Baigėsi jubiliejinis dvidešimtasis „Vilnius Jazz“ festivalis. Kad ir kaip norėčiau pasakyti ką nors kritiško – negaliu. Ir nereikia. Buvo super! Originalu, šilta, nuoširdu, įdomu, gražu. Ir dar daug daug epitetų.

Ketvirtadienis (10-11)

Ketvirtadienis prasidėjo nuo Farmyard Animals Trio (D. Britanija). Trys visai paprasti vaikinukai „iš gatvės“, laisvalaikio marškinėliais ir keistu apavu: saksofonininkas – neužsegtais auliniais, tūbininkas – basketėm, o būgninkas – basas. Gabaliukai apie japonišką metro, kuriame labai nuobodu ir norisi miego (beje, visai nemigdantys) arba turkišką desertą. Intensyvūs ir ryškūs pučiamųjų garsai, būgninko metalofonas – ko daugiau reikia, kad publika būtų laiminga.

Pianisto Arūno Šlausto džiazo projekte groja rimti vyrai (V. Ramoška, V. Nivinskas ir kt.). Jau vien ką reiškia virtuoziškos Skirmanto Sasnausko improvizacijos, palydimos bene garsiausių plojimų. Tarp kitko, S. Sasnauskas šiųmetiniame festivalyje apdovanotas už nuopelnus džiazui ir indėlį džiazo kultūrai. Tikrai pelnytai. Jis – tarsi „Vilnius Jazz“ festivalio simbolis, su savo kvintetu grojęs jau pirmajame „Vilnius Jazz“ (1987 m.).

Vakare festivalis persikelia į Vilniaus klubą „L‘Amour“. Čia visiškai ne kamerinėj aplinkoj žiūrovai galėjo išgirsti savito balso savininkę Monika Heideman (JAV) ir lietuvių jaunimėlio grupę Magic Mushrooms. Pastarieji visai netikėtai paliko labai gerą įspūdį. Daugelis tikėjosi funk, bet išgirdo tikrai kokybišką jaunų, perspektyvių muzikantų acid džiazą su „šizuota“ vokaliste įdomiu, specifiniu, bet, mano manymu, puikiai tinkančiu džiazo scenai balsu.

Penktadienis (10-12)

Penktadienį grojo Dainiaus Pulausko – vėlgi pianisto, daugybės pasaulio prestižinių festivalio dalyvio, virtinės apdovanojimų laimėtojo – grupė. Skambėjo labai labai spalvinga pusiau improvizacija. Kažkas tarp Jethro Tull ir Led Zeppelin, ir ne tik pagal bosisto ir būgninko ilgaplaukes šukuosenas. Smagu klausyt, kai į vieną krūvą susirenka meistrai ir per solines improvizacijas draugiškai besišypsodami vienas kitam ir publikai tarsi kovoja, kas gražiau, kas profesionaliau, kas keisčiau. Gaidų karai.

Šeštadienis (10-13)

Šeštadienis – bene įdomiausia diena (dar nebuvau girdėjus sekmadienio koncertų). Po pietų į LRDT salę rinkosi daugiau jaunimo: skambėjo konkursiniai „Vilnius Jazz Young Power“ pasirodymai. Pernai laureatais tapusius Magic Mushrooms festivalio organizatorius A. Gustys pasikvietė į pagrindinę programą. Tad kovoti buvo dėl ko. Girdėjau grupę 1+1=1 (kažkodėl kyla asociacijų su Radiohead dainą „2+2=5“ :) su Muzikos akademijos magistrantu saksofoniniku Juozu Kuraičiu priešaky. Dar ne virtuozas, bet perspektyvus vaikinas. Taip pat grupė Untitled ir vėl Dmitrij Golovanov. D. Užkuraičio skaičiavimais vienaip ar kitaip turėjo laimėti Dmitrij Golovanov – jaunas, o jau beveik meistriškai grojantis pianistas. Taip ir buvo. Visai paprastas akiniuotas berniukas pagrojo ir papirko ne tik komisiją, bet ir žiūrovus puikia pianisto technika ir įsijautimu į muziką, energija, įsitikinimu tuo, ką daro.

Dienos koncertą vainikavo originaliąja pristatoma grupė QU5 (Lietuva), kuri savo atlikimuose maišo jazz, pop, akademinę muziką. Iš tikrųjų buvo gal ir kiek per daug popsinės pusės, per daug priminė pigų restoranišką džiazą. Paslėptas originalumas, matyt, yra trijuose akordionuose (vienas – bosinis), kuriems suskambus kiek praveri akis iš melancholiško restoraninio snaudulio.

