „Buvo apeliantų, apskritai nenusiteikusių studijuoti, apeliacijose su nuoskauda pažymėjusių, kad jie turėję skaityti papildomai, kad išlaikytų egzaminą“, – teigia Apeliacinės komisijos pirmininkė. Kai kurie studentai kaltina dėstytojus, kad šie nepateikė pakankamai medžiagos paskaitų metu, tačiau neskaito dėstytojų rekomenduotos literatūros, kiti skaito tik pačių surastą literatūrą, kurios kokybė abejotina. V. Mozūraitė užsimena, kad nemažai apeliantų nesilankė paskaitose ar seminaruose, nedalyvavo tarpiniuose atsiskaitymuose, todėl atsirado spragų. Be abejo, pasitaiko ir dėstytojų, kurie tinkamai nepaaiškina studentams prastų vertinimų priežasčių ir atsisako bendrauti su studentais.
KF studijų prodekanė R. Matkevičienė mano, jog apeliacijų skaičių galėjo lemti patvirtinta tvarka, pagal kurią nustatomi pažangūs studentai ir tie studentai, kurie turi mokėti už studijas. Taip pat ir tai, kad studentai ne visuomet jaučiasi vertinami objektyviai.
Apeliacinė komisija pabrėžia, kad kartais būna nesusipratimų, dėstytojai apsirinka, todėl ragina pirmiausia klausti dėstytojo apie įvertinimą. „Reikėtų, jog studentai, sužinoję savo vertinimą, prieš apeliuodami kreiptųsi į egzaminavusį dėstytoją ir išsiaiškintų vertinimo priežastį ir atsakymo klaidas. Jei dėstytojas nesutinka to daryti arba studentas nesutinka su argumentuotu vertinimu, jei yra egzaminavimo procedūros pažeidimų, tik tuomet verta rašyti apeliacinį skundą“, – teigia V. Mozūraitė.
Apeliacinė komisija mano, kad studentai reikalauja savo teisių, tačiau dažnai nežino savo pareigų. „Pagrindinė visų apeliacijų priežastis paskutiniuoju metu yra ta, kad daug studentų labai gerai žino savo teises, bet primiršta pagrindinę pareigą – mokytis, studijuoti. Kai tik ši pareiga taps prioritetu, nebebus kam rašyti apeliacijas – visų pažymiai bus tik geri ir puikūs“, – teigia V. Mozūraitė.
Situacija Nr. 1
Apeliacinės komisijos sprendimu buvo panaikinta 12 studentų (9 – VIV ketvirtakursių; 3 – Informologijos ketvirtakursių) doc. dr. B.Grebliauskienės parašyti Tarptautinės ir tarpkultūrinės komunikacijos egzamino vertinimai. Dalyko specialistų komisija pripažino, kad buvo įvykdytas egzaminavimo procedūros pažeidimas (nekorektiškai suformuluoti egzamino testo klausimai ir atsakymai), dėl kurio nukentėjo studentų vertinimas. Egzaminas perlaikytas vasario 9 d.
Doc. dr. Beata Grebliauskienės vertinimas: „Tai desperatiškas bandymas gauti geresnį pažymį“
Lektorė pagrindine problema fakultete (iš kurios kyla daugelis kitų problemų) laiko tarpusavio komunikacijos nebuvimą, o apeliacijų gausos priežastimi – ilgalaikio mąstymo ir atsakomybės studentų tarpe trūkumą: „Ar studentui nutiks kas nors, jei jis pateiks apeliaciją? Jis nieko nepraranda, o jei skundas patenkinamas, tada jam tik geriau...“. Dėstytojos įsitikinimu, grupinis apeliacijų rašymas (su kokiu ji susidūrė dabar pirmą kartą) yra negalimas ir tai tik rodo neatsakingą studentų požiūrį. B. Grebliauskienė ištraukia dvi identiškas apeliacijas: pasak jos, vienos apeliacijos pagrįstumas apskritai abejotinas – jos teiginiai neatitinka studento testo atsakymų. „Vis girdžiu frazę „kovoti už teises“. Studentai kovoja už geresnį pažymį, o ne objektyvesnį. Ir tai kartais prasilenkia su etika. Jie plagijuoja apeliacijas. Tai – desperatiškas bandymas gauti geresnį pažymį. Būkime mąstantys, atsakingi ir nuoseklūs. Nereikia nusimetinėti atsakomybės. Kol mes ieškosime kaltų, kol kovosime, tol stovėsime vietoje.“ Dėstytoja mano, kad ateityje apeliacijų tik daugės, vienintelė išeitis – eiti į dialogą, kurio turi norėti tiek studentas, tiek lektorius. Jos patarimas – „dirbti, mokytis, tuomet nereikės kovoti“.
