Pagaliau prisėdau parašyti straipsnio apie fux‘ų stovyklą ir supratau, kaip mano emocinė atmintis eilinį kartą mane pavedė. Nepatinka. Kaip įpratino mus sakyti facebook‘as - šiais laikais mus auklėja nebe tėveliai, o socialiniai tinklai. Deja, šįkart teks pasikliauti prisiminimais. Geroji pusė: bent jau ne prisiminimų prisiminimais. Bet juk kaip milijoną kartų girdėta per stovyklą – you‘re a good soldier, choosing your battle.

Iš tikrųjų waka waka  lygiavosi į stovyklos himną: pirmąjį rytą nuo dainos įžangos drebėjo stiklai langų rėmuose, kviesdami visus keltis ir pasitikti gražų rytojų. Man priminė naujųjų laikų komjaunuolių dvasią, kurie šoka flashmob‘us, bet vis dar šlovingai tiki šviesa ir tiesa. O kur dar šūksniai, kad KomFakas nuves mus tiesiai į rojų! Nežinau, ar po stovyklos ką nors ten iš tikrųjų nuvedė, bet man papulti ten dar neteko. O vis dėlto jau antras kursas.

Labiausiai man įsimintinas dalykas iš Pailgio – tai ne užduotys, ne darbai, kuriuos darėm. Apie juos nieko negaliu pridurti – buvo smagu. Ypač įkūnyti Nufnušką, vieną iš trijų paršiukų (tiksliau kiaulaičių – kitos dvi buvo Nafnaška (M. Duoblytė) ir Nifniška (L. Mazrauskaitė)) laidoje Okna su identiškuoju Dmitrij Nagijev (vaidino D. Budginas – plojimai!). Bet tai tėra nuliukas palyginus su tuo, kokį įspūdį man paliko žmonės bei visa atmosfera. Šių metų pirmakursiai kitokie. Jie iškart sulipo kursais, lyg partijos Seime. Pozicija mąstė, kad tai blogai: vis dėlto čia KomFako stovykla, o ne specialybių. Taip, tiesa. Tačiau opozicija gynė fux‘us, kurie nori susibendrauti su tais žmonėmis, su kuriais vėliau praleis daugiausiai laiko. Iš tikrųjų net baltai pavydžiu, kad praeitų metų stovykloje to nebuvo ir likom mase - tik vienas didelis KomFakas, be jokių draugysčių su savo žmonėmis.

Ir ne vien tuo pirmakursiai išsiskyrė: prisiminus orientacinio žaidimo punktą, kuriame man teko budėti… Įsivaizduokit. Stovim netoli stovyklos tualetų namelio. Atbėga komanda. Mūsų prakalba atrodydavo maždaug taip: „Iš tikrųjų neveltui jums liepėm vaidinti pasaką trys paršiukai. Jūs iš tikrųjų esat tikri paršiukai. Visi privalote su savim turėti dantų šepetukus. Taigi, dabar juos išsitraukit. Čia po kaire yra užsikimšęs tualetas. Jūsų užduotis yra jį išvalyti. Sėkmės!“ Ir ką jūs manot? Akimirką kildavo abejonės, o tada pasigirsdavo klausimas: „Tai kuris ten tas tualetas?“ ir visi jau griūdami lįsdavo pro duris jo valyti. Nebuvo grupės, kuri imtų skųstis! Supratau vieną dalyką: nors mūsų amžiaus skirtumas tik metai, jų jau užtenka, kad prarastume pasiryžimą aukotis. Pati užduotis, deja, nebuvo tokia žiauri. Jiems reikėjo šokinėti ant vienos kojos, valytis dantis ir dainuoti dainą. Per šitą užduotį išsiaiškinau dar vieną dalyką – vienintelė daina, kurią moka (tikiuosi, be himno) kiekvienas lietuvis yra Trys milijonai. Visų kitų dainų, geriausiu atveju, pavykdavo išspausti tik posmelį. Štai kur pasireiškia krepšinio pergalių įtaka lietuvių sąmonei.

O šiaip – prisiminus stovyklą, iškart mintyse iškyla vaizdas, kai visai sutemus, po Mažaisiais Grįžulo ratais, šviečiant fakelams, visą miško proskynos aikštelę užimantis žmonių ratas mokėsi šokti tą patį waka waka. Daina, varanti į neviltį kažko naujo laukiantį žmogų, bet pats šokis buvo magiškas. Vos įžiūrimi judesiai, susilieję su nutįsusiais ugnies šešėliais, žingsniai, dundantys į aprasojusią nakties žolę, veidai, besislepiantys už vidurnakčio tamsos bei ugnimi žybsinčios akys.

Having troubles telling how I feel, but I can dance, dance and dance, ir kartais daugiau nieko nereikia, kad pakeistum pasaulį.

< Buvęs		Kitas >