Kokia pirma mintis šauna į galvą išgirdus žodžius: džiazas, septintas dešimtmetis, muzika, šokis? Prieš jus kabareto scena, šokėjai, gėrimai, lengvabūdiškas gyvenimas ir juo besimėgaujantys jauni žmonės. Spalio 10-11 dienomis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi miuziklo „Mieloji Čariti“ (Sweet Charity) premjera – tai kelias į muzikuojantį pasaulį.

„Mieloji Čariti“ pastatyta vieno žymiausių XX a. italų kino režisieriaus Federiko Felini (Federico Fellini) filmo „Kabirijos naktys“ motyvais. Miuziklas pirmą kartą pastatytas 1966 m. Nuo tada „Mieloji Čariti“ yra pelniusi penkis garbingiausius JAV teatro apdovanojimus „Tony“.

Miuziklo centre – šokėja Čariti Houp Valentain. Mergina už naivumą, patiklumą, labdaringą meilės dalijimą ir dosnumą kiekvienam sutiktajam praminta „Čariti“ („charity“ – geraširdiškumas, dosnumas, labdara). Panelė Valentain dirba šokių klube, kuriame besilankantys vyrai – linksmybių ir trumpalaikės pramogos ieškotojai. Ji – lengvabūdė, atviros širdies bei optimizmu trykštanti mergina. Būtent optimizmas ir viltis lydi Čariti visose gyvenimo situacijose.

Tačiau visas merginos pasaulis pasikeičia, kai ji sutinka Oskarą... Tolesnis scenarijus, manau, aiškus. Jie įsimyli vienas kitą, tačiau viską vainikuoja ne laiminga pabaiga, o Čariti vienatvė...

Sutikime, siužetas banalokas, bet kita vertus – meilės tema amžina ir neišsemiama, tad ne tai blogiausia. Pirmas įspūdis po miuziklo – per daug ištęstas. Turbūt dauguma tokio žanro kūrinių trunka ilgiau nei keletą valandų, tačiau vieni jų prabėga akimirksniu, kiti – verčia muistytis kėdėje ir nuolat dirsčioti į laikrodį. Problema ta, jog daugelis scenų buvo per ilgos, nors sutrumpintos galėjo prikaustyti dėmesį ir išlaikyti intrigą iki pat pabaigos. Frazę: „svarbu ne kiekybė, o kokybė“ šį kartą perfrazuočiau taip: „Svarbu ir kiekybė, ir kokybė“.

Miuziklo „arkliukas“ – muzika ir choreografija. Puikus atlikimas ir nepakartojamos septintojo dešimtmečio džiazo melodijos – šis derinys leido trumpam pakilti nuo žemės, įsivaizduoti save kitoje erdvėje, su kitais žmonėmis ir nejučia niūniuoti arba koja mušti ritmą, kol kaimynai iš kairės ir iš dešinės pradėdavo keistai dėbčioti.

Nepakartojamo balso savininkė pagrindinio vaidmens atlikėja Rūta Zaikauskaitė bei jos kolegės, vaidinusios šokėjas, nepriekaištingu dainų atlikimu, pribloškiančiais šokiais, vertė nenustygti kėdėje bei žavėtis. Šiurpas bėgo kūnu. Tikrai. Už visa tai ranką paspausti norėtųsi muzikos autoriui, garsiam Amerikos teatro kompozitoriui Koleman‘ui (Cy Coleman), dainų tekstų autorei Dorotei Filds (Dorothy Fields) bei tekstus į lietuvių kalbą išvertusiems Juliui Vilnoniui, Vidai Rekienei, Andriui Kurieniui ir, be abejo, choreografui Aurelijui Liškauskui.

„Mieloji Čariti“ režisierius Kęstutis Jakštas prieš pasirodant premjerai sakė: „Miuziklo artistas vienodai gerai turi vaidinti, judėti ir dainuoti.“ Manau, pastarieji du - judesys ir dainų atlikimas - buvo įgyvendinti be priekaištų. Tačiau nutilus muzikai, nenorom atsipeikėdavai ir vėl laukdavai naujų melodijų. Galbūt nuskambės vienareikšmiškai, bet aš už tai, jog miuzikluose didžiąją veiksmo dalį ir užimtų muzika, nes neretai jai nutilus išvysti ar išgirsti visai ne tai, ką norėtum.

Linkiu apsilankyti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Neabejoju – pasisemsit tik teigiamų emocijų. Neaplenkit ir miuziklo „Mieloji Čariti“, tuomet galėsit oponuoti man. O pabaigt norėčiau miuziklo leitmotyvu tapusia fraze: „Be meilės gyvenimas netenka prasmės...“

Gražaus džiazuojančio rudens!