Situacija Nr. 2
Po Informacijos išteklių vadybos egzamino vertinimų paskelbimo, apeliacijas teikė ir antro kurso VIV bei Informologijos studentai. Jie teigia, kad dėstytoja dr. R. Jakutavičiūtė Ricciardi buvo žadėjusi, kad egzamino balo dalį sudarys jų projektinių darbų įvertinimas. Apie pasikeitimus studentai tvirtina sužinoję tik egzamino dieną. Apeliacinė komisija teigia, kad dėstytoja neigia žadėjusi projektinius darbus vertinti konkrečiu balu ir niekada nekalbėjusi apie kaupiamąjį balą. Egzaminas perlaikytas vasario 18 d.
Studentų nuomonės
Atstovas iš VIV, 4 k.
Dėl ko rašei apeliaciją?
Apeliacija rašiau dėl dviejų priežasčių: pirma – daugelis kompiuteriniame egzamino teste buvusių klausimų ir atsakymų buvo suformuluoti dviprasmiškai bei netiksliai, dėl to studentai juos suprato nevienodai. Antroji priežastis – dėstytoja nei per pirmą paskaitą, nei prieš egzaminą nesupažindino su vertinimo tvarkos vienu iš aspektų. Buvo pasakyta, kad kaupiamasis balas bus skaičiuojamas taip: galutinis pažymys = darbas seminarų metu 20% + egzamino testo įvertinimas 80%, tačiau nebuvo pasakyta, kad iš kiekvienos dalies gautas pažymys turi būti būtinai teigiamas, kad būtų jie sudedami. Taip nutiko daugeliui – gavus iš egzamino testo mažiau nei 5 balus visas galutinis įvertinimas į VU DB irgi buvo įrašytas neigiamas.
Kaip manai, kodėl taip nutiko?
Manau, tai atsitiko dėl dėstytojos aplaidumo, atsainaus požiūrio į dėstomą dalyką, klausimų formulavimą ir ypač pačius studentus. Tą požiūrį galėtų pailiustruoti po egzamino kilęs nesmagus incidentas, kai viena mano kursiokė priėjusi prie dėstytojos norėjo paklausti dėl vieno klausimo formuluotės korektiškumo. Jai buvo pasakyta, kad formuluotės yra visos puikios bei atrėžta įžeidžiančiai dėl jos tautybės (rusė), lietuvių kalbos išmanymo ir dar ironiškai retoriškai paklausta, kaip ji išvis įstojo į universitetą.
Ar po nuosprendžio dėl rezultatų panaikinimo jautiesi geriau?
Taip, jaučiuosi labai gerai, nes nesu labai priekabus studentas, kuris ieško kabliukų ten, kur jų nėra. Rašiau apeliaciją tik todėl, kad jaučiau, jog su manimi ir kursiokais yra pasielgta nesąžiningai, be to, pagalvojau ir apie ateities kartas, kurios laikys tokį patį egzaminą kitais metais ir dar daug metų į priekį. Dėstytoja neišlaikiusiems būtų davusi lygiai tą patį egzaminą perlaikyti (egzamino atsakymai pateikiami sistemos iš karto, kai baigi spręsti testą), o tai neturi prasmės, ypač kai turi „spausti“ tuos atsakymus (kuriuos iškalei atmintinai, nes turėjai po pirmo laikymo teisingus atsakymus), kurie yra iš principo neteisingi, interpretuotini ar dviprasmiai... Taip! Teisybė nugalėjo!