Vakarinį koncertą galiu apibūdinti vienu žodžiu – fantastika. Viskas prasidėjo nuo Vladimiro Tarasovo (kompozitoriaus, perkusininko) pašmaikštavimų apie sovietinį džiazą. Ir netrukus salėje suskambo mirtina tyla. Pasirodė Fritz Hauser (Švicarija). Atsisėdo prie savo vienintelio būgnelio ir keletos lėkščių. F Hauser prieš grodamas pasakė, kad neparuošė jokios specialios programos („I‘m gonna play something that is most exciting to me“), tad išgirdome nesuvaidintą, tikrą, absoliučiai akustinę improvizaciją, kurioje buvo visko: nuo mosikavimo ore būgninko šluotelėmis, mėginant išgauti tyliausią garsą, iki beprotiško daužymo į vienintelį būgnelį ar lėkščių girgždinimą metalinėmis lazdelėmis. Net pirmoje eilėje sėdintiems šešiems fotografams nekilo fotoaparatai; niekas nedrįso trikdyti tvyrančio susikaupimo, nerizikavo išblaškyti muzikanto. Tai buvo žmogus-orkestras.

Po įspūdingo perkusininko pasirodymo laukė festivalio žvaigždės, išreklamuotieji Ibrahim Electric (Danija) – būgnininko, gitaristo ir vargonininko trio, kurie į pagalbą pasikvietė lietuvį Liudą Mockūną (pučiamieji). Veiksmas prasidėjo nuo pirmųjų akordų. Kiekvienas muzikantas – virtuozas individualistas; išgirdome kiekvieno solo, o publika jei ne šėlo, tai bent lingavo galvomis ir patylomis trepseno į taktą. Būgninkas Stefan Pasborg vertė merginas alpti; jam grojant lūžo lazdelės, sukosi lėkštės, sruveno prakaitas. Vargonais (tam tikra prasme neįprastu instrumentu) grojantis Jeppe Tuxen nusiėmęs vieną batą šėlo prie savo „klepo“ (dėl to keisto vargonų skambesio keletą minučių pasijutau net tarsi The Doors koncerte). Gitaristas Niclas Knudsen linksmino publiką savo replikomis tarp dainų ir apskritai dainų pavadinimais (pavyzdžiui, „My father has a blue hat once I stole“ arba „We need a cold beer from the bar“). Energija ir atsipalaidavimas, džiazas – buvo labai samgu.

&mode=related&search=">&mode=related&search=">&mode=related&search=

Sekmadienis (10-14)

Pakutinė festivalio diena – ypatinga. Surinkti festivalio simboliai, tik išskirtinio dėmesio verti improvizatoriai. Dieniniame koncerte paisrodę prancūzai Andy Emler trio – ryškios šiuolaikinės Prancūzijos džiazo scenos žvaigždės. Subtilus, šiltas, elegantiškas, nuoširdus pasirodymas. Džiazas iš didžiosios D. Tipiškas, šmaikštus ir sąmojingas, pliktelėjęs prancūzas A. Emler (fortepijonas) ir dar du muzikantai (kurie yra dalyvavę ankstesniuose „Vilnius Jazz“ festivaliuose) tikrąja ta žodžio prasme sušildė publiką šaltą spalio popietę. Būgnai, kontrabosas ir fortepijonas sudarė efektingą spalvų derinį, ne tik vizualine (geltoni būgnai, raudonmedžio spalvos kontrabosas, juodas fortepijonas), bet ir garsine prasme. Išties po tiek aplankytų džiazo koncertų, pradedu girdėti, kur groja tikri meistrai.

Vakarinis, visą festivalį pagaliau vainikuojantis koncertas – tikras kontrastas visai iki tol girdėtai muzikai. Du ryškūs paisrodymai. Apie pirmąją dalį – gitaristo Juozo Milašiaus pasirodymą – kalbėti labai sunku. Čia tikrai (!) reikia išgirsti. Nieko panašaus nebuvau girdėjusi anksčiau: gitaros akordai (arba greičiau planuotai išmėtytos natos), lydimi visiškai ekstravagantiškų distortion iškraipymų, provokuojantis noise, elektrinis cypimas (privertęs apie 10 klausytojų palikti salę), netelpantis į jokius rėmus... Neapsakoma.

Na ir pabaigai – austrų projektas Nomad su vokaliste Sainkho Namtchylak, kuri jau taip pat yra dainavusi „Vilnius Jazz“ ir dėl unikalaus balso yra laikoma festivalio simboliu. Avangardinis džiazas arba toks, koks ir turi būti dainuojamasis džiazas. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Rytietiški skambesiai kaip tik tiko uždėti paskutinius taškus ant „i“ „Vilnius Jazz ’07“ festivalyje. Publika nurimo ir ta nuotaika, tikiuosi, išliks iki kito „Vilnius Jazz“.