„Skalvijos“ kino centras rengia 6-ąjį tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF), kuris šiemet vyks spalio 9–18 dienomis. Dokumentikai skirtas festivalis kaip ir kasmet žiūrovus kvies išplėsti tikrovės pažinimo akiračius. Unikalūs žmonės, neįtikėtini reiškiniai, svarbūs istoriniai įvykiai, be galo įdomus ir dar nepažintas pasaulis – festivalio filmų temos pačios plačiausios.Pagrindinėje festivalio programoje tradiciškai bus rodomi filmai, atrinkti siekiant žiūrovams pristatyti kuo įvairesnį temų ir žanrų spektrą. Visi filmai sukurti 2008–2009 m., visi pastebėti ir įvertinti tarptautinių kino festivalių žiuri. Režisieriaus Nati Baratz „Vaikas buda“ (Izraelis), pasakojantis apie budistų vienuolio Tenzino Zopos gyvenimo misiją – surasti savo mokytojo Gešės Lamos reinkarnaciją, – kelia daug klausimų apie tikėjimo galią ir stebina jos dėka vykstančiais stebuklais. Amerikiečių režisierių Stepheno Higginso ir Ninos Gilden Seavvey „Matadoras“ – jautrus ir daugiasluoksnis jauno bulių kovotojo Davido Fandilos portretas. Jaunas matadoras turi tikslą tapti geriausiu bulių kovotoju visame pasaulyje. Tai filmas apie begalinę valią, aistrą savo profesijai, apie meilę šeimai ir protėvių tradicijoms.
Lenkų režisieriaus Marcelio Łozińskio filmas „Poste restante“ – apie pašto skyrių, kuriame surenkami adresato neradę laiškai. Tai poetinis pasakojimas apie milijonus žmonių vilčių ir troškimų, kurių laukia vienas likimas – užstrigti specialiame pašto skyriuje ir niekada neišsipildyti. Amaury Brumauld „Tirpstanti atmintis“ (Prancūzija) – apie Alzhaimerio liga sergančios motinos ir sūnaus dvasinį ryšį, apie atminties trumpaamžiškumą; neišvengiamą fragmentėjimą ir galiausiai – visišką „ištirpimą“. Antiglobalistinis Ruperto Murray‘aus (Didžioji Britanija) filmas „Horizonto pabaiga“ šokiruoja faktais ir kviečia susimąstyti apie pasaulį galinčią ištikti tragediją – jei ir toliau vandenynuose nebus ribojama žvejyba, ateis diena, kai ant mūsų stalo gulės paskutinė žuvis.
Šių metų VDFF retrospektyvos programos svečias – rusų režisierius Sergej Dvortsevoj. Sergey Dvortcevoy gimė 1962 m. Kazakstane. Jis plačiai žinomas ne tik kaip režisierius ir scenaristas, bet taip pat kaip prodiuseris ir garso operatorius. Jo filmai pripažinimo susilaukė penkiasdešimtyje įvairiausių tarptautinių festivalių. Režisierius Lietuvos kino žiūrovams jau yra pažįstamas – festivalyje „Kino pavasaris’09“ buvo rodyta jo pirmoji vaidybinė juosta „Tiulpan“ (2008). Kanų festivalio metu „Ypatingo žvilgsnio“ programoje filmas buvo pripažintas absoliučiai geriausiu.
Festivalio programoje bus pristatomi keturi jo sukurti dokumentiniai filmai:
Laimė/ Schastye (1996)
Šis filmas – pietiniuose Kazachstano kalnuose įsikūrusio klajoklio piemens ir jo šeimos portretas. Kasdienybės akimirkos – kaip vaikas iš paskutiniųjų stengiasi neužmigti ir pabaigti dubenėlį grietinės, o kupranugariui kišeniniu peiliuku praduriama nosis – skleidžiasi užburiančiame kino pasakojime apie gyvenimą rūsčiose stepėse. Filmą per tris mėnesius nufilmavo keturi operatoriai; ekrane plačius neaprėpiamus vėjo nugairintų stepių tolius keičia jaukios buitinės scenos: karvės galva užstringa pieno bidone, o moteris dirvoje kepa duoną. „Laimė“ – tai etnografinė poema ir odė gyvenimui.