Šiemet Komfake sulauktas rekordinis skaičius apeliacijų. Kaip tai vertini? Ar išties daugiau nesąžiningumo, ar studentai ima labiau kovoti už savo teises?
Manau, kad studentai vis dažniau susiduria su dėstytojų abejingumo problema arba, kitaip pasakius, dėstytojas nesiskaito su studentais ir mano, jog studentai yra ta masė, kuri nieko nesiims daryti, kad tą situaciją pakeistų. Daugelis studentų dėl nežinojimo nesiima jokių veiksmų, nes informacijos trūksta, ypač trūksta „sėkmės“ atvejų viešinimo (ką bandote padaryti Jūs), nes vis dar sklando mitas, kad jeigu tu parašysi apeliaciją, dėstytojas ant tavęs „užsisės“, pradės vertinti blogai, subjektyviai, pažymys sumažės ir pan., bet jeigu yra pažeidimai – kodėl reikia bijoti ir ko bijoti?
Ką siūlytum keisti, kad tokių nutikimų būtų mažiau?
Yra visiems gerai žinomas posakis: iš savų klaidų mokomasi. Esu įsitikinęs, kad tokia nesmagi patirtis dėstytojams, kurie dėl įvairių priežasčių nesąžiningai elgiasi su studentais ir dėl to pralaimi apeliacinius skundus, yra pati geriausia pamoka, kuri ir paskatins keisti tai, kas yra negerai. Kol studentai bijos ir tylės, niekas nesikeis, liks tie patys „pletkai“, niurmėjimai, kad studijų kokybė prasta, tačiau jeigu bandysime ieškoti teisybės, kovoti (aišku, pagrįstai ir žmoniškais nustatytais metodais), tai tikrai lems permainas, ir tik į gerąją pusę. Nuo mūsų viskas priklauso, ne nuo kieno nors kito!
Saulius Masonas, Informologija 4 k.
Kokie Tavo apeliacijos rašymo motyvai?
Visų pirma, apeliaciją rašiau dėl padarytų procedūrinių ir vertinimo tvarkos pažeidimų. Antra, savo žinias laikau įvertintas neteisingai. Todėl su „likimo broliais ir seserimis“ nusprendėme šio reikalo nepalikti ramybėje ir įrodyti, kad šioje susidariusioje situacijoje esame teisesni. Juolab kad kiekvienam egzaminui atsakingai ruošdavausi ir siekdavau aukščiausio įvertinimo. Tai įrodo kitų laikytų egzaminų rezultatai. Nekaltinsiu nei vienos pusės. Tiesiog manau, jog trūko tarpusavio dialogo su dėstytoja.
Ar po rezultatų panaikinimo jautiesi geriau?
Taip, jaučiuosi geriau. Nesvarbu, kad reikės pasiruošti perlaikymui. Tikiu, kad šio perlaikymo metu galėsiu parodyti semestro metu įgytas žinias. Kaip jau minėjau, mes jautėmės teisesni šioje situacijoje. Manau, kad komisijos sprendimas anuliuoti egzamino įvertinimus įrodė, kad argumentuotai ir tiksliai parašyta apeliacija galima pasiekti, jog rašytas testas būtų peržiūrėtas ir galbūt iš naujo įvertintas.
Kaip vertini šių metų apeliacijų gausą mūsų fakultete?
