Pirmajame pastato aukšte buvo pastatyta scena, nors dydžiu
ji buvo pritrenkiamai maža ir kai kuriems dalyviams netgi vietos ant jos
nelabai užteko tam, kad parodytų savo teatrinius sugebėjimus bei galėtų
sutrypti savo tautinius šokius. Tačiau atmosfera pradėjo šilti ir
besikeičiantys dalyviai savo optimizmu, kaip maloniu virusiuku, apdalino visus
stebėtojus. Deja, didžiąją dalį žiūrovų sudarė tie patys svečiai iš kitų šalių.
Mat lietuvius labiau paviliojo antrajame ir trečiajame aukštuose įsikūrusios
valstybių atstovybės, pažindinusios mus su savo tradiciniais patiekalais.
Pagrindinis šio renginio tikslas buvo kultūrinio supratimo
didinimas tarp skirtingų šalių piliečių ir Vilniaus, kaip būsimos tarptautinės
sostinės, pristatymas. Dalyvavo tikrai nemažai – net 36 pasaulio šalys iš
keturių kontinentų. Pavyzdžiui, norvegai savo šalies pristatymui pasirinko
istorinę tematiką: pasipuošė kaip vikingai – grubaus audinio apsiaustais bei
šalmais su ragiukais. O štai kaimynai latviai dėvėjo tautinius rūbus. Vokiečių
skiriamasis ženklas buvo ant skruostų besipuikuojančios nupieštos vėliavos. Tiesą
pasakius, man jie atrodė taip, tarsi ruoštųsi futbolo varžybų stebėjimui.
Pasigedau ispanų – jų stalelis per visą laiką, kurį buvau šiame renginyje, kaip
buvo, taip ir liko „nuogas“. Nenorėčiau nieko įžeisti, bet ir estų niekur nesimatė.
Manau, smagiausiai laiką leido suomiai, pasirinkę pasakų
personažų vaidmenis, išsipuošę spindinčiomis karūnomis ir rausvos spalvos drabužiais.
Be to, jie nei vienam praeiviui neleido ramiai praeiti (o ypač žavioji
princesė) – prašė išmokyti juos lietuviškų dainų. Na, aš ėmiausi darbo ir visa
krūtine plėšiau ,,Ant kalno mūrai, joja lietuviai, joja joja lieeetuvaičiai...‘‘.
Galiu pasakyt, kad melodiją suomių princesė tikrai išmoko!
Tuo tarpu patys vaišingiausi buvo Lenkijos atstovai. Jų
stalelis lūžte lūžo nuo saldumynų, mėsyčių ir kitokių gėrybių. Šiek tiek
nustebau prancūzų demonstruota nacionaline virtuve – dešra ir baltu batonu. Na,
o smaližiai, matyt, džiaugėsi šveicarų, britų ir australų atvežta ir dalinama
saldumynų įvairove. Neįprasta buvo stebėti Rusijos atstovus be baltosios „draugės“
bei čekus be alaus. Užtat renginys praėjo kultūringai.
Netyčiom persivalgius norvegiškų „anyžinukų“, buvo galima
rasti, kur išgerti kavos. O ir ant galvos nelijo. Trumpai tariant, „Kultūrų
mugė“ buvo išties interaktyvus, smagus ir neblogai išreklamuotas renginys.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