Duonos diena/ Chlebnyj den (1998)
Filme matome užkampyje gyvenančios pensininkų bendruomenės savaitinį ritualą: visi drauge bent porą valandų stumia į kaimą duonos prikrautą vagonėlį. Režisierius stebi, kaip senyvo amžiaus žmonės iš paskutinių jėgų atlieka varginantį žygdarbį, o pasiekę kaimelio parduotuvę dalinasi skurdžiais duonos daviniais. Jautrus tiek žmonėms, tiek kraštovaizdžiui, Dvorcevojus įamžina kaimo ožkas ir mažų šunyčių vadą gūdžiame kaimiško gyvenimo ir senatvės fone.
Trasa/ Trassa (1999)
Juosta filmuota Kazachstane ir kaimyninėse šalyse į pietus nuo buvusios Sovietų Sąjungos – žemės čia atrodo taip, lyg būtum pasiekęs pasaulio kraštą. Matome cirko artistų šeimą, keliaujančią po stepes vos riedančiu autobusiuku ir rengiančią kaimuose pasirodymus: vaikai dantimis pakelia didžiulį geležinį kamuolį, guli stiklo šukių pataluose ir rodo akrobatinius triukus. Režisierius keliauja kartu su Tadžibajevų šeima, stebi jų ginčus, pasirodymus, intymias buities akimirkas – kasdienio gyvenimo monotoniją ir paslaptingumą. Žolėje rastas erelio jauniklis tampa vaikų talismanu. Vienoje siurrealistiškiausių scenų regime, kaip jie užmiega klausydami motinos lopšinės, jiems virš galvų ramiai sklandant ereliui.
Tamsoje/ V temnote (2004)
Mažame bute Maskvoje aštuoniasdešimtmetis senukas mezga vilnonius krepšius. Senukas ir taip vos įžiūri, negana to, jo vienintelė draugė – maža balta katytė – mezginius dažnai išardo. Jis neša numegztus krepšius parduoti į gatvę, bet niekas jų neperka – visi turi plastikinius. Filmas „Tamsoje“ jautriai ir žmogiškai prabyla apie gilų vienatvės ir atsiskyrimo liūdesį.
VDFF filmų peržiūras bus galima stebėti „Skalvijos“ kino centre ir Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje spalio 9–18 dienomis. Platesnė informacija apie renginį, specialiai fesivaliui sukurtoje interneto svetainėje www.vdff.lt.
Lenkų režisieriaus Marcelio Łozińskio filmas „Poste restante“ – apie pašto skyrių, kuriame surenkami adresato neradę laiškai. Tai poetinis pasakojimas apie milijonus žmonių vilčių ir troškimų, kurių laukia vienas likimas – užstrigti specialiame pašto skyriuje ir niekada neišsipildyti. Amaury Brumauld „Tirpstanti atmintis“ (Prancūzija) – apie Alzhaimerio liga sergančios motinos ir sūnaus dvasinį ryšį, apie atminties trumpaamžiškumą; neišvengiamą fragmentėjimą ir galiausiai – visišką „ištirpimą“. Antiglobalistinis Ruperto Murray‘aus (Didžioji Britanija) filmas „Horizonto pabaiga“ šokiruoja faktais ir kviečia susimąstyti apie pasaulį galinčią ištikti tragediją – jei ir toliau vandenynuose nebus ribojama žvejyba, ateis diena, kai ant mūsų stalo gulės paskutinė žuvis.