Teko susipažinti ir su kitomis šios sesijos situacijomis, kuomet studentai jautėsi blogai įvertinti ir rašė apeliacijas. Palaikau daugumą rašiusiųjų – pagrindas tikrai yra. Manau, reikia sveikinti tuos, kurie kovoja už save, bando civilizuotai išspręsti problemą. Jie yra puikūs pavyzdžiai kitiems studentams. Galų gale, galbūt dėstytojai supras, kad tam tikros atsiskaitymo formos neparodo studento žinių, kad dėstomą kursą nuolat reikėtų tobulinti, kad testo sudarymas galvojant tik apie studento „suvarymą“ yra neteisingas sprendimas.
Kaip būtų galima pagerinti šią situaciją?
Dialogas, dialogas ir dar kartą dialogas. Nei viena pusių neturi būti nusistačiusi kitos atžvilgiu. Tiek studentai, tiek dėstytojai turi suvokti, kad tai yra švietimo institucija, kur turi būti puoselėjamas abipusis žinių keitimasis, o ne emocijų ar charakterio savybių reiškimas. Per šiuos trejus su puse studijų metus pavyko užmegzti dialogą su dauguma dėstytojų, kuriems jaučiu padėką ir pagarbą. Tad tikiuosi, kad ateinančioms kartoms taip pat pavyks tai padaryti.
Mes neieškom kaltų, o tik stengiamės pradėti kalbėti apie tai, kas taip dažnai bandoma nutylėti (o tai, deja, problemų neišsprendžia). Kaip matote, tiek dėstytojai, tiek studentai sutinka, kad jiems būtina komunikuoti. Gal jau pats metas pradėti tai daryti? Linkime išmokt ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Vieniems kitų.
KF Apeliacinės komisijos pirmininkė V. Mozūraitė pagrindine apeliacinių skundų priežastimi įvardija studentų ir dėstytojų nesusikalbėjimą: „Pirmoje paskaitoje dėstytojas turi labai aiškiai apibrėžti visas darbo seminarų metu, lankomumo, tarpinio ir galutinio atsiskaitymo ir kt. sąlygas. Pageidautina, kad tai būtų pateikta raštu ir nekeičiama semestro metu.“ Tačiau pastebima, kad studentai dažnai neatkreipia dėmesio net į raštu pateiktą informaciją ir ima vadovautis tuo, ką nugirdo.
Kartais studentai pervertina savo žinias, tikisi lengvai, be jokių pastangų gauti didesnį pažymį. „Buvo apeliantų, apskritai nenusiteikusių studijuoti, apeliacijose su nuoskauda pažymėjusių, kad jie turėję skaityti papildomai, kad išlaikytų egzaminą“, – teigia Apeliacinės komisijos pirmininkė. Kai kurie studentai kaltina dėstytojus, kad šie nepateikė pakankamai medžiagos paskaitų metu, tačiau neskaito dėstytojų rekomenduotos literatūros, kiti skaito tik pačių surastą literatūrą, kurios kokybė abejotina. V. Mozūraitė užsimena, kad nemažai apeliantų nesilankė paskaitose ar seminaruose, nedalyvavo tarpiniuose atsiskaitymuose, todėl atsirado spragų. Be abejo, pasitaiko ir dėstytojų, kurie tinkamai nepaaiškina studentams prastų vertinimų priežasčių ir atsisako bendrauti su studentais.
KF studijų prodekanė R. Matkevičienė mano, jog apeliacijų skaičių galėjo lemti patvirtinta tvarka, pagal kurią nustatomi pažangūs studentai ir tie studentai, kurie turi mokėti už studijas. Taip pat ir tai, kad studentai ne visuomet jaučiasi vertinami objektyviai.
Apeliacinė komisija pabrėžia, kad kartais būna nesusipratimų, dėstytojai apsirinka, todėl ragina pirmiausia klausti dėstytojo apie įvertinimą. „Reikėtų, jog studentai, sužinoję savo vertinimą, prieš apeliuodami kreiptųsi į egzaminavusį dėstytoją ir išsiaiškintų vertinimo priežastį ir atsakymo klaidas. Jei dėstytojas nesutinka to daryti arba studentas nesutinka su argumentuotu vertinimu, jei yra egzaminavimo procedūros pažeidimų, tik tuomet verta rašyti apeliacinį skundą“, – teigia V. Mozūraitė.
