Spauda, geek‘ai, marketingistai ir visi kiti – jie ateina daugmaž to paties. Kažko sužinoti, pagaudyti idėjų ir kontaktų ar tiesiog pasijusti pažangesnės visuomenės dalimi. Juk kaip teigė konferencijos iniciatorius Arnoldas Rogoznyj, Login šiandien kalba net nebe apie internetą, o daug plačiau – apie progresą ir mūsų ateitį. O apie ją galvoti reikia jau šiandien.
Kas patiko
Kaip sakoma, pirmas įspūdis būna pats stipriausias. Taip nutiko ir man – pirmasis pranešimas privertė susimąstyti ir juoktis ne tik mane, bet ir visą salę. Aral Balkan pasakojo apie emocinį dizainą, ir tenka pastebėti, tai darė tikrai emociškai. Svarbiausia, paprasti žmogiški ir šmaikštūs pavyzdžiai.
Taigi, vartotojo patirtis – tai, kuo turėtų rūpintis dizaino kūrėjai. Tai, kuo skiriasi Apple ir Microsoft – tikina A. Balkan. Vartotojo patirtį reikia padaryti ypatinga, malonia ir magiška. Juk taip miela per savo iPhone bendrauti su interaktyviais paukštukais ir kitais emocionaliais žmogeliukais, kurie atsiprašinėja, jei ilgai krauna puslapį, o patekus ten, kur reikia – džiaugiasi labiau už tave! :) Bet svarbiausia juk ne kažkokie herojai, o galvojimas apie vartotojo (ne savo!) poreikius ir potyrius. Kad galėtum kurti žmonėms, turi juos suprasti.
Ką dar išgirdau, sužinojau? Pavyzdžiui, Lietuvoje internetu perka vos 3 proc. žmonių, o el. būdu per kelias savaites susirašė net 25 proc. gyventojų! Vienose srityse – tikrai yra kur tobulėti, bet kai kur, pasirodo, atrodome visai neblogai. O tikslą Europos komisijos atstovė Jurgita Žemaitytė iškėlė visai nemenką – Lietuvoje turėtų būti prieinama 100 proc. viešųjų paslaugų, kuriomis naudotųsi 50 proc. gyventojų. Va tada ir galėsime kalbėti apie važiavimą interneto greitkeliu...
Įdomią intelektinės nuosavybės viziją pateikė Peter Sunde. Tam, kad išnyktų piratavimas, reikia jį legalizuoti. Taškas. Kito kelio nėra. Didžiulės korporacijos, bijodamos prarasti kontrolę, kiša didžiulius pinigus, kad prieš patekdamas pas vartotoją turinys būtų pakankamai apmokestintas. O ar nemokamas turinys kažkaip kenkia jo kūrėjui? Ne. Kai atsirado kasetės, visi bijojo, kad niekas už muziką gatvėje nebemokės pinigų. Bet uždarbis išaugo! Kai atsirado radijas, visi galvojo, kad niekas nebepirks įrašų. O jų pirkimas tik padidėjo! Ir taip būna visada…
Labai smagus pasirodė Lino Šiautkulio, ADNET vykdančiojo direktoriaus pranešimas. Tai kaip, pasak jo, pasikeitė Lietuvos internetas ir jo vartotojas per 10 metų?
Perėjome prie poreikio visada būti prisijungus prie tinklo (24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę), būtinybės būti pripažintam (veikdami realybėje iš anksto projektuojame būsimą „Facebook‘o“ įrašą ir svajojame apie kuo daugiau „like“), turėti daug ryšių (o kiek pas tave draugų „Facebook‘e“?), burtis (grupinis(.lt) šiandien jau reiškia visai ką kita...), automatizacijos (per kelis žingsnius spėjame pamiršti, ką darėme anksčiau), vizualaus teksto (kam skaityti ilgiausią anekdotą, jei yra demotyvacija.lt?).
Iš juodo humoro skyrelio, pamažu panašėjančio į realybę, pasirodė Lino pavyzdys apie vaikų darželius. Pasak jo, šiandien tėvai viską žino apie savo vaikus, nes jų darželių auklėtojos nuolat į „Facebook‘ą“ deda nuotraukas apie tai, ką veikia jų atžalos. Tu paspaudi „like“ ir vakare net nebereikia kalbėtis apie tai, ką vaikas nuveikė, nes tu jau viską žinai...
Visa kita...
Viename pranešime labai daug kalbėjo apie pornografiją kaip didelę interneto grėsmę. Tik nesupratau, kodėl. Ar tikrai ji dar tokia galinga, kai atsirado kiti malonūs užsiėmimai, tokie kaip „Facebook‘as“? Gal dabar reikėtų galvoti apie visai kitas grėsmes? Palieku tai jūsų pamąstymui.
Gaila, nebuvo kelių pranešimų. Arba jie pasibaigė taip greit, kad nespėjau paklausyti... Taip pat ilgai netrukus daugumoje taškų pritrūkome maisto ir užkandžių, o ir padavėjai nebespėjo lakstyti. Galima suprasti, ne kasdien tiek alkanų žmonių užklysta į Litexpo :)
Dar. Įdomių susitikimų scena tokiems įdomiems susitikimams buvo kiek per maža. Gale atsisėdusiems vietoj pranešėjų teko matyti tam tikras kitų žiūrovų kūno dalis. O paprašius neužstoti vaizdo – niekas tavęs nesupranta, tarsi būtų užprogramuoti visai kita kalba. Bet negi pyksi ant lietuvio pats juo būdamas.
Vis tik visus nesklandumus užglaistė interaktyvus stalo futbolas ir „kinect‘as“. Juk ne kasdien tenka tai patirti! „MiniCooper‘io“ gyvai išbandyti dar nespėjau, bet kas čia žino, ką žada rytojus...
Vietoj pabaigos
Visada yra kur tobulėti. Kad ir nedaug. Ir tai nėra blogai. Juk kaip sakė Aran Balkan pagal „Mažąjį princą“, tobulumas yra ne tada, kai nebeturi ko pridėti, bet tada, kai nebeturi ko atimti.
Iki susitikimo antrojoje progreso dienoje!
| < Buvęs | Kitas > |
|---|