|
„Gamtos ilgesys. Europos peizažai“ yra šių metų Europos kultūros sostinių – Vilniaus ir Linco – kartu surengta tarptautinė dailės paroda, kurioje pristatomas Europos žemynas pasitelkiant kraštovaizdžius. Ši paroda vyksta Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a) ir joje galima apsilankyti iki gegužės 17 dienos. Ekspozicijos lankytojai pamatys per 200 dailės kūrinių iš XVI–XX a. laikotarpio. Prieš nusprendžiant ar apsilankyti parodoje turi apmąstyti: ar pasiilgsti gamtos tarp burzgiančių mašinų ir laidus braukiančių troleibusų? O gal tiesiog niekad nesusimąstei, kaip Tau jos trūksta?
|
 |
Ši paroda leis bent trumpam nuslopinti jos ilgesį. Jei vis dar neapsisprendi – skaityki toliau.
Kiek langų – tiek skirtingų žvilgsnių
Šioje parodoje savo savitus jausmus ir potyrius įamžino net 138 žymūs dailininkai. Tai jų palikimas Jūsų akims. Nepaprastai skirtingi parinktomis spalvomis, vietomis ir gamtos kampeliais. Vieniems autoriams vanduo yra centrinis objektas – atsvara visiems sausumos peizažams. Kitiems kaimiškas vaizdelis su kasdien pasikartojančiais gyvenimo rytais ir vakarais yra vienintelis įmanomas kraštovaizdis. O štai treti vaizduoja istorinius mūšius ar milžiniškus ledo luitus.
Visi paveikslai suskirstyti į penkias grupes pagal Europos gamtos geografinį išsidėstymą: Šiaurės, Pietų, Vakarų, Rytų ir Vidurio Europos kraštovaizdžius. Bet tai jokiu būdu neturėtų priminti sienų ar barjerų, nes visi paveikslai nejučia persikloja su kitais regionais, kitomis paveikslų temomis.
Vieni paveikslai kvepės citrinomis („Šalis, kur žydi citrinos“). Juose vaizduojami pietų Europos dalies peizažai. Nuo ramybe dvelkiančių „Peizažų su karvėmis“ (Cornelis Huysmans, 1727) ir „Peizažo su kiparisais“ (Arnold Bocklin, 1827) iki tokių ugningai ryškių, kaip „Gaisras mieste“ (nežinomo Olandų dailininko, XVII a.) ar pragariškai įkaitusių, kaip „Vezuvijaus išsiveržimas“(Alber Bierstadt, 1830).
Šiaurės Europos paveikslai kalbės vėjais ir bangomis („Vėjas nuo jūros“). Šių autorių darbai stebins tradiciniais vaizdais, kaip „Norvegijos fiordų“ peizažas (Herman Kiekebusch). O štai tarp Vidurio Europos kalnų beliks ištarti kelis kartus pavadinimą („Kalnuose mano širdis“). Kalnų užrašyti neįmanoma – juos galima tik nutapyti. Beliks pasivaikščioti tarp išdžiūvusių nendrynų Rytų Europoje („Nendrynų dainos“). Ne visi paveikslai primins šalčius, tik šis „Jūra. Pilka diena“ (Archip Kuindži, 1910) ir dar keli.
Kiek langų – tiek skirtingų žvilgsnių
Šioje parodoje savo savitus jausmus ir potyrius įamžino net 138 žymūs dailininkai. Tai jų palikimas Jūsų akims. Nepaprastai skirtingi parinktomis spalvomis, vietomis ir gamtos kampeliais. Vieniems autoriams vanduo yra centrinis objektas – atsvara visiems sausumos peizažams. Kitiems kaimiškas vaizdelis su kasdien pasikartojančiais gyvenimo rytais ir vakarais yra vienintelis įmanomas kraštovaizdis. O štai treti vaizduoja istorinius mūšius ar milžiniškus ledo luitus.