Apeliacinė komisija mano, kad studentai reikalauja savo teisių, tačiau dažnai nežino savo pareigų. „Pagrindinė visų apeliacijų priežastis paskutiniuoju metu yra ta, kad daug studentų labai gerai žino savo teises, bet primiršta pagrindinę pareigą – mokytis, studijuoti. Kai tik ši pareiga taps prioritetu, nebebus kam rašyti apeliacijas – visų pažymiai bus tik geri ir puikūs“, – teigia V. Mozūraitė.
Situacija Nr. 1
Apeliacinės komisijos sprendimu buvo panaikinta 12 studentų (9 – VIV ketvirtakursių; 3 – Informologijos ketvirtakursių) doc. dr. B.Grebliauskienės parašyti Tarptautinės ir tarpkultūrinės komunikacijos egzamino vertinimai. Dalyko specialistų komisija pripažino, kad buvo įvykdytas egzaminavimo procedūros pažeidimas (nekorektiškai suformuluoti egzamino testo klausimai ir atsakymai), dėl kurio nukentėjo studentų vertinimas. Egzaminas perlaikytas vasario 9 d.
Doc. dr. Beata Grebliauskienės vertinimas: „Tai desperatiškas bandymas gauti geresnį pažymį“
Lektorė pagrindine problema fakultete (iš kurios kyla daugelis kitų problemų) laiko tarpusavio komunikacijos nebuvimą, o apeliacijų gausos priežastimi – ilgalaikio mąstymo ir atsakomybės studentų tarpe trūkumą: „Ar studentui nutiks kas nors, jei jis pateiks apeliaciją? Jis nieko nepraranda, o jei skundas patenkinamas, tada jam tik geriau...“. Dėstytojos įsitikinimu, grupinis apeliacijų rašymas (su kokiu ji susidūrė dabar pirmą kartą) yra negalimas ir tai tik rodo neatsakingą studentų požiūrį. B. Grebliauskienė ištraukia dvi identiškas apeliacijas: pasak jos, vienos apeliacijos pagrįstumas apskritai abejotinas – jos teiginiai neatitinka studento testo atsakymų. „Vis girdžiu frazę „kovoti už teises“. Studentai kovoja už geresnį pažymį, o ne objektyvesnį. Ir tai kartais prasilenkia su etika. Jie plagijuoja apeliacijas. Tai – desperatiškas bandymas gauti geresnį pažymį. Būkime mąstantys, atsakingi ir nuoseklūs. Nereikia nusimetinėti atsakomybės. Kol mes ieškosime kaltų, kol kovosime, tol stovėsime vietoje.“ Dėstytoja mano, kad ateityje apeliacijų tik daugės, vienintelė išeitis – eiti į dialogą, kurio turi norėti tiek studentas, tiek lektorius. Jos patarimas – „dirbti, mokytis, tuomet nereikės kovoti“.
Situacija Nr. 2
Po Informacijos išteklių vadybos egzamino vertinimų paskelbimo, apeliacijas teikė ir antro kurso VIV bei Informologijos studentai. Jie teigia, kad dėstytoja dr. R. Jakutavičiūtė Ricciardi buvo žadėjusi, kad egzamino balo dalį sudarys jų projektinių darbų įvertinimas. Apie pasikeitimus studentai tvirtina sužinoję tik egzamino dieną. Apeliacinė komisija teigia, kad dėstytoja neigia žadėjusi projektinius darbus vertinti konkrečiu balu ir niekada nekalbėjusi apie kaupiamąjį balą. Egzaminas perlaikytas vasario 18 d.
