Neseniai kalbėjau su viena pažįstama, kuri pokalbio metu numetė tokią repliką: „(…) tau turėtų labai patikti, juk tu pamišus dėl teatro.“ Tas sakinys mane taip suglumino, kad aš tik paklausiau „kodėl?“, nors atsakymas ir taip buvo aiškus.

Nesu iš tų žmonių, kurie drąsiai sako „mano hobis tas ir anas“ – man visada atrodo per baisu sakyti, jog kažką pažįstu. Juk tai greičiausiai neįmanoma. O ir domiuosi tik tomis pusėmis, kurios man įdomios, taigi, nieko objektyvaus čia negali net būti.

Bet taip, dalis tiesos kaip visada kažkur yra. Šita dalis tiesos yra ta, kad man teatras yra kaip kita tikrovės pusė: lyg matytum spektaklį iš užkulisių – taip atrodo gyvenimas teatro scenoje. Dėl to manau, jog jis įdomus tiems, kurie nuolat nori pamatyti pasaulį iš kitos perspektyvos, stebėti, stebėtis, ieškoti ir atrasti.

Yra ir kita nusistovėjusi nuomonė apie teatrą, kurią, manau, geriausiai atspindi „Mėslitos“ direktorius, milijonierius Saulius Poška, sakydamas, jog kas ten gali būti įdomaus, kai viskas suvaidinta. O kur jau tie visi aktoriai, gyvenantys iš centų ir dar visai be duomenų. „Galės, baigęs, pas Nekrošių šikantį katiną vaidint!“ – širsta jis, pamatęs jauną aktorių.

Ir juokinga, ir graudu. Bet kaip yra pasakęs J. Erlickas: Teisybė akla. Politika kurčia. Ekonomika luoša. Gyvenimas sunkus. Sąlygos nežmoniškos. Bet žmonės vis tiek myli savo žemę. Nes ir meilė – akla.

Tad mylėkim. Ir žemę, ir kultūrą. Kurioms kartais būname akli nevertindami.

Taip jau išėjo, kad porą dienų prieš Tarptautinę teatro dieną einu į teatrą. Pagalvojau, kad tai sutapimai, kurie ir turi sutapti.

O visiems, kas dar neturi bilietų – „Pakviesk mane į teatrą“. Tikrai neatsisakysiu!

< Buvęs		Kitas >