Visi paveikslai suskirstyti į penkias grupes pagal Europos gamtos geografinį išsidėstymą: Šiaurės, Pietų, Vakarų, Rytų ir Vidurio Europos kraštovaizdžius. Bet tai jokiu būdu neturėtų priminti sienų ar barjerų, nes visi paveikslai nejučia persikloja su kitais regionais, kitomis paveikslų temomis.
Vieni paveikslai kvepės citrinomis („Šalis, kur žydi citrinos“). Juose vaizduojami pietų Europos dalies peizažai. Nuo ramybe dvelkiančių „Peizažų su karvėmis“ (Cornelis Huysmans, 1727) ir „Peizažo su kiparisais“ (Arnold Bocklin, 1827) iki tokių ugningai ryškių, kaip „Gaisras mieste“ (nežinomo Olandų dailininko, XVII a.) ar pragariškai įkaitusių, kaip „Vezuvijaus išsiveržimas“(Alber Bierstadt, 1830).
Šiaurės Europos paveikslai kalbės vėjais ir bangomis („Vėjas nuo jūros“). Šių autorių darbai stebins tradiciniais vaizdais, kaip „Norvegijos fiordų“ peizažas (Herman Kiekebusch). O štai tarp Vidurio Europos kalnų beliks ištarti kelis kartus pavadinimą („Kalnuose mano širdis“). Kalnų užrašyti neįmanoma – juos galima tik nutapyti. Beliks pasivaikščioti tarp išdžiūvusių nendrynų Rytų Europoje („Nendrynų dainos“). Ne visi paveikslai primins šalčius, tik šis „Jūra. Pilka diena“ (Archip Kuindži, 1910) ir dar keli.
 |
Nors paveikslai, kuriems nutapyti išlietas lietuviškas prakaitas ar lietuviškuose arimuose dailininko sėdėta, atrodys kažkur matyti: istorijos ar meno vadovėliuose, kaip „Kryžiuočiai puola Punios pilį“ (Vincentas Dmachauskas, 1837). Bus ir nematytų, bet juose atpažinsite tokius kraštovaizdžius, kaip „Neris prie Vingio parko“ (Juozapas Marševskis, 1872). Šis paveikslas net pasirinktas kaip vienas iš pristatančių visą parodos ekspoziciją. Ar dar kitas to paties autoriaus žvilgsnis su teptuku į „Vilniaus nuo Tauro kalno“ kraštovaizdį (Juozapas Marševskis, 1872).
|
Vienas iš parodos kuratorių L. Schultes apie šiuos paveikslus pasakė, kad „šiuo atveju jie tampa žmogaus jausmų sinonimas. Jie simbolizuoja nuotykius, laisvę, begalybę, šviesą, karštį ir aistrą, taip pat paslaptį, nykumą ir melancholiją“.
Šios parodos paveikslai – tai langai į gamtą. Bet tokio pat „namo“ šiuo metu kitur Jūs tikrai nerasite. Daugiau nei 200 „langų“ Jums rodys vis kitokį „kiemą“, vis kitokį metų laiką ir kartais net XVI amžiaus žmogų. Ar norėtum gyventi tokiame name? O bent artimiausiu metu iki gegužės 17 dienomis? Vėliau liks tik bandyti ieškoti tokio ar bent panašaus „namo“ Lince – kitoje 2009 m. Europos kultūros sostinėje.
Šios parodos paveikslai – tai langai į gamtą. Bet tokio pat „namo“ šiuo metu kitur Jūs tikrai nerasite. Daugiau nei 200 „langų“ Jums rodys vis kitokį „kiemą“, vis kitokį metų laiką ir kartais net XVI amžiaus žmogų. Ar norėtum gyventi tokiame name? O bent artimiausiu metu iki gegužės 17 dienomis? Vėliau liks tik bandyti ieškoti tokio ar bent panašaus „namo“ Lince – kitoje 2009 m. Europos kultūros sostinėje.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