Studentų nuomonės
Atstovas iš VIV, 4 k.
Dėl ko rašei apeliaciją?
Apeliacija rašiau dėl dviejų priežasčių: pirma – daugelis kompiuteriniame egzamino teste buvusių klausimų ir atsakymų buvo suformuluoti dviprasmiškai bei netiksliai, dėl to studentai juos suprato nevienodai. Antroji priežastis – dėstytoja nei per pirmą paskaitą, nei prieš egzaminą nesupažindino su vertinimo tvarkos vienu iš aspektų. Buvo pasakyta, kad kaupiamasis balas bus skaičiuojamas taip: galutinis pažymys = darbas seminarų metu 20% + egzamino testo įvertinimas 80%, tačiau nebuvo pasakyta, kad iš kiekvienos dalies gautas pažymys turi būti būtinai teigiamas, kad būtų jie sudedami. Taip nutiko daugeliui – gavus iš egzamino testo mažiau nei 5 balus visas galutinis įvertinimas į VU DB irgi buvo įrašytas neigiamas.
Kaip manai, kodėl taip nutiko?
Manau, tai atsitiko dėl dėstytojos aplaidumo, atsainaus požiūrio į dėstomą dalyką, klausimų formulavimą ir ypač pačius studentus. Tą požiūrį galėtų pailiustruoti po egzamino kilęs nesmagus incidentas, kai viena mano kursiokė priėjusi prie dėstytojos norėjo paklausti dėl vieno klausimo formuluotės korektiškumo. Jai buvo pasakyta, kad formuluotės yra visos puikios bei atrėžta įžeidžiančiai dėl jos tautybės (rusė), lietuvių kalbos išmanymo ir dar ironiškai retoriškai paklausta, kaip ji išvis įstojo į universitetą.
Ar po nuosprendžio dėl rezultatų panaikinimo jautiesi geriau?
Taip, jaučiuosi labai gerai, nes nesu labai priekabus studentas, kuris ieško kabliukų ten, kur jų nėra. Rašiau apeliaciją tik todėl, kad jaučiau, jog su manimi ir kursiokais yra pasielgta nesąžiningai, be to, pagalvojau ir apie ateities kartas, kurios laikys tokį patį egzaminą kitais metais ir dar daug metų į priekį. Dėstytoja neišlaikiusiems būtų davusi lygiai tą patį egzaminą perlaikyti (egzamino atsakymai pateikiami sistemos iš karto, kai baigi spręsti testą), o tai neturi prasmės, ypač kai turi „spausti“ tuos atsakymus (kuriuos iškalei atmintinai, nes turėjai po pirmo laikymo teisingus atsakymus), kurie yra iš principo neteisingi, interpretuotini ar dviprasmiai... Taip! Teisybė nugalėjo!
Šiemet Komfake sulauktas rekordinis skaičius apeliacijų. Kaip tai vertini? Ar išties daugiau nesąžiningumo, ar studentai ima labiau kovoti už savo teises?
Manau, kad studentai vis dažniau susiduria su dėstytojų abejingumo problema arba, kitaip pasakius, dėstytojas nesiskaito su studentais ir mano, jog studentai yra ta masė, kuri nieko nesiims daryti, kad tą situaciją pakeistų. Daugelis studentų dėl nežinojimo nesiima jokių veiksmų, nes informacijos trūksta, ypač trūksta „sėkmės“ atvejų viešinimo (ką bandote padaryti Jūs), nes vis dar sklando mitas, kad jeigu tu parašysi apeliaciją, dėstytojas ant tavęs „užsisės“, pradės vertinti blogai, subjektyviai, pažymys sumažės ir pan., bet jeigu yra pažeidimai – kodėl reikia bijoti ir ko bijoti?
Ką siūlytum keisti, kad tokių nutikimų būtų mažiau?