Šių metų VDFF retrospektyvos programos svečias – rusų režisierius Sergej Dvortsevoj. Sergey Dvortcevoy gimė 1962 m. Kazakstane. Jis plačiai žinomas ne tik kaip režisierius ir scenaristas, bet taip pat kaip prodiuseris ir garso operatorius. Jo filmai pripažinimo susilaukė penkiasdešimtyje įvairiausių tarptautinių festivalių. Režisierius Lietuvos kino žiūrovams jau yra pažįstamas – festivalyje „Kino pavasaris’09“ buvo rodyta jo pirmoji vaidybinė juosta „Tiulpan“ (2008). Kanų festivalio metu „Ypatingo žvilgsnio“ programoje filmas buvo pripažintas absoliučiai geriausiu.
Festivalio programoje bus pristatomi keturi jo sukurti dokumentiniai filmai:
Laimė/ Schastye (1996)
Šis filmas – pietiniuose Kazachstano kalnuose įsikūrusio klajoklio piemens ir jo šeimos portretas. Kasdienybės akimirkos – kaip vaikas iš paskutiniųjų stengiasi neužmigti ir pabaigti dubenėlį grietinės, o kupranugariui kišeniniu peiliuku praduriama nosis – skleidžiasi užburiančiame kino pasakojime apie gyvenimą rūsčiose stepėse. Filmą per tris mėnesius nufilmavo keturi operatoriai; ekrane plačius neaprėpiamus vėjo nugairintų stepių tolius keičia jaukios buitinės scenos: karvės galva užstringa pieno bidone, o moteris dirvoje kepa duoną. „Laimė“ – tai etnografinė poema ir odė gyvenimui.
Duonos diena/ Chlebnyj den (1998)
Filme matome užkampyje gyvenančios pensininkų bendruomenės savaitinį ritualą: visi drauge bent porą valandų stumia į kaimą duonos prikrautą vagonėlį. Režisierius stebi, kaip senyvo amžiaus žmonės iš paskutinių jėgų atlieka varginantį žygdarbį, o pasiekę kaimelio parduotuvę dalinasi skurdžiais duonos daviniais. Jautrus tiek žmonėms, tiek kraštovaizdžiui, Dvorcevojus įamžina kaimo ožkas ir mažų šunyčių vadą gūdžiame kaimiško gyvenimo ir senatvės fone.
Trasa/ Trassa (1999)
Juosta filmuota Kazachstane ir kaimyninėse šalyse į pietus nuo buvusios Sovietų Sąjungos – žemės čia atrodo taip, lyg būtum pasiekęs pasaulio kraštą. Matome cirko artistų šeimą, keliaujančią po stepes vos riedančiu autobusiuku ir rengiančią kaimuose pasirodymus: vaikai dantimis pakelia didžiulį geležinį kamuolį, guli stiklo šukių pataluose ir rodo akrobatinius triukus. Režisierius keliauja kartu su Tadžibajevų šeima, stebi jų ginčus, pasirodymus, intymias buities akimirkas – kasdienio gyvenimo monotoniją ir paslaptingumą. Žolėje rastas erelio jauniklis tampa vaikų talismanu. Vienoje siurrealistiškiausių scenų regime, kaip jie užmiega klausydami motinos lopšinės, jiems virš galvų ramiai sklandant ereliui.
Tamsoje/ V temnote (2004)
Mažame bute Maskvoje aštuoniasdešimtmetis senukas mezga vilnonius krepšius. Senukas ir taip vos įžiūri, negana to, jo vienintelė draugė – maža balta katytė – mezginius dažnai išardo. Jis neša numegztus krepšius parduoti į gatvę, bet niekas jų neperka – visi turi plastikinius. Filmas „Tamsoje“ jautriai ir žmogiškai prabyla apie gilų vienatvės ir atsiskyrimo liūdesį.
VDFF filmų peržiūras bus galima stebėti „Skalvijos“ kino centre ir Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje spalio 9–18 dienomis. Platesnė informacija apie renginį, specialiai fesivaliui sukurtoje interneto svetainėje www.vdff.lt.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