Yra visiems gerai žinomas posakis: iš savų klaidų mokomasi. Esu įsitikinęs, kad tokia nesmagi patirtis dėstytojams, kurie dėl įvairių priežasčių nesąžiningai elgiasi su studentais ir dėl to pralaimi apeliacinius skundus, yra pati geriausia pamoka, kuri ir paskatins keisti tai, kas yra negerai. Kol studentai bijos ir tylės, niekas nesikeis, liks tie patys „pletkai“, niurmėjimai, kad studijų kokybė prasta, tačiau jeigu bandysime ieškoti teisybės, kovoti (aišku, pagrįstai ir žmoniškais nustatytais metodais), tai tikrai lems permainas, ir tik į gerąją pusę. Nuo mūsų viskas priklauso, ne nuo kieno nors kito!
Saulius Masonas, Informologija 4 k.
Kokie Tavo apeliacijos rašymo motyvai?
Visų pirma, apeliaciją rašiau dėl padarytų procedūrinių ir vertinimo tvarkos pažeidimų. Antra, savo žinias laikau įvertintas neteisingai. Todėl su „likimo broliais ir seserimis“ nusprendėme šio reikalo nepalikti ramybėje ir įrodyti, kad šioje susidariusioje situacijoje esame teisesni. Juolab kad kiekvienam egzaminui atsakingai ruošdavausi ir siekdavau aukščiausio įvertinimo. Tai įrodo kitų laikytų egzaminų rezultatai. Nekaltinsiu nei vienos pusės. Tiesiog manau, jog trūko tarpusavio dialogo su dėstytoja.
Ar po rezultatų panaikinimo jautiesi geriau?
Taip, jaučiuosi geriau. Nesvarbu, kad reikės pasiruošti perlaikymui. Tikiu, kad šio perlaikymo metu galėsiu parodyti semestro metu įgytas žinias. Kaip jau minėjau, mes jautėmės teisesni šioje situacijoje. Manau, kad komisijos sprendimas anuliuoti egzamino įvertinimus įrodė, kad argumentuotai ir tiksliai parašyta apeliacija galima pasiekti, jog rašytas testas būtų peržiūrėtas ir galbūt iš naujo įvertintas.
Kaip vertini šių metų apeliacijų gausą mūsų fakultete?
Teko susipažinti ir su kitomis šios sesijos situacijomis, kuomet studentai jautėsi blogai įvertinti ir rašė apeliacijas. Palaikau daugumą rašiusiųjų – pagrindas tikrai yra. Manau, reikia sveikinti tuos, kurie kovoja už save, bando civilizuotai išspręsti problemą. Jie yra puikūs pavyzdžiai kitiems studentams. Galų gale, galbūt dėstytojai supras, kad tam tikros atsiskaitymo formos neparodo studento žinių, kad dėstomą kursą nuolat reikėtų tobulinti, kad testo sudarymas galvojant tik apie studento „suvarymą“ yra neteisingas sprendimas.
Kaip būtų galima pagerinti šią situaciją?
Dialogas, dialogas ir dar kartą dialogas. Nei viena pusių neturi būti nusistačiusi kitos atžvilgiu. Tiek studentai, tiek dėstytojai turi suvokti, kad tai yra švietimo institucija, kur turi būti puoselėjamas abipusis žinių keitimasis, o ne emocijų ar charakterio savybių reiškimas. Per šiuos trejus su puse studijų metus pavyko užmegzti dialogą su dauguma dėstytojų, kuriems jaučiu padėką ir pagarbą. Tad tikiuosi, kad ateinančioms kartoms taip pat pavyks tai padaryti.
Mes neieškom kaltų, o tik stengiamės pradėti kalbėti apie tai, kas taip dažnai bandoma nutylėti (o tai, deja, problemų neišsprendžia). Kaip matote, tiek dėstytojai, tiek studentai sutinka, kad jiems būtina komunikuoti. Gal jau pats metas pradėti tai daryti? Linkime išmokt ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Vieniems kitų.